2009 08 17

Dainius Žalimas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Dainius Žalimas. Šiuolaikinis fašizmo veidas (XIX)

Dar vienas tekstas iš ciklo apie nusikaltimus žmogiškumui, kurie vykdomi Rusijos režimo Čečėnijoje. Deja, visai neseniai buvo atrasti organizacijos „Išgelbėkime kartą“ vadovės Zaremos Sadulajevos ir jos vyro palaikai. Z. Sadulajeva liudijo Europos Žmogaus Teisių Teisme ir atskleidė Rusijos režimo žvėriškumo faktus. Ar Z. Sadulajevos žūtis kartu yra perspėjimas ir kitiems liudytojams?

Prievartiniai dingimai

Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute sistemingai vykdomi prievartiniai dingimai priskiriami nusikaltimams žmoniškumui. Prievartiniu dingimu laikoma „žmonių areštas, sulaikymas arba pagrobimas, kai šią veiką padaro valstybė ar politinė organizacija arba kai tai padaroma joms leidus, su jų parama ar sutikimu, o po to atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimą arba pranešti apie tų žmonių likimą ar buvimo vietą siekiant ilgam laikui atimti iš jų galimybę būti ginamiems įstatymo.“ Taigi galima išskirti šiuos prievartinio dingimo požymius:

1) asmeniui atimama laisvė prieš jo valią;

2) atimant laisvę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja valstybės pareigūnai;

3) atsisakoma pripažinti, kad sulaikymas buvo, arba atsisakoma atskleisti asmens likimą ar jo buvimo vietą;

4) sulaikytiesiems nesuteikiama įstatymų numatyta apsauga.

Rusijos vyriausybė Čečėnijoje vykdomą operaciją 1999-ųjų rugsėjį įvardijo kaip „antiteroristinę“ operaciją, ją grįsdama 1998 metų Kovos su terorizmu įstatymu ir 1996 metų Gynybos įstatymu. Tokias operacijas įstatymai apibūdina kaip „specialius veiksmus, kurie yra skirti užkirsti kelią teroristiniams aktams, užtikrinti asmenų saugumui, neutralizuoti teroristams ir sumažinti teroro aktų pasekmes.“ Kovos su terorizmu įstatymas suteikia plačius įgaliojimus antiteroristinėms pajėgoms. Pagal jį pareigūnai gali atlikti atsitiktinius tapatybės patikrinimus ir neribotam laikui sulaikyti asmenis, neturinčius tinkamų tapatybės dokumentų. Jie gali laisvai įeiti į namus, apieškoti transporto priemones ir asmenis. Taip pat pažymėtina, kad šiame įstatyme nėra numatyta pakankamų apsaugos nuo piktnaudžiavimo tokiais įgaliojimais priemonių.

Ir EŽTK, ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas leidžia juose numatytas teises riboti tik griežtai nustatytomis sąlygomis. EŽTK 15 straipsnyje nustatyta, kad šioje Konvencijoje nustatytas teises valstybės gali riboti tik kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai. Rusija karo ar nepaprastosios padėties nebuvo paskelbusi, taigi ji negalėjo riboti EŽTK nustatytų teisių asmens tapatybės patikrinimų metu.

Human Rights Watch pažymi, kad Rusijos karo prieš Čečėniją metu sulaikyta dešimtys tūkstančių žmonių. Dauguma jų buvo sulaikyti dėl to, jog neturėjo tinkamų tapatybės dokumentų, arba dėl to, kad buvo ne toje vietoje, kur jie yra oficialiai registruoti kaip gyventojai. Taip pat nemažai žmonių buvo sulaikyta be jokios priežasties ir jie nebuvo oficialiai registruoti kaip sulaikytieji prokuratūroje ar kitose teisėsaugos institucijose.

Human Rights Watch 2005 m. kovo mėn. savo pranešime “Worse Than a War: „Disappearances“ in Chechnya – a Crime Against Humanity“ („Blogiau nei karas: „dingimai“ Čečėnijoje – nusikaltimas žmoniškumui“, http://www.hrw.org/legacy/backgrounder/eca/chechnya0305/) teigia, jog iki pranešimo paskelbimo prievartiniai dingimai tapo tokie plačiai paplitę ir sistemingi, jog juos galima laikyti nusikaltimu žmoniškumui. Tuo metu žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, jie buvo tiek paveikti, kad, dingus net ir artimam žmogui, nerašydavo skundo, nes bijojo, kad nedingtų jie patys ar kiti šeimos nariai.

Kaip minėta, nusikaltimu žmoniškumui prievartiniai dingimai laikomi tada, kai tokie nusikaltimai yra plačiai paplitę ar sistemingi. Moderniojoje jurisprudencijoje nustatant, ar praktika yra „plačiai paplitusi ar sisteminga“, atsižvelgiama į nusikaltimo mastą, į tai, ar aukos ir nusikaltėliai priklauso tam tikrai grupei, ir į valdžios veiksmus atsakant į tokius veiksmus. Human Rights Watch turimi duomenys rodo, jog prievartiniai dingimai Čečėnijoje yra ir plačiai paplitę, ir sistemingi. Pagal Rusijos vyriausybės statistiką, bent 2090 žmonių yra dingę nuo konflikto pradžios 1999 m.; žmogaus teises ginančių organizacijų skaičiavimais, tokių asmenų yra nuo 3000 iki 5000. Šios problemos mastą pailiustruoja net buvusio marionetinio Čečėnijos administracijos vadovo Alu Alkhanovo teiginys 2004 m. spalio mėn., kad, pagal prokurorų turimus duomenis, respublikoje „kasdien dingsta maždaug septyni žmonės.“ Kaip nustatė Human Rights Watch, dingimų aukos visada yra civiliai ar asmenys, kurie sulaikomi namuose, kelio užkardose ar kitose vietose neginkluoti – taigi jie nedalyvauja karo veiksmuose. Dažniausiai dingsta 18-40 metų vyrai, nors po kelių moterų – savižudžių sprogdintojų atakų ir moterys tapo dingimų aukomis. Daugeliu atvejų nusikaltėliai yra neabejotinai Rusijos pareigūnai – arba federalinės pajėgos, arba vėlesnėse karo stadijose ir vietinės promaskvietiškos čečėnų milicijos ir saugumo pajėgos, kurios yra pavaldžios Rusijos federalinei Vidaus reikalų ministerijai arba Gynybos ministerijai. Nustatyta, kad buvo pradėta 1814 baudžiamųjų tyrimų dėl prievartinių dingimų, tačiau nebuvo nė vienos bylos, kurioje kaltieji būtų buvę nuteisti. Tai parodo, jog Rusijos vyriausybė, nors ir neigia savo kaltę, žino apie šios problemos mastą ir nesiima tinkamų veiksmų šiai problemai spręsti ir nubausti kaltininkus.

Kaip jau minėta, didžioji dalis Čečėnijos gyventojų skundų EŽTT yra susiję su būtent su asmenų prievartinio dingimo situacijomis. Prievartinis dingimas buvo konstatuotas 22 iš 40 aptariamų EŽTT bylų (daug jų aptarta VII ir VIII dalyse).

Pirmiausia paminėtinos bylos, iš kurių faktų galima teigti, kad prievartinis dingimas yra plačiai paplitęs ir sistemingas.

Byloje Imakayeva prieš Rusiją buvo nustatyta, kad Marzet Imakayevos sūnus Saidas Khuseynas Imakayevas dingo po to, kai jį sulaikė Rusijos kariai. 2000 m. gruodžio 17 d. Saidas Khuseynas Imakaeyvas savo baltos spalvos „Žiguli“ automobiliu išvyko į turgų Starye Atagi kaime. Maždaug 6 val. vakaro kaimynai pranešė Marzet Imakayevai, kad jos sūnų kelio užtvaroje tarp Novye Atagi ir Starye Atagi sulaikė rusų kariškiai. Pareiškėja ir jos giminaičiai iš karto pradėjo Saido Khuseyno paieškas ir apklausė keletą liudininkų, kurie matė jos sūnaus suėmimą. Vienas iš liudininkų buvo sutikęs Saidą Khuseyną Imakayevą turguje, jis sakėsi ieškojęs striukės, tačiau neradęs, ir pasiūlė tam liudininkui jį pavėžėti iki kaimo, tačiau šis atsisakė. Jis sakė vėliau sužinojęs, kad tą dieną Saidą Khuseyną Imakayevą sulaikė rusų kareiviai. Dvi moterys pasakojo, kad jos grįžo autobusu iš Starye Atagi ir apie 3 val. popiet per autobuso langą matė grupę kariškių, dėvinčių kaukes ir stovinčių aplink baltą „Žiguli“ automobilį. Iš jo išlipo jaunas vyras. Moterys išlipo iš autobuso ir norėjo padėti tam vyrui, tačiau kariai pradėjo šaudyti į orą ir į žemę, ir liepė joms nesiartinti. Jos matė, kaip tas jaunas vyras buvo įmestas į karinę UAZ mašiną, o vienas iš karių nuvairavo jo baltą „Žiguli“. Jie pasišalino labai greitai ir liudininkės negalėjo įsidėmėti UAZ mašinos numerių. Mašinos nuvažiavo Novye Atagi kryptimi. Kitas vyras paliudijo, kad tos dienos popietę Lenino gatvėje Novye Atagi mieste matė karinį UAZ automobilį ir Saido Khuseyno Imakayevo „Žiguli“ automobilį, kurį vairavo nepažįstamas maždaug 30-35 m. amžiaus vyras. Dar vienas liudytojas teigė matęs apie 3 val. popiet tą pačią dieną Imakayevo automobilį Nagornaya gatvėje, iš paskos važiavo UAZ ir šarvuotas automobilis. Nuo to laiko Marzet Imakayeva neturi jokių žinių apie savo sūnų.

EŽTT savo sprendime rėmėsi 2001 m. kovo mėn. Human Rights Watch pranešimu „The „Dirty War“ in Chechnya: Forced Disappearances, Torture, and Summary Executions“ („Purvinas karas“ Čečėnijoje: prievartiniai dingimai, kankinimai ir neteisminės egzekucijos, http://www.hrw.org/legacy/reports/2001/chechnya/index.htm#TopOfPage), kuriame fiksuotas Saido Khuseyno Imakayevo dingimas. Šiame pranešime yra užfiksuota per 110 prievartinio dingimo atvejų nuo karinės operacijos Čečėnijoje pradžios 1999 m. gruodžio mėn. Manoma, kad tikrieji skaičiai yra daug didesni. Aukos – daugiausia vyrai nuo penkiolikos iki keturiasdešimt devynerių metų amžiaus. Asmenys buvo sulaikomi „valymo“ operacijų metu arba atliekant planines sulaikymo ir kratos operacijas. Dažniausiai būdavo neigiama, kad asmuo sulaikytas, arba sulaikymas būdavo pripažįstamas, tačiau teigta, kad asmuo buvo paleistas ar pervežtas į kitą sulaikymo vietą. Nemažai iš dingusiųjų buvo randami masinėse, nepažymėtose kapavietėse. Pranešime fiksuoti tokie aštuoni atvejai.

Tiek EŽTT sprendime, tiek Human Rights Watch pranešime buvo padaryta vienareikšmė išvada – už žmonių dingimus atsakingos Rusijos karinės pajėgos. Saido Khuseyno Imakayevo sulaikymo metu dalyvavo ginkluoti asmenys, važinėję šarvuotu automobiliu. Pažymėtina, kad tuo metu toje vietoje atvirai nešiotis ginklą ir važinėti karine transporto priemone galėjo tik Rusijos karinių pajėgų kariai. Tirdamos šį įvykį Rusijos teisėsaugos institucijos rėmėsi pagrindine versija, kad už dingimą atsakingi asmenys priklausė vadinamosioms „jėgos struktūroms“.

Kitas asmenų prievartinio dingimo atvejis buvo nustatytas byloje Akhmadova ir Sadulayeva prieš Rusiją. Shamilio Akhmadovo žmona Tamusa Akhmadova ir motina Larisa Sadulayeva skundėsi, kad jis dingo po to, kai jį sulaikė Rusijos kariškiai Čečėnijoje 2001 m. kovo mėn. Iš bylos faktų matyti, jog buvo sulaikyta 11 asmenų, kurie visi dingo be žinios.

2001 m. kovo 10 d. Čečėnijos kovotojai užpuolė ir trumpai užėmė vietinę Arguno televizijos stotį. Kai kurios spaudos tarnybos taip pat pranešė, kad Rusijos karinis kontrolės punktas taip pat buvo užpultas ir patyrė nuostolių. Kovo 11-14 d. Rusijos kariuomenė mieste vykdė „valymo“ operaciją, matyt, kaip atsaką į kovo 10 d. atakas. Buvo siekiama sugauti sukilėlius ir surasti ginklų bei šaudmenų. Kovo 12 d. tarp 12 ir 14 val. Shamils Akhmadovas išėjo iš savo namų Arguno mieste. Tuo metu kelios karinės transporto priemonės, įskaitant šarvuotus automobilius ir milicijos UAZ mašinas, užėmė pozicijas netoli jo namų buvusioje gatvėje. Kai Shamilis Akhmadovas ėjo pro šalį, kariškiai jį sulaikė.

Shamilio Akhmadovo motina p. Sadulayeva tuo metu buvo pas dantų gydytoją. Išėjusi į gatvę, ji pamatė tris šarvuotus automobilius, vieną Ural sunkvežimį ir vieną ar du UAZ automobilius. Ten buvo grupė ginkluotų žmonių, kurie dėvėjo šviesiai pilkas uniformas. Sadulayeva teigė, kad jos sūnus buvo pasiėmęs pasą. Kol ji pribėgo prie kariškių, jie jau buvo įmetę Shamilį į šarvuotą automobilį ir nuvažiavo Gudermeso kryptimi. Gatvėje kitų civilių nebuvo, visi buvo pasislėpę. Dingusiojo žmona ir motina nuskubėjo į karinę vadavietę, kur joms buvo pasakyta, kad Shamilis Akhmandovas į vadavietę nebuvo pristatytas.

EŽTT savo sprendime rėmėsi 2001 m. kovo mėn. Memorial išleistu pranešimu, kuriame teigiama, kad šios „valymo“ operacijos metu Argune buvo sulaikyta 170 žmonių. Sulaikytųjų giminaičiai susirinko prie Rusijos kariuomenės vietos vado būstinės. 2001 m. kovo 17 d. į Arguną atvyko marionetinės Čečėnijos respublikos administracijos prokuroras ir Grozno meras. Per kelias dienas dauguma sulaikytųjų buvo paleisti, nepateikiant jiems kaltinimų. Tačiau 11 vyrų nebuvo paleisti.

2002 m. balandžio pabaigoje vietiniai gyventojai aptiko kapavietę laukuose, prie Arguno. Tuomet jie paprašė karinio komendanto štabe, kad lavonas būtų ekshumuotas. Po savaitės kariniai inžinieriai ekshumavo palaikus ir nugabeno juos į kapines. 2002 m. gegužės 1 d. Sadulayeva, kuriai apie rastus palaikus pranešė kaimynai, nuvyko į kapines. Ji iškart atpažino rūbus, kuriais jos sūnus vilkėjo jo sulaikymo dieną. Kūnas, kuris jau buvo palaidotas, buvo iškastas ir tą pačią dieną perlaidotas šeimos kape. Sadulayeva teigia, kad buvo likę beveik vien kaulai. Dešinioji koja buvo sulaužyta, trūko viršutinės kaukolės dalies, o rūbuose krūtinės srityje buvo kulkų padarytos skylės.

Tiriant šį nusikaltimą buvo nustatyta, kad Shamilį Akhmadovą sulaikė asmenys, dėvėję maskuojančias uniformas ir vairavę karinius automobilius. Nacionalinio tyrimo metu buvo preziumuojama, kad už šį dingimą atsakingi Rusijos federalinių pajėgų kariai, kitokių duomenų nepateikė nei Rusijos vyriausybė, nei rado EŽTT. Taigi galima teigti, jog Rusijos karinės pajėgos atsakingos už Shamilio Akhmadovo ir už kitų 10 vyrų dingimą.

Dar viena byla, iš kurios galima spręsti, kad prievartiniai dingimai Čečėnijoje yra plačiai paplitę, tai Khamila Isayeva prieš Rusiją. Khamila Isayeva skundėsi dėl jos vyro Sultano Isayevo dingimo. Pareiškėja ir jos vyras gyveno Alkhan-Kala kaime Grozno rajone. 1999 m. Khamila Isayeva ir jos šeima išvyko į Ingušiją. Sultano Isayevo tėvai liko Alkhan-Kala kaime. 2001 m. balandžio 27 d. Sultanas Isayevas nuvyko aplankyti savo tėvų. 2001 m. balandžio 29 d. Alkhan-Kala kaime Rusijos kariuomenė vykdė specialiąją „valymo“ operaciją, kurioje dalyvavo keli šarvuoti automobiliai ir kariniai sraigtasparniai. Tą vakarą Sultanas Isayevas maudėsi pirtyje pas kaimynus Magomadovus. Jo tėvas buvo savo namuose, kai maždaug 1 val. 30 min. nakties jis pamatė aštuonis ar dešimt sunkiai ginkluotų vyrų gatvėje, kurie patraukė į kaimynų namą, kur buvo jo sūnus. Tėvas pasakojo, kad prie namo privažiavo šarvuoti automobiliai, iš kurių išlipo dar maždaug dešimt ginkluotų kareivių. Du iš jų liko gatvėje, kiti įsiveržė į namus. Po pusvalandžio jie greitai išėjo, ir Sultano Isayevo tėvas matė, kaip du civiliai, tai yra jo kaimynas ir sūnus, buvo įsodinti į šarvuotą automobilį, ir išvežti. Tada p. Isayevas nubėgo į namus, kur buvo jo sūnus, ir ten pamatė, kad pirties durys išlaužtos, o jo rūbai likę ten. Ten buvę daiktai buvo išmėtyti po visą patalpą.

P. Isayevo liudijimą patvirtino ir kiti kaimynai, matę, kaip buvo sulaikytas p. Magomadovas ir Sultanas Isayevas. Iš viso šios operacijos metu buvo sulaikyta dešimt vyrų nuo 25 iki 45 m. amžiaus. Vieno iš jų labai suluošintas kūnas rastas po dviejų savaičių, kiti dingo be žinios.

Byloje buvo pateikti šešių liudininkų parodymai apie įvykius. Pabrėžtina, kad šie suėmimai vyko tą pačią dieną, kaip ir saugumo operacija, kurią vykdė Rusijos karinės pajėgos. Kadangi byloje nebuvo duomenų apie kokių nors kitų ginkluotų asmenų buvimą Alkhan-Kala kaime, vienintelė išvada yra tokia, kad už šiuos sulaikymus yra atsakingos Rusijos karinės pajėgos. Tokią išvadą daro ir Human Rights Watch, kuri savo 2002 m. balandžio mėn. pranešime „Last seen…: Continued „Disappearances“ in Chechnya“ („Paskutinį kartą matytas…: besitęsiantys dingimai Čečėnijoje“) įvardija visus sulaikytus vyrus ir daro išvadą, jog šiuos veiksmus galėjo atlikti tik Rusijos saugumo pajėgos.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu