2009 08 24

Dainius Žalimas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Dainius Žalimas. Šiuolaikinis fašizmo veidas (XX)

Skelbiame baigiamąjį ciklo apie Rusijos režimus Čečėnijoje rašinį. Šis ciklas parengtas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo medžiagą.

Prievartiniai dingimai (tęsinys)

Prievartinių dingimų sistemingumą galima pailiustruoti ir Atabayeva bei kiti prieš Rusiją bylos faktais. Kaip ir kitose bylose, asmenys buvo suimti „valymo“ operacijos metu, nors jie ir buvo civiliai bei nedalyvavo karo veiksmuose. 2001 m. gegužės 3 d. Rusijos federalinė kariuomenė pradėjo „valymo“ operaciją Tsa-Vedeno kaime. Anksti ryte apie keturiasdešimt karių įžengė į Kukuyevų šeimos namus. Neprisistatę jie įsakė Ramzanui Kukuyevui parodyti savo asmens dokumentus. Jis parodė savo dokumentus ir medicinos pažymą, kad negali dirbti. Tada kariškiai visus Kukuyevų šeimos vyrus privertė išeiti į lauką, ir juos apieškojo. Jie taip pat apieškojo namą ir paėmė televizorių bei kai kuriuos rūbus. Po to kariai įsodino Ramzaną Kukuyevą, jo brolį ir du pusbrolius į šarvuotus automobilius ir juos išvežė. Kaime buvo sulaikyta ir daugiau vyrų. Vakare kai kurie iš jų kariniu sraigtasparniu buvo išskraidinti Shali miesto kryptimi. Buvo sulaikyta penkiolika vyrų, kai kurie paleisti tą pačią dieną, kai kurie po keturių dienų. Trys vyrai, įskaitant Ramzaną Kukuyevą, dingo be žinios po sulaikymo.

EŽTT savo sprendime rėmėsi 2002 m. balandžio mėn. Human Rights Watch pranešimu „Last seen…: Continued „Disappearances“ in Chechnya“ („Paskutinį kartą matytas…: besitęsiantys dingimai Čečėnijoje“, https://199.173.149.140/reports/2002/russchech02/index.htm), kuriame pažymima, kad nors ir formaliai plataus masto kariniai veiksmai Čečėnijoje nebevyko, Rusijos saugumo pajėgos tuo metu vis dar sulaikydavo šimtus civilių asmenų. Nors dauguma iš jų būdavo paleidžiami, visgi dešimtys asmenų po tokių sulaikymų dingo be žinios. Nepaisant to, kad dingusiųjų asmenų šeimų nariai dėdavo visas pastangas ir ieškojo dingusiųjų milicijos įstaigose, karinėse bazėse ir sulaikymo centruose Čečėnijoje, jų pėdsakų nebuvo. Savo pranešime Human Rights Watch aprašo 87 dingimo atvejus nuo 2001 m. kovo mėn. iki 2002 m. balandžio mėn. Pažymėta, kad ankstesniame pranešime (The „Dirty War“ in Chechnya: Forced Disappearances, Torture, and Summary Executions. („‘Purvinas karas‘ Čečėnijoje: prievartiniai dingimai, kankinimai ir sumarinės egzekucijos“). Human Rights Watch. 2001 m. kovas. // http://www.hrw.org/reports/2001/chechnya/Disapfin-01.htm#P132_20382) aprašyti dingimai daugiausia vykdavo po plataus masto „valymo“ operacijų, o šiuo minimu laikotarpiu plačiau paplito operacijos, kurių metu buvo sulaikomi konkretūs asmenys. Dažniausiai tokios operacijos vykdytos prieš aušrą, jas atlikdavo Rusijos saugumo pajėgų nariai, nedėvėję skiriamųjų ženklų. Jie keliaudavo nepažymėtais šarvuotais automobiliais. Human Rights Watch pažymėjo, kad Rusija nevykdo savo pareigos ištirti žmonių dingimų atvejų ir užkirsti kelią tokiai savo saugumo pajėgų veiklai.

Human Rights Watch pažymėjo, kad sulaikytieji vyrai buvo įstoję į Rusijos organizuotą apsaugos grupę šalia esančiame Vedeno kaime. Ramzanas Kukuyevas dėl medicininių priežasčių buvo palikęs tarnybą, tačiau kitas vyras Khanpashas Kukuyevas vis dar buvo jos narys.

Remiantis tiek byloje surinktais įrodymais, tiek Human Rights Watch surinktais duomenimis, galima teigti, kad atsakomybė už šiuos dingimus tenka Rusijos karinėms pajėgoms, nes asmenys buvo sulaikyti tą pačią dieną, kai buvo vykdyta saugumo operacija. Neįtikėtina, kad Tsa-Vedeno kaime galėjo būti kokių nors kitų ginkluotų asmenų, nes kaimą 2001 m. gegužės 3 d. buvo apsupęs didelis Rusijos saugumo pajėgų dalinys, jie buvo atvykę su šarvuotais ir UAZ automobiliais, URAL sunkvežimiais ir sraigtasparniais.

Byloje Isigova ir kiti prieš Rusiją EŽTT analizuoti sulaikymai ir dingimai taip pat aptariami minėtame 2002 m. balandžio mėn. Human Rights Watch pranešime „Last seen…: Continued „Disappearances“ in Chechnya“ („Paskutinį kartą matytas…: besitęsiantys dingimai Čečėnijoje“).

2001 m. liepos 2 d. Rusijos federalinės ginkluotosios pajėgos vykdė plataus masto „valymo“ operaciją Sernovodsko kaime Čečėnijoje. Pareiškėjų liudijimu, panaši operacija vyko 2001 m. liepos 3 d. greta esančiame Assinovskaya kaime, kur buvo sulaikyta apie 300 asmenų.

Tsalipat Isigova paliudijo, kad 2001 m. liepos 2 d. vidurdienį prie jų namų sustojo šarvuotas automobilis, iš kurio išlipo keli ginkluoti vyrai, apsirengę maskuojančiomis uniformomis. Apti Isigovas ir Rustamas Isigovas laukė jų su asmens dokumentais rankose. Kariai dokumentus paėmė, tačiau į juos net nežvilgtelėjo, o vyrus sulaikė ir įsodino į šarvuotą automobilį. Kai Tsalipat Isigova paklausė, dėl kokių priežasčių sulaikomas jos sūnus ir jo pusbrolis, kariai atsakė, kad jie vykdo įsakymą sulaikyti visus vyrus nuo 15 iki 50 m. Du vyrai ir kiti asmenys, sulaikyti kaime, buvo nuvežti į dokumentų patikrinimo punktą, kuris buvo netoli kaimo. Kariai liepė Rustamui Isigovui ir kitiems sulaikytiesiems išlipti iš sunkvežimio. Apti Isigovui buvo liepta likti sunkvežimyje, tačiau ir jis išlipo. Po 15 minučių atvyko vyras maskuojančia uniforma, pažiūrėjo į pasą, kurį laikė Apti Isigovas, ir liepė jam lipti atgal į sunkvežimį. Jį ten matė keli liudininkai.

Kitas vyras Zelimkhanas Umkhanovas buvo sulaikytas Groznensky g. Sernovodske. Jo tėvai pateikė kelių tiesioginių liudininkų pasakojimus apie tai, kaip Zelimkhanas Umkhanovas buvo sulaikytas. Kiti liudininkai teigė, kad jie matė Zelimkhaną Umkhanovą tame pačiame sunkvežimyje, kaip ir Apti Isigovą.

Kaimo gyventojai susirinko lauko, kuriame buvo sulaikyti jų giminaičiai, pakraštyje. Vakare Rusijos majoras patikino gyventojus, kad visi sulaikytieji bus paleisti po pusvalandžio. Po dviejų valandų gyventojai matė, kaip kai kurie sulaikytieji buvo sodinami į du autobusus, kurie paskui išvyko iš tos vietos. Kiti vyrai liko sulaikyti iki paryčių toje pačioje vietoje. Po 23 val. kareiviai pradėjo juos paleisti mažomis grupėmis, ir 2 val. ryto jau nieko nebebuvo likę lauke. Tačiau 40 vyrų nebuvo paleisti, ir giminaičiams buvo pasakyta, kad juos nuvežė į Achkhoy-Martano laikinąjį vidaus reikalų skyrių.

Rusijos nacionalinio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad Apti Isigovą ir Zelimkhaną Umkhanovą sulaikė Rusijos kariai, taigi pačios nacionalinės Rusijos teisėsaugos institucijos patvirtino, kad už šiuos dingimus atsakingos Rusijos karinės pajėgos.

Iš bylos Utsayeva ir kiti prieš Rusiją faktų galima teigti, kad 2002 m. birželio 2 d. „valymo“ operacijos metu Novye Atagi kaime dingo penki vyrai. Šis kaimas jau nuo 2000 m. pradžios buvo tvirtai kontroliuojamas Rusijos kariuomenės.

2002 m. birželio 2 d. Rusijos kariai, atvykę šešiais šarvuotais automobiliais ir kariniu automobiliu, vykdė „valymo“ operaciją Novye Atagi kaime. Gyventojai įsiminė dalies automobilių numerius. Islamas Utsayevas su žmona, jo tėvai ir brolis su žmona buvo namie, kai 5 val. 30 min. į jų kiemą nugriovęs tvorą įvažiavo šarvuotas automobilis. Maždaug dvidešimt sunkiai ginkluotų ir uniformuotų karių įžengė į namus ir pažadino gyventojus. Karių amžius buvo maždaug nuo 30 iki 40 metų, jie buvo slaviškų bruožų ir kalbėjo rusiškai be akcento. Kai kurie iš jų liko lauke, dar keli buvo apsupę namus. Be jokių paaiškinimų jie privertė šeimos narius išeiti į kiemą ir gulti ant žemės. Islamas Utsayevas buvo sumuštas. Kareiviai sumušė ir kitus šeimos narius, kai jie paprašė paaiškinti, kas čia vyksta. Islamas Utsayevas buvo suimtas basas, jis dėvėjo tik plonus marškinėlius. Kariai uždėjo jam maišą ant galvos, surišo rankas už nugaros ir įlaipino į šarvuotą automobilį.

Movsaras Taysumovas su savo motina buvo namie, kai 2002 m. birželio 2 d. 6 val. ryto į jų namus įžengė keturi ginkluoti vyrai. Jie nepaaiškino, ko atvyko, tik pažadino Movsarą Taysumovą ir liepė jam greitai apsirengti. Kariai pasakė, kad reikia apklausti Movsarą, ir, paėmę jo pasą, išsivedė jį laukan. Movsaras Taysumovas buvo įsodintas į šarvuotą automobilį. Kai jo motina bandė užlipti ant automobilio, kareiviai ją nustūmė, mušdami šautuvų buožėmis. Šarvuotas automobilis nuvažiavo toliau ta pačia gatve. Movsaro Taysumovo motina matė, kaip kitas vyras (Masudas Tovmerzayevas) buvo įsodintas į tą patį šarvuotą automobilį.

Idrisas Abdulazimovas taip pat buvo sulaikytas namie. 2002 m. birželio 2 d. Idrisas, jo motina, sesuo ir du broliai miegojo, kai prie jų namo 6 val. ryto sustojo šarvuotas automobilis, ir iš jo išlipę Rusijos kariai apsupo namą. Jų buvo apie 30, jie buvo sunkiai ginkluoti, apsirengę naujomis maskuojančiomis uniformomis. Apie dešimt kareivių įsiveržė į namą. Jie parvertė tris vaikinus ant grindų ir paklausė jų vardų. Tada liepė Idrisui Abdulazimovui rengtis. Kai jo vyriausias brolis paprašė būti paimtas vietoje aštuoniolikmečio brolio, jam buvo atsakyta: „Tavęs mums nereikia.“ Jie išsiveržė Idrisą Abdulazimovą šarvuotu automobiliu.

Masudas Tovmerzayevas su motina ir seserimi buvo namuose, kai tą pačią dieną 6 val. ryto prie jų namo sustojo šarvuotas automobilis. Vienas iš karių paklausė: „Kurie vartai?“ Kitas parodė į Tovmerzayevų šeimos namus. Į jų kiemą įžengė apie dvidešimt sunkiai ginkluotų vyrų, dėvinčių žalias maskuojančias uniformas, kai kurie iš jų dėvėjo kaukes. Kariai paklausė Masudo sesers, kur jos brolis, ir nuėjo į jo kambarį. Vienas iš jų turėjo popieriaus lapą ir paklausė: „Ar esi Masudas?“. Kai jis atsakė teigiamai, jie parvertė jį ant grindų ir uždėjo antrankius. Vienas karių paklausė apie ginklus, kiti apieškojo namą ir automobilį. Jie nusivedė Masudą Tovmerzayevą į šarvuotą automobilį, neleidę net apsirengti ar apsiauti, ir nuvažiavo. Kaimynai negalėjo prieiti arčiau, nes kariai šaudė į orą.

2002 m. birželio 2 d. taip pat buvo sulaikytas Saidas Magomedas Imakayevas, Marzet Imakayevos vyras. Šis įvykis analizuojamas byloje Imakayeva prieš Rusiją. Saidas Magomedas ir Marzet buvo namuose, kai 6.20 val. ryto juos pabudino triukšmas kieme. Jie pamatė kelis šarvuotus automobilius ir UAZ mašiną. Vėliau kaimynai atsiminė trijų šarvuotų automobilių (iš šešių) ir UAZ numerius. Maždaug dvidešimt karių įėjo į namus, kai kurie iš jų dėvėjo kaukes. Kariai kalbėjo rusiškai be jokio akcento. Jie apieškojo namus, tačiau neparodė jokių kratos orderių ir nepaaiškino, kodėl taip daro. Pareiškėja kalbėjosi su vienu kariškiu, kuris prisistatė, ir su kitu asmeniu, kuris atsisakė pasakyti savo vardą. Kariškiai konfiskavo kelis dokumentus ir kompiuterinius diskelius. Pareiškėjos vyras Saidas Magomedas Imakayevas per kratą buvo laikomas prie sienos, po to kariai jį įlaipino į UAZ mašiną. Kai pareiškėja paklausė, kur jis yra vežamas, jai buvo pasakyta, kad kareiviai jį nuveš į Shali, rajono centrą.

Kariai aplankė šešis namus „valymo“ operacijos metu ir sulaikė penkis vyrus. Pareiškėjai EŽTT pateikė daug tiesioginių įvykių liudininkų (sulaikytųjų šeimos narių ir kaimynų) parodymų. EŽTT, remdamasis tiek pareiškėjų surinkta medžiaga, tiek nacionalinio baudžiamojo tyrimo duomenimis, padarė išvadą, kad už šiuos dingimus atsakingos Rusijos karinės pajėgos.

Be žinios dingdavo ir Čečėnijos politiniai lyderiai. Taip dingo demokratiškai išrinkto Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Parlamento pirmininkas Ruslanas Alikhadzhiyevas (jo dingimo ir žūties aplinkybės nagrinėtos aptariant Alikhadzhiyeva prie Rusiją bylą VII dalyje). Žinant šią aplinkybę taip pat galima teigti, jog atliktas kitas nusikaltimas žmoniškumui – tai yra, „kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, religiniais, lyties […] , ar kitais motyvais.“ (Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 7 straipsnio 1 dalies h punktas).

Rusijos kariai sulaikydavo ne tik suaugusius vyrus, tačiau ir asmenis, praktiškai negalinčius dalyvauti karo veiksmuose, net jei jie to ir būtų norėję. Byloje Gekhayeva ir kiti prieš Rusiją nustatyta, kad Rusijos kariai sulaikė nuo vaikystės ligotą moterį ir 15 metų mergaitę. Nuo vaikystės Kurbika Zinabdiyeva sirgo smegenų liga ir epilepsija. Aminat Dugayeva tuo metu buvo devintos klasės mokinė. 2003 m. gegužės 16 d. naktį Kurbika Zinabdiyeva, jos motina Rumani Gekhayeva ir Aminat Dugayeva miegojo namie. Maždaug 3 val. ryto prie jų namo atvyko dvidešimt vyrų, dėvinčių mėlynomis uniformomis ir kaukėmis. Kareiviai rusiškai liepė Kurbika Zinabdiyevai ir jos motinai gulti ant grindų. Jie apvyniojo Rumani Gekhayevai veidą lipnia juosta, kad ji vos galėjo kvėpuoti. Ji girdėjo žingsnius ir išvykstantį automobilį. Rumani išlaisvino kaimynai. Tada ji pamatė, kad nebėra nei Kurbikos Zinabdiyevos, nei Aminat Dugayevos. Kaimynai papasakojo, kad kariai atvyko dviem šarvuotais automobiliais ir dviem UAZ visureigiais.

EŽTT rėmėsi tiek bylos faktais ir pateiktais įrodymais, tiek Rusijos nacionalinio baudžiamojo tyrimo tirta pagrindine versija, ir padarė išvadą, kad Kurbiką Zinabdiyevą ir Aminat Dugayevą sulaikė Rusijos karinės pajėgos. Jokie kiti ginkluoti asmenys nebūtų galėję laisvai keliauti ginkluoti ir tokia didele grupe komendanto valandos metu.

Taigi galima teigti, kad antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metu vykdytos prievartinio dingimo veikos pasiekė tokį mastą ir sistemingumą, kad jas galima vadinti nusikaltimais žmoniškumui pagal tarptautinę teisę. Asmenys sulaikomi tiek vadinamųjų „valymo“ operacijų metu, kai būdavo sulaikomi vyrai, sulaukę tam tikro amžiaus ir potencialiai galintys dalyvauti karo veiksmuose, tiek pavienių reidų metu, kai sulaikomi konkretūs asmenys. Sulaikomi ir dingo ne vien darbingo amžiaus vyrai, bet ir moterys bei sergantys asmenys. EŽTT nagrinėtose bylose gausu faktų, kad tai nebuvo pavieniai veiksmai, bet dalis platesnės Rusijos vyriausybės teroro prieš čečėnų tautą politikos.

Pabaiga: tūkstančiais aukų grįstas Čečėnijos kelias į nepriklausomybę

Čečėnijos gyventojų bylose prieš Rusiją, kurias nagrinėjo EŽTT, dominuoja teisės į gyvybę ir teisės į laisvę bei asmens saugumą pažeidimai, dažnai susipinantys su žiauraus elgesio atvejais. Net 22 bylos iš 40 buvo susiję su prievartiniais dingimais, iš jų trimis atvejais dingusieji vėliau buvo rasti negyvi (kitais atvejais apie dingusiuosius neturima jokių žinių iki šiol). Taip pat gausu neteisminių egzekucijų atvejų (10 bylų dėl 35 asmenų). Pažymėtina, kad EŽTT nagrinėtose bylose matyti tendencija kryptingai naikinti politiškai aktyvius asmenis – nepriklausomos Čečėnijos visuomeninį politinį elitą. Pavyzdžiui, prievartinio dingimo auka tapo Čečėnų Respublikos Ičkerijos Parlamento pirmininkas Ruslanas Alikhadzhiyevas, o 2008 m. liepos 8 d. EŽTT paskelbė priimtinu bendrą 2005 m. kovą Rusijos specialiųjų pajėgų nužudyto Čečėnijos Prezidento Aslano Maschadovo našlės, sūnaus bei dukters pareiškimą prieš Rusijos vyriausybę dėl jo nužudymo ir atsisakymo grąžinti kūną artimiesiems. Šiuo aspektu reikėtų paminėti ir Zuros Bitiyevos atvejį. Ši aktyvi visuomenės veikėja bei protestų prieš Rusijos karinius veiksmus Čečėnijoje buvo nužudyta drauge su savo šeimos nariais 2003 metais.

Iš EŽTT išnagrinėtų Čečėnijos gyventojų bylų matyti, jog Rusijos Federacijos pareigūnai masiškai ir sistemingai vykdė šiurkščius pamatinių žmogaus teisių (teisės į gyvybę, teisės nepatirti kankinimų ar teisės į laisvę bei asmens saugumą) pažeidimus. Ši situacija  gali būti vertinama kaip sistemingas ir šiurkštus įsipareigojimų pagal Europos Tarybos Statuto 3 straipsnį pažeidimas. Statuto 3 straipsnyje teigiama, kad „kiekviena Europos Tarybos narė privalo vadovautis teisės viršenybės principu ir principu, pagal kurį visi jos jurisdikcijai priklausantys asmenys naudojasi žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis“. Tuo tarpu aptarti Rusijos Federacijos veiksmai galėtų sudaryti teisinį pagrindą sankcijoms pagal Statuto 8 straipsnį taikyti (šiurkštus 3 straipsnio pažeidimas yra pagrindas sustabdyti atitinkamos valstybės atstovavimo teisę ar netgi nutraukti jos narystę Europos Taryboje).

Nepaisant to, kad Rusijos pajėgų įvykdyti nusikaltimai sulaukdavo plataus atgarsio Rusijos bei užsienio žiniasklaidoje ir būdavo išsamiai nušviečiami nevyriausybinių organizacijų pranešimuose, EŽTT visose be išimties su nusikaltimais asmeniui susijusiose bylose teko konstatuoti, kad Rusijos institucijos vengė atlikti nusikaltimų tyrimą, neatlikdavo netgi pačių būtiniausių kriminalistinių veiksmų, neatsižvelgdavo į akivaizdžius įrodymus ir visais įmanomais būdais siekė nuslėpti valstybės pareigūnų dalyvavimą nusikaltimuose. Tai leidžia daryti išvadą, jog aprašyti pamatinių žmogaus teisių pažeidimai buvo ne atsitiktiniai nusikaltimai, o Rusijos vyriausybės vykdomos politikos Čečėnijoje ir jos gyventojų atžvilgiu dalis (tokia dabartinio Rusijos režimo politika tęsia dar carinės Rusijos pradėtą čečėnų tautos užkariavimo ir naikinimo politiką). Tai leidžia kelti klausimą dėl šių veiksmų laikymo čečėnų tautos genocidu (ypač turint omenyje istorinį kontekstą, kai visa čečėnų tauta 1944 metais buvo deportuota iš savo tėvynės) ar bent jau kitais nusikaltimais žmoniškumui, taip pat karo nusikaltimais. Šiuo aspektu itin svarbūs EŽTT nagrinėtose bylose esantys duomenys apie Rusijos karių vykdytus masinius žudymus, Rusijos karinių bazių teritorijose ar netoli jų rastas masines kapavietes, taip pat gausūs faktai apie neteisėtus sulaikymus, asmenų grobimus, kankinimus, plėšimus bei kitas nusikalstamas veikas.

Apibendrinant reikėtų priminti, kad pagal 1970 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Tarptautinės teisės principų deklaraciją ginamas tik tokių valstybių teritorinis vientisumas, kurios gerbia tautų apsisprendimo teisę ir turi vyriausybę, atstovaujančią visiems tos teritorijos žmonėms. Iš nagrinėtų masinių žmogaus teisių pažeidimų, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui faktų akivaizdu, kad Rusija nėra tokia valstybė čečėnų tautos atžvilgiu; būtų šventvagiška teigti, kad po 1944 metų deportacijos, dviejų naikinamojo pobūdžio karų (1994-1996 metais ir nuo 1999 metų) Rusija turi kokią nors moralinę ar kitokią teisę atstovauti čečėnų tautai ir ginti jos interesus. Todėl Rusijos politika Čečėnijos atžvilgiu gali būti pagrindu pagrįsti Čečėnijos teisę į nepriklausomą valstybingumą, kuriai realizuoti ir ginti nuo 1991 metų prireikė šimtų tūkstančių aukų. Tai liudija ir šioje studijoje nagrinėtos EŽTT bylos.

Ne mažiau svarbu byloti apie neįvykdytą teisingumą budeliams… Jei iš EŽTT bylų faktų aiškūs nusikaltimai nebus pamiršti, ateis ir teisingumo valanda. Belieka palinkėti nepamiršti, nepravirkti ir nepalūžti tiems, kurie tiki teisingumu. Šių memoriale čečėnų tautos genocidui atminti Grozne iškaltų Džocharo Dudajevo žodžių („Nepalūšim, nepravirksim, nepamiršim“) nepavyktų ištrinti iš istorinės atminties, kad ir kiek kartų šį memorialą su žeme lygintų Rusijos pajėgos.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu