Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

„Caritas in veritate“: atsakomybei už kūriniją įpareigoja skandalingas badas ir skurdas

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI priminė neseniai paskelbtoje savo trečiojoje enciklikoje nagrinėtą žmogaus atsakomybės už kūriniją tematiką.

Jau artėja rugpjūčio mėnesio pabaiga, kuri daugeliui reiškia ir vasaros atostogų pabaigą,- pradėjo katechezę Šventasis Tėvas. Grįždami prie kasdienių darbų negalime nedėkoti Dievui už nuostabią kūrinijos dovaną, kuria galime gėrėtis ne tik atostogų metu. Neretai pasitaikantys gamtos niokojimo atvejai ar stichinės nelaimės primena būtinumą saugoti gamtą, suprasti jos vertę ir pagarbaus mūsų santykio su gamta svarbą. Šios temos pagrįstai sulaukia vis daugiau valdžios institucijų ir visuomenės narių dėmesio, daugėjo joms skirtų, neretai ir tarptautinio masto, susitikimų ir debatų.

Žemė yra brangi Kūrėjo dovana. Jis nustatė jos vidinę sąrangą, o mums nurodė orientyrus, kuriais vadovaudamiesi mes esame kūrinijos valdytojai. Remdamasi šituo įsitikinimu, Bažnyčia mato glaudų ryšį, gamtosaugą siejantį su visapusiška žmogaus plėtra ir pažanga. Šios temos,- sakė popiežius, – gana išsamiai nagrinėjamos ir mano naujojoje enciklikoje „Caritas in veritate“, kurioje priminiau būtinumą šioje srityje stiprinti ne tik tarptautinį solidarumą, bet taip pat ir pavienių žmonių asmeninį bendradarbiavimą, nes juk gamta yra visiems žmonėms duota Dievo dovana ir naudojimasis jos ištekliais suteikia mums asmeninę atsakomybę prieš visą žmoniją, ypač prieš vargstančius žmones ir prieš ateities kartas.

Suprasdama atsakomybę už kūriniją, Bažnyčia ne tik rūpinasi ginti Kūrėjo visiems mums dovanotą žemę, vandenį ir orą, bet taip pat stengiasi gintį žmogų nuo savęs sunaikinimo. Iš tiesų, kai visuomenės gyvenime gerbiama „žmogaus ekologija“, tuomet deramo dėmesio sulaukia ir „gamtos ekologija“. Taip pat ir besaikio gamtos eikvojimo daugiausia esama ten, kur Dievas išstumtas į gyvenimo pakraštį ar išvis neigiamas jo buvimas. Jei žmogus nutraukia ryšį su savo Kūrėju, tuomet ir visas medžiagiškas pasaulis virsta egoistiško savinimosi objektu, žmogus tampa „paskutiniąja instancija“, o troškimas vis daugiau ir daugiau turėti virsta gyvenimo tikslu.

Kūrinija, Dievo protingai sutvarkyta materija, yra patikėta žmogaus atsakomybei. Žmogus privalo gilintis į jos slėpinius, gali ją permodeliuoti, bet negali dėtis esąs absoliutus jos šeimininkas. Žmogus yra pašauktas kūriniją išmintingai saugoti ir valdyti, kad ji duotų naudą ir suteiktų išteklius visų žmonių pragyvenimui. Žmonija tikrai yra pajėgi savo darbu ir išradingumu išsaugoti nepažeistą žemę būsimosioms kartoms, kad jos, savo ruožtu, joje laimingai gyventų ir toliau ją dirbtų. Kad tai pasiektume, reikia ugdyti tokį žmogaus ir gamtos santykį, kuriame atsispindėtų Dievo meilė savajai kūrinijai, pripažįstant, jog mes visi iš Jo esme kilę ir pas Jį keliaujame.

Dėl to labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir atskirų šalių vyriausybės skatintų savo piliečius saugoti gamtą, kovoti su visais žalingais jos naudojimo būdais. Visiems mums priklausančių resursų naudojimo ekonominę ir socialinę kainą privalo visiškai skaidriai ir teisingai sumokėti tie kas šiandien iš jų pelnosi, o ne kitos tautos ar būsimosios kartos.

Gamtos tausojimas, išteklių ir klimato apsauga reikalauja tarptautinės bendruomenės vadovų suderinto veikimo ir solidarumo visų pirma su silpniausiais pasaulio regionais. Veikdami išvien ir semdamiesi įkvėpimo iš meilės tiesoje galime sukurti integralios plėtros sąlygas visoms tautoms, dabartinėms ir būsimoms. To siekiant dabartinį globalios plėtros modelį reikia keisti į glaudesnį bendradarbiavimą ir didesnę atsakomybę už kūriniją. Tam mus įpareigoja ne tik gamtai iškilę pavojai, bet visų pirma skandalingas badas ir skurdas.

Brangieji broliai ir seserys, – sakė popiežius katechezės pabaigoje, – dėkokime Viešpačiui šv. Pranciškaus Asyžiečio Kūrinijos giesmės žodžiais: „Didis, Visagali, Gerasis Viešpatie, tau garbė, šlovė, gyrius ir visokia palaima! Tešlovina Tave, Viešpatie, visi tavieji kūriniai“. Kaip šv. Pranciškus, taip ir mes melskimės ir gyvenime šitais žodžiais.