2009 08 31

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Rokiškio liaudies teatras Lietuvos ir pasaulio scenoje

Mėgėjų teatro kultūra Rokiškio mieste atrasta prieš 50 metų. Šiandien ji peržengė Lietuvos ir pasaulio ribas.

Pusę amžiaus talentingų ir garsių režisierių kurtą Rokiškio liaudies teatro istoriją bei puoselėtas vertybes dienraščio Bernardinai.lt skaitytojams pristato šio teatro režisierius Jonas Buziliauskas.

Teatro tradicijų paieškos Rokiškyje

Kokios teatro tradicijos gyvos Rokiškyje?

Rokiškis nuo seno garsėja teatro tradicijomis. Dar 1893 metais Panemunėlio valsčiuje, Naujikų kaime, buvo suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas spektaklis Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“. 1959 metais Rokiškio dramos kolektyvui, pirmajam Respublikoje, buvo suteiktas Liaudies teatro vardas. Rokiškis garsėja ir teatro festivaliais. Šiais metais jau dvidešimt penktąjį kartą vyko profesionalių teatrų festivalis  „Vaidiname žemdirbiams“, kuriame dalyvauja daugelis Lietuvos profesionalių teatrų. Rudenį vyks jau penkioliktasis tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“. Šiais metais į festivalį atvyksta kolektyvų iš Venesuelos, Meksikos, Gruzijos, Rusijos, Čekijos, Olandijos, Danijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos.

Rokiškio liaudies teatro fenomenas

Teatro penkiasdešimtmetis: tai daug ar mažai?

Tai nei daug, nei mažai. Manau, Rokiškio teatrui pasisekė, nes jam visą laiką vadovavo talentingi režisieriai: Jonas Kavoliūnas, Jonas Korenka, ir kiti. Šie menininkai formavo aukšto meninio lygio repertuarą, subūrė talentingiausius miesto ir rajono dramos mylėtojus, ugdė jiems pamainą.

Kaip teatras pasikeitė per 50 metų? Ar jam kaip ir žmogui būdingas ėjimas nuo vėjavaikiškos jaunystės brandos link?

Kad ir kaip būtų keista, Rokiškio teatras visą tą laiką buvo brandus. Prieš penkiasdešimt metų Liaudies teatro vardo gavimas buvo didžiulė atsakomybė. Tuo metu konsultuoti Rokiškio režisierių atvykdavo tokie Lietuvos teatro grandai kaip Kazimiera Kymantaitė, Vaclovas Blėdis, Gediminas Karka, ir kiti. Be abejonės, pastatymai negalėjo būti žemo meninio lygio. 1972 metais Jono Kavoliūno pastatytą pjesę Vytauto Landsbergio-Žemkalnio „Tadas Blinda“ įrašė Lietuvos televizija. Tuo metu tai buvo didžiulis pasiekimas. 1996 m. Jonui Korenkai pirmajam Respublikoje buvo įteikta Boriso Dauguviečio premija. 2005 metais teatrui buvo įteiktas Liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“. Šie ženklai rodo, kad visą tą laikotarpį teatras turėjo savo braižą ir veidą .

Vis dėlto, teatro branda jau pasiekta?

Manau, kad teatro veikla priklauso nuo režisieriaus. Jis suburia kolektyvą, formuoja repertuarą. Manau, kad branda gali būti pasiekta vieno ar kito režisieriaus vadovaujamu laikotarpiu. Reikia keleto metų, kad suburtum kolektyvą, kuriam patiktų režisieriaus darbo stilius ir metodai. Po to laukia pripažinimas arba nepripažinimas. Manau, kad Rokiškio teatro pastatymai visais laikais buvo mėgstami žiūrovų ir vertinami  teatro kritikų bei ekspertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Galbūt didelės įtakos sėkmei turėjo ir tai, kad teatrui iš esmės vadovavo tik trys režisieriai: Jonas Kavoliūnas, Jonas Korenka ir dabar, jau devyneri metai, aš. Todėl ir brandą kiekvienam savu laikotarpiu pasiekti ir išlaikyti buvo lengviau. Buvo dar ir daugiau režisierių, bet jie statė spektaklius tik epizodiškai.

Mėgėjų ir profesionalų teatro skirtis Lietuvoje ir užsienyje

Ar žymi mėgėjų ir profesionalų teatro skirtis?

Aš esu matęs labai daug puikių įvairių šalių mėgėjų teatrų pastatymų ir nemažai prastų profesionalų spektaklių. Aš neskirstau teatro į mėgėjų ar profesionalų – teatras yra geras arba blogas. Jeigu spektaklis nepalieka žiūrovo abejingo, vadinasi, viskas gerai. Teatras turi užduoti klausimų, o ne atsakinėti į juos. Manau, kad viskas priklauso nuo režisieriaus, nesvarbu, ar jis dirba su mėgėjais, ar su profesionalais. Skirtumas, matyt, tas, kad profesionalai aktoriai gauna už darbą pinigus, o mėgėjams tai – laisvalaikio forma, kitaip tariant, pomėgis. Taip pat profesionalų pastatymams skiriamos daug didesnės lėšos, o turint pinigų visuomet lengviau.

Ką jums asmeniškai duoda teatras? Ką jis duoda paprastam provincijos žmogui?

Teatras man darbas ir laisvalaikis. Esu priverstas dirbti kitus darbus, kad pragyvenčiau, bet jeigu dirbdamas teatre galėčiau uždirbti tiek, kad užtektų pragyventi, manau, dirbčiau tik teatre. Man patinka statyti spektaklius. Įdomu žiūrėti kitų režisierių pastatymus. O ko žmonės eina į teatrą, nežinau: gal pailsėti, užsimiršti, patirti kažkokių emocijų, galbūt dėl mados, nes taip priimta.

Pristatykite Rokiškio liaudies teatro projektus su užsienio šalių teatrais?

Prieš dvejus metus prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Olandijos mėgėjų teatrų sąjunga. Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentės Danutės Vaigauskaitės ir Olandijos atstovės Jokės Elbers iniciatyva grupė Rokiškio liaudies teatro ir Pasvalio šokio teatro aktorių vyko į Amsterdamą, kur kiekvienos šalies režisieriai pristatė savo darbo stilių ir metodus. Buvo sudarytos mišrios Lietuvos ir Olandijos aktorių grupės, kurios per penkias dienas turėjo paruosti pusvalandžio trukmės pasirodymą. Man teko atstovauti Lietuvos teatro mokyklai. Projekto sėkmė ir nauda paskatino šiais metais tęsti projektą Lietuvoje. Aktorių grupė iš Olandijos atvyko į Rokiškį, kur taip pat per penkias dienas turėjome pastatyti spektaklį pagal Čechovo vienaveiksmę pjesę „Meška“. Šį kartą aš dirbau su olandų aktoriais, o olandė režisierė – su lietuviais. Be abejonės, tai labai įdomi patirtis.

Aš taip pat stačiau spektaklį pagal A. Čechovo „Ragana“, kuriame vaidino aktorė iš Rusijos, Samaros miesto. Birželio mėnesį šis spektaklis dalyvavo festivalyje Maroke, rugpjūčio ir lapkričio mėnesiais vyksime į festivalius Rusijoje.

Jei kalbėčiau apie gastroles užsienyje, tai bene daugiausiai užsienyje pristatome J. Marcinkevičiaus „Erelnyčią“. Lankėmės Farerų salose, Pietų Korėjoje, Italijoje, Estijoje, keletą kartų Latvijoje. Kitą spektaklį, S. Gedos „Strazdą“, vežėme į Peru, Makedoniją, Latviją. „Velnioniškai vienas“ pagal P. Širvio eiles jau tris kartus buvo parodytas Rusijos festivaliuose, Makedonijoje, Latvijoje. I. Ignatavičiaus „Triušių sala“ dalyvavo festivalyje Kanadoje .

Jau minėjau festivalį „Interrempa“, vykstantį Rokiškyje, kuriame per pastaruosius metus dalyvavo teatrų iš daugelio pasaulio šalių .

Kaip manote, kur slypi Rokiškio liaudies teatro sėkmė?

Ar Rokiškio, ar bet kurio kito teatro sėkmė visada slypi geruose pastatymuose ir profesionalioje vaidyboje. Nepasakyčiau, kad Rokiškio teatre šios darbo kryptys išgrynintos iki galo, bet, matyt, dirbama teisinga kryptimi.

Parengė Kristina Buidovaitė

Bernardinai.lt