2009 09 02

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kun. Jonas Lauriūnas SJ. Pamokymas iš šilkmedžio

Lukas, aprašydamas Jėzaus keliones per Palestiną, papasakoja mums įdomių nuotrupų. Kiti evangelistai detaliau nupiešia Jėzaus paskutinę kelionę į Jeruzalę, į Kalvarijos kalną. Šiandien girdimą epizodą, į kurį neatkreipė jie dėmesio, nutyli, bet mums atrodo, kad nederėtų praeiti pro šalį.

Kuo gi gali būti įdomus šis Zachiejus? Kad buvo mažo ūgio, neišvaizdus? Į tokius mes žiūrime su pašaipėle. „Žvirblis…“ Jis buvo nekenčiamas, bet ne dėl savo nykštukiškos išvaizdos, o dėl savo profesijos – jis buvo mokesčių rinkėjas, dargi jų viršininkas. Tokie mokėjo ir palupikauti, pasiplėšti. Ne veltui buvo turtingas. Neatsargiai išsprukusiu žodeliu tai jis pats pripažįsta: „Kai ką nuskriaudžiau…“

Iš pirmo žvilgsnio – tai gana nesimpatiška figūra. Bet nubraukę kai kuriuos juodus jo asmenybės bruožus, rasime jame ir kai ką šviesaus – o tai galėtų ir mums būti pamoka.

Zachiejus – užsispyręs, kieto sprando žmogus. Jis nusprendė pamatyti Jėzų. Truks plyš, bet turi Jį pamatyti. Kitaip jis nebūtų Zachiejus: taip lengvai jis neatsisakys sau duoto žodžio.

„Jis užbėga priekin ir įlipa į šilkmedį, kad galėtų pamatyti… Apie Jėzų spaudžiasi minia, per ją jis nepamatys Jėzaus. Tie žmonės nepraeis kirs ir jam neduos kelio – jie nepripažįsta jo teisių.“ Ką jis sugalvoja? Pabėga gerokai į priekį – ten augo medis ir įsikaria į jį. Dabar galėsi lyg balkone sėdėti ir žiūrėti spektaklį.

„Įlipo į šilkmedį“ – trumpas sakinukas. Bet prieš lipdamas Zachiejus turėjo nusimesti savo ilgą apsiaustą ir pusnuogis ropštis į medį. Rimtam žmogui tai netiko… Pamėginkime įsivaizduoti šią sceną.

Artėja žmonių būrys, o Zachiejus, finansininkų viršininkas, bėga tekinas gatve lyg sportininkas. Paskui prilekia prie medžio ir kaip koks paauglys įsliuogia į viršų… Lyg varniukų ieškodamas. Minia tai pamato ir pratrūksta kvatojimas…

Bet Zachiejus spjauna į viską – jam rūpi tik viena : pamatyti Jėzų. Jis nepaiso, ką žmonės galvos ir kalbės. Į visuomenės nuomonę jis nekreipia dėmesio. Jis žiūri esmingesnių, svarbesnių dalykų, todėl jis įkopė į medį. Kaip koks piemengalys. Šitaip jis gerai galės matyti Jėzų. „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Jis nebijo, kad žmonės spoksos į jį kaip į kokią baidyklę. Jis nori tik vieno – „pamatyti Jėzų.“

Kas nori pamatyti Jėzų, tam tikra prasme turi išsiskirti iš žmonių, peršokti kai kurias užtvaras. Jis turi pabėgėti į priekį, turi išdrįsti vienas, vienui vienas eiti prieš vėją. Kas nori susitikti su Jėzumi, turi peršokti ne vieną griovį. Svarbiausia – nebijoti pajuokos, nekrūptelėti dėl pašaipėlių. Žmonių nuomonė bei papročiai, jeigu neatitinka šventų principų, turi eiti į šalį. Kiek yra žmonių, kuriuos sukausto baimė. Baimė paralyžiuoja ne vieno sąžinę.

Viename kaime gyveno mergina, uoli bažnyčios lankytoja. Paskui persikėlė gyventi į kitą parapiją. Butą gavo dideliame blokiniame name, bet į bažnyčią, kuri buvo čia pat, jau nebevaikščiojo – mat iš to namo niekas nėjo į bažnyčią. Ją sukaustė baimė. Arba: visi žinome, kad laidotuvėse netinka svaigalai. Bet ar daug yra žmonių, kurie nestato butelio? „Ką kiti pasakys? Juk visi duoda. Neis giedoti.“ Tai baimės sukaustyti žmonės. O kam reikalingas girtų bliovimas?

Viena didžiausių silpnybių, kuri daro gėdą krikščionims – tai taikstymasis su menkybe, bailumas, slapstymasis. Šitaip mes išduodame savo brangiausias vertybes ir atidarome vartus blogiui. Mes nenorime būti druska ir pasaulis ima gesti. Mes norime būti protingi, išmintingi ir Evangeliją išmetame į šiukšlyną. Užuot buvę raugu, mielėmis, mes tampame kisieliumi. Per mūsų bailumą ir ištižimą krikščionybė netenka jėgos. Mes stebimės, iš kur tokie vaikai šiandien, iš kur tokia mūsų visuomenė? Bijome būti druska, bijome išsiskirti iš kitų, bijome pasirodyti visuomenėje su krikščioniška spalva, bijome, kad mūsų namuose niekas neužuostų krikščioniško kvapo, bijome vaikams parodyti Dievą. Užtat mes tapome bespalviai, bestuburiai, užtat sunku rasti žmogų, kurio nepalenktų butelis.

Reikia evangelinio maksimalizmo, ekstremizmo, kitaip nesulauksime šviesesnės mūsų tėviškės padangės. Drąsa yra vienintelis vaistas pagydyti mūsų sergančią visuomenę – tai yra užkrėsti ją gėriu, kilnumu, moraline sveikata.

Mūsų spaudoje („Komunistas“,82-6) buvo paminėta viena veršelių augintoja iš Vištyčio apylinkės. Jau antras dešimtmetis kasdien klampoja keturis kilometrus į fermą, prižiūri 200 veršelių, kurių prieaugis didesnis už kitų. Apdovanota „Darbo šlovės“ ordinu. Rajono tarybos deputatė. Kažkam užkliuvo jos vaikščiojimas į bažnyčią. Vis dėlto spaudoje skaitome: „Tai jos sąžinės ir įsitikinimų reikalas. O už tai, kad sąžiningai ir kruopščiai dirba, kad dorai deputatės pareigas atlieka /…/ Ūkio vadovai ir rinkėjai taria nuoširdų ačiū.“

Tiktai prieš tokius reikia lenkti galvą. Tokiais laikosi mūsų visuomenė. Prisiminkite čia ir garsųjį mokslininką Pavlovą, kurio vardas žinomas ir užsienyje. Bet taip pat yra žinoma, kad Tarybų valdžios metais per religines šventes jis uždarydavo laboratoriją – nedirbdavo (Golovanovas, „Etiudai apie mokslininkus“, 1981, 293). Anoji veršelių augintoja ar šis mokslininkas – tai žmonės, kurie Dievo daugiau paisė negu žmonių. Vadinasi, Zachiejus nebuvo toks vienas keistuolis, trokštantis pamatyti Jėzų.

Bet Jėzus sugadino jam reikalą. Įvyko tai, ko Zachiejus nenumatė. „Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn. Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“

Jėzus iškrapšto jį iš jo lizdo. „Greit lipk žemyn.“ Susitikimai tarp Dievo ir žmonijos, apie kuriuos praneša Biblija, liudija, kad Dievas nori žmogų išjudinti iš tos vietos, kurioje jis yra įsitaisęs. „Greit lipk žemyn.“

Kas dabar bus? „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. MAN REIKIA. Atrodo, kad Jėzus skuba. Nors Dievas yra kantrus. Jis gali laukti metus ir tūkstančius metų. Jo kalendorius yra kitoks negu mūsų. „Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Petr 3, 8). Jei Dievas mato, kad siela yra pribrendusi, tada Jis skuba.

Kada žmogus susitiks su Dievu, nežino jis pats. Tą momentą parenka Dievas. Dievo keliai yra kitokie negu mūsų keliai. Lygiai taip pat žmogus nežino, kas bus iš šio susitikimo, kaip pakryps jo paties likimas.

Jėzus nori būti muitininko namuose. Kur yra Viešpaties namai? Zachiejus sužinos stulbinamą dalyką: Viešpaties namai yra jo namai: nusidėjėlio namai. Viešpaties namai – tai mano namai – namai, kuriuose gyvenu, dirbu, kenčiu, valgau, miegu, myliu.

Viešpats neturi savo namų. Jis ateina į mūsų namus, jei jie tikrai yra mūsų namai. Bet ar visada mūsų namai yra mūsų namai? Kartais mūsų dvasia gali būti kitur, kaimyno namuose, jei aš pavydžiu jam jo duonos, žmonos, darbo, ramybės. Tada aš apgaudinėju save: nesu Viešpaties namuose, nes nesu savo namuose.

Neužtenka, kad Trijų Karalių dieną mes pažymime savo namų duris šventinta kreida. Nuo to jie dar netampa krikščioniškais namais.

Kai Jėzus užėjo į Zachiejaus namus, jo siela suvirpo, jis tuoj paklausė savęs: ar teisingu keliu aš einu? Ir jis nustatė, kad jis per daug turi – tai trukdo jam būti – būsi toks, kokio reikia. Jis susigėdo, kad apsčiai visko turi tik jis vienas. Nusprendė pasidalinti su kitais.

Gal jam galvoj pasimaišė? – ne vienas taip pagalvojo. Bet tai natūralu ir savaime suprantama, kai susitinkama su Kristumi.

Zachiejus suprato, kad jo gyvenimas ne viskas gražu. Jis suprato, jog kažką turi pakeisti savo gyvenime, kad jis turi kvaileliu likti prieš žmones.

Mūsų nelaimė yra ta, kad mes, susitikę su Kristumi, norime būti „protingi“. Iš tiesų reiktų būti kvailučiais.

Šv. Paulius rašo: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas jūsų tarpe tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas“ (1 Kor 3, 18). Paulius kviečia mus apsispręsti: išmintingas pasaulio akyse ir kvailas Dievo akyse arba – kvailas pasaulio akyse ir išmintingas Dievo akyse. Jis rašo: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė.“

Būti krikščioniu – tai būti kvaileliu. Vienas toks krikščionis Italijoje, gimęs 1924 m., Danilo Dolco, tapęs advokatu, kartą susimąstė: kaip gyventi? Ne vienas iš mūsų jį tikrai pavadintų kvaileliu. Jis apsigyveno Sicilijoje, vargingiausiame Italijos krašte. Šį kraštą pasirinko ne todėl, jog jame įdomu, o todėl, kad padėtų žmonėms. Žmonių reikalais jis varstė įvairių įstaigų duris, rašė protesto raštus prieš neteisybes ir straipsnius spaudoje, leido knygas. Savo gyvenimą susiejo su paprasta liaudimi. Vedė neturtingą našlę su penkiais vaikais, sulaukė savo dviejų vaikų, įsisūnijo penkis našlaičius. Suorganizavo darbininkų streiką. Taip pat suorganizavo viešuosius darbus, kad žmonės galėtų užsidirbti duoną – naują kelių tiesimą, senų kelių taisymą. Sujudo visa Italija. Visuomenės spaudžiamas, teismas jį paleido.

Tai štai vienas kvailelių – jis stengėsi būti tik krikščionis.

Nelaimė pasauliui, kad mes, krikščionys, stengiamės būti gudrūs, atsargūs; viską apskaičiuojantys, bijantys vargo, sunkumų. Bet ar šiuo keliu eidami sutiksime Viešpatį?

Zachiejus savo pilietinę garbę pakabino ant vinies, į jo namus atėjo Kristus, jis pasikeitė vidujai – pasirinko sunkų kelią.

Žmonės jį laikė kvaileliu, bet jis rado palaimą, rado džiaugsmą, nes Viešpats buvo su juo. Kažkuo ir mes turime būti panašūs į Zachiejų.

Iš Lietuvos jėzuitų archyvo