2009 09 02

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kokiomis nuotaikomis rugsėjį pasitinka Lietuvos kunigų seminarijos?

Rugsėjis, visi vėl kimba į mokslus. Naujus mokslo metus pradeda ir Lietuvos kunigų seminarijos. Jau paskutinėmis rugpjūčio dienomis seminaristai po vasaros grįžo į seminarijas, kur kelias dienas visi kartu praleido rekolekcijose.

Kokiomis nuotaikomis šį rudenį pradeda seminarijos? Kiek jaunuolių pasirinko kunigo kelią? Apie tai „Bernardinai.lt“ klausinėjo Kauno kunigų seminarijos rektoriaus mons. Aurelijaus Žukausko, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriaus kan. Jono Ačo, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriaus kun. Žydrūno Vabuolo.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kun. Žydrūnas Vabuolas pasakojo, kad šiemet norą pasirinkti kunigo kelią ir studijuoti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje pareiškė trys jaunuoliai, o vienas grįžo po pertraukos, jis priimtas į aukštesnį kursą. Taigi iš viso seminarijoje studijuos 30 būsimųjų kunigų, o parengiamajame kurse – trys nauji klierikai.

Telšių rektorius kan. Jonas Ačas sakė, kad į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinį kursą šiais metais priimti 5 jaunuoliai. Šiuo metu Telšių kunigų seminarijoje yra 29 klierikai.

Tuo tarpu į Kauno kunigų seminariją šiais metais įstojo 7 nauji kandidatai. Šiuo metu joje mokosi 27 klierikai, tad su parengiamuoju kursu iš viso – 34 studentai.

Kaip vyksta atranka, į ką atsižvelgiama?

Stojantieji atsiveža reikiamus dokumentus: vidurinio išsilavinimo atestatą, sveikatos pažymą, laiko stojamuosius egzaminus, atlieka psichologinį testą. Surenkama informacija, yra priėmimo komisija, kuri galutinai ir nusprendžia, ar priimti norintįjį studijuoti jaunuolį, ar ne.

Iš viso seminarijoje studijos trunka 7 metus. Vieni metai propedeutiniame kurse ir 6 seminarijoje. Propedeutiniame kurse klierikai studijuoja užsienio ir lietuvių kalbas, dvasingumo pagrindus, teologijos įvadą ir kitas čia dėstomas disciplinas. Seminarijoje porą metų klierikai studijuoja filosofines disciplinas, o ketverius metus – teologines.

Kunigų seminarijų išlaikymas

Kunigų seminarijos išlaikomos iš vyskupijose surenkamų tikinčiųjų lėšų, iš tikinčiųjų aukų, valstybės paramos, šiek tiek prie išlaikymo prisideda ir patys studijuojantieji. Prisideda kai kurios užsienio organizacijos. „Našlės skatiku“ dalijasi ir patys klierikai.

Lietuvoje – trys kunigų seminarijos

Šiuo metu Lietuvoje veikia trys seminarijos – Vilniaus, Kauno, Telšių – turinčios palyginti nedaug studentų. Galvojant apie visą mokslo reformą, kuri vykdoma Lietuvoje, bandant optimizuoti veiklą, atrodytų, jog galbūt visai vertėtų pagalvoti apie akademinių pajėgų ir finansų telkimą, seminarijų vienijimą. Tačiau kol kas to daryti lyg ir nesirengiama. Kiekvienos seminarijos steigėjas yra vyskupijos ordinaras. Įvertinęs aplinkybes ir atsižvelgdamas į esamą situaciją, jis priima reikiamą sprendimą.

Anot Kauno kunigų seminarijos rektoriaus mons. A. Žukausko,  žvelgiant į dabartinę Lietuvos kunigų seminarijų situaciją, galimybė vienytis ir sujungti tiek finansinius, tiek ir akademinius resursus yra svarstytina. Lieka atviras klausimas: kada, kaip ir kur?  

Pasak rektoriaus kun. Ž. Vabuolo, pagal Bažnyčios mintį būtų idealu, jei kiekviena vyskupija turėtų savo seminariją. Toks idealus Bažnyčios modelis – kiekviena vyskupija turi savo seminariją ir ugdosi kunigus. Tai, aišku, neįmanoma dabar, kai studijuojančiųjų skaičiai yra per maži ir retai kur taip yra. Daugelyje pasaulio šalių vyskupijos buriasi, nes sunku išlaikyti seminariją, ypač jei vyskupija mažesnė arba pašaukimų mažai.

Kodėl mažėja pašaukimų?

Pasak Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus Ž. Vabuolo, priežasčių, kodėl mažėja pašaukimų, galima rasti daug. Vieną kaip pagrindinę jis įvardijo šių laikų nepastovumą ir baimę įsipareigoti. Žmonės bijo priimti sprendimus, bijo įsipareigoti visam gyvenimui – anot kun. Ž. Vabuolo, tas pačias problemas matome ir tarp jaunų pasauliečių, kurie nesiryžta kurti šeimos, o nori pasilikti teisę ar galimybę pakeisti pasirinkimą.

„Pašaukimų mažėja, matyt, tikrai ne dėl to, kad Dievas nebekviečia, o greičiau todėl, kad žmonės neatsiliepia. Tam galime turbūt rasti daugybę priežasčių. Viena iš jų – šiems laikams būdinga žmonių baimė įsipareigoti, apsispręsti visam gyvenimui. Dabartinėje visuomenėje nepopuliaru ir neskatinama apsispręsti. Gyvename visuomenėje, kuri vadinama vartotojiška, kuri pripratusi imti sau ir pasirenka tai, ką galima lengvai pakeisti, neįsipareigojant. Norą pakeisti pasirinkimą žmonės perkelia ir gyvenimo kelio sričiai. Žmonės nebenori daryti sprendimų visam gyvenimui, jie nori pasilikti galimybę pakeisti. Tas pat yra su šeimomis – dauguma žmonių dabar nenori tuoktis, gyvena tiesiog susidėję, kadangi mano – jei mes vienas kitam nebepatiksime, galėsime eiti toliau ieškoti kitų partnerių. Šeimos kūrimas yra gyvenimo sprendimas, dėl to dažnai žmonės bijo įsipareigoti. Lygiai taip pat kunigystė yra gyvenimo sprendimas ir rinktis ne taip lengva“, – sakė kun. Ž. Vabuolas. Tačiau jis nenori labai nusiminti dėl tokios situacijos – jeigu taip vyksta, gal Dievas turi tam savo planų, kodėl tų pašaukimų dabar yra mažiau, gal tai yra paskatinimas Bažnyčiai pagalvoti: kodėl yra mažiau pašaukimų?

Paklaustas, kodėl šiais laikais nėra labai gausu pašaukimų, Telšių seminarijos rektorius sakė, kad, jo manymu, pragmatiškoje ir sekuliarizuotoje visuomenėje bręstantis jaunas žmogus viską ima vertinti naudingumo, asmeninės gerovės bei patogumo kriterijais. Kunigystė ar vienuolystė su tokia pasaulėžiūra nesiderina, nes čia reikalinga auka, savęs atsisakymo dvasia, ir jaunas žmogus į tokį pašaukimą nelinkęs atsiliepti. „Maldos gyvenimo kasdienybėje nebuvimas, religinio gyvenimo iš visuomenės išbrukimas – pasekmės, turinčios įtakos pašaukimų į dvasinį luomą mažėjimui“, – sakė kan. J. Ačas.

Į klausimą, kodėl jaunuoliai bijo atsiliepti ar neatsiliepia į pašaukimą, Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. A. Žukauskas taip pat teigė, kad negali vienareikšmiškai atsakyti. Pašaukimų skaičiaus mažėjimas – opus visoje Bažnyčioje. Vadinamoji „vartotojų visuomenė“ jauną žmogų tiesiog pakerėjo. Vieninteliu siektinu gyvenimo idealu tampa materialiai suprantama „gerovė“. Ji apčiuopiama, gerai visų matoma ir lengvai įvertinama. „Ja puikuojamasi pirmuose žurnalų puslapiuose, o jos dydis neretai nulemia žmogaus gebėjimą ir mokėjimą šiandien gerai gyventi. Sukelia iliuziją, jog pakanka savęs paties. O kas atmetama? Atmetama, kas primena auką, kur tenka save dalyti ar atiduoti, tarnauti kitiems. Apie tokias vertybes, kaip atviresnę ir solidaresnę gyvenseną su vargšais bendrai, mažai rašoma ir kalbama. Ar dažnai mūsų kasdienėje žiniasklaidoje kalbame apie žmogaus gerumo vertę, jo prasmę ir grožį? Tvirtų gyvenimo vertybinių gairių nebuvimas, pradedant šeimoje ir baigiant pačioje visuomenėje, neišvengiamai sukelia abejingumą vienas kitam, nemokėjimą atsiliepti į kvietimą pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuris turėtų ne tik materialinį, bet ir dvasinį bei religinį matmenį. Suprantama, kad įtakos jauno žmogaus pašaukimui turi brandi ir tvirta, liudijanti tikrą evangelinį gyvenimą, sutikta kunigo asmenybė. Šiuo atžvilgiu reikėtų kalbėti ir apie ryžtingesnį visų mūsų kunigų atsinaujinimą tarnaujant Evangelijai. Argi liekame abejingi kunigui, mokančiam žmones atstovauti Kristui, kuris „vaikščiojo darydamas gera“ (Apd 10, 38)?“ – svarstė mons. A. Žukauskas.

Koks vaidmuo formuojant pašaukimus tenka tikinčiųjų bendruomenei?

Anot Telšių kunigų seminarijos rektoriaus kan. J. Ačo, tikinčiųjų bendruomenė, kurioje gyvenama tikėjimu, liudijama Kristaus dvasia, skleidžiasi Dievo, artimo ir Bažnyčios meilė, brandina pašaukimus kunigystei ir vienuolystei. Būtent gilaus tikėjimo bendruomenėse ir subręstama gyvenimui tikėjimu, viltimi ir meile. Kuo bus stipresnės tikinčiųjų bendruomenės, tuo daugiau jose subręs ir dvasinių pašaukimų ateities Bažnyčiai.

Kauno kunigų seminarijos rektoriaus mons. A. Žukausko nuomone, formuojant pašaukimus tikinčiųjų bendruomenei tenka svarbus uždavinys. Ji turi solidariai dalytis atsakomybe su visa Bažnyčia už būsimus kandidatus, nes neretai joje pradeda formuotis būsimo kandidato pašaukimas į kunigystę. Bendruomenės palaikymas būna it paspirtimi kandidatui jo sunkumuose ir dvejonėse galutinai priimti vienokį ar kitokį sprendimą, o kartu ji atskleidžia būsimo kunigo reikalingumą ir jo tarnystės gaires. „Labai norėčiau pabrėžti maldos už pašaukimus reikšmę bendruomenės gyvenime. Ji turi galią įžiebti jauno žmogaus širdyje atvirumą Evangelijos žodžiams. Geba pažadinti vidinį poreikį siekti ne tik malonumo, bet ir prasmės“, – sakė rektorius. Pradedant naujus mokslo metus, jis palinkėjo tiek seminarijose besimokantiems klierikams, tiek ir apie tinkamiausią gyvenimo būdą galvojantiems jaunuoliams neprarasti dvasios krypties ir dvasios darbų. „Tebūnie visų mūsų rūpestis dėl Dievo ir žmogaus“, – sakė rektorius mons. A. Žukauskas.  

Trūksta kunigų

Telšių seminarijos rektorius kan. J. Ačas pridūrė, kad apskritai Lietuvoje bei daugelyje Europos šalių šiuo metu kunigų trūksta. Pašaukimų į kunigystę mažėja, dirbantys kunigai sensta, vyresnieji dvasininkai traukiasi iš aktyvios veiklos Bažnyčioje. Nereikia užmiršti, jog kunigai taip pat žmonės, todėl jie ir suserga, ir kartais dėl sveikatos ar kitų priežasčių pasitraukia iš aktyvios veiklos. Katalikų Bažnyčia pasaulyje vykdo Kristaus misiją – skelbti Evangeliją. Šiai misijai vykdyti reikalingi dvasininkai, kurių reikia parapijose, katalikiškose organizacijose, karitatyvinėje ir socialinėje veikloje, bažnytiniuose tribunoluose, ligoninėse, senelių ir slaugos bei vaikų namuose, darželiuose, mokyklose, kalėjimuose, kolonijose, kariuomenėje, universitetinėse sielovadose. Savo kapelionus nori turėti ir policininkai, įvairios visuomeninės organizacijos. „Šviesaus atminimo ilgametis Kauno kunigų seminarijos profesorius mons. jubil. dr. Pr. Tamulevičius yra pasakęs: „Jau šitiek metų dirbu kunigų seminarijoje ir galiu daryti tokią išvadą – kunigų trūko, trūksta ir, matyt, trūks“, šie žodžiai puikiai apibūdina dabartinę kunigų trūkumo situaciją Lietuvoje. Dauguma kunigų turi įvairių įsipareigojimų, ir jiems tenka nemaži krūviai dėl to, kad trūksta Bažnyčios struktūrose dirbančių žmonių“, – kalbėjo kan. J. Ačas.

Tad galbūt vis aktyviau į Bažnyčios veiklą įsitraukiantys pasauliečiai galėtų palengvinti kai kurių įsipareigojimų vykdymą kunigams, kad šie galėtų labiau atsidėti savo kunigiškai tarnystei ir būti Dievo karalystės šaukliais, kviesti kiekvieną asmeniškai į evangelinį gyvenimą, kasdienį atsivertimą, savo pašaukimo ieškojimą ir atsiliepimą į Dievo kvietimą.

Parengė S. Žiugždaitė ir D. Žemaitytė

Bernardinai.lt