2009 09 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ethan Bronner. Pasakų piešiniai ant sienų byloja apie neapsakomą žiaurumą

Jis su mėlyna kepure ant galvos ir gudria šypsena lūpose nerūpestingai sėdi ant karietos vežėjo pasostės ir vadelioja du baltus eiklius žirgus. Šiame piešinyje Bruno Schulzas į pasaulį žiūri taip, tarsi būtų pasaulio valdovas. Tačiau, kaip ir daug kitų dalykų jo gyvenime, kurių trapų egzistavimą nutraukė nacio kulka, tai taip pat buvo gryniausia fantazija.

Schulzo, Lenkijos žydų rašytojo ir dailininko, kuris buvo priverstas ištapyti vieno nacių karininko vaikų kambario sienas ir tada buvo nužudytas, gyvenimas ir darbai, jau seniai traukia literatų dėmesį. Jo nuolankumas, talentas ir likimas taip sudomino rašytojus Sintiją Ozick, Filipą Rotho ir Deividą Grossmaną, kad jie netgi pavertė Schulzą savo kūrinių personažu.

„Karietos važnyčiotojas“ (autoportretas), Drohobyčas

Iki 2001 metų, kai šią sienų, tada jau blunkančių ir betrupančių tarsi romėnų freskos, tapybą vaikams surado vienas dokumentinių filmų kūrėjas (Benjaminas Geissleris, – Z.V.), buvo manoma, kad jos yra sunaikintos. Prieštaringomis aplinkybėmis iš Schulzo gimtojo miesto dabartinėje Ukrainoje į Yad Vashemo holokausto muziejų Izraelyje išgabentos freskos čia buvo kruopščiai konservuotos ir pirmą kartą eksponuotos viešai. 

Kol ši vaiduokliška paroda, nuolatinė ekspozicija ,,Sienų tapyba per prievartą“ („Wall Painting Under Coercion“) veiks, neišvengiamai tęsis kontroversiškos diskusijos apie tai, ar Schulzas priklausė daugiau lenkų, ar žydų kultūrai. O gal ši tapyba turėjo būti palikta Ukrainoje, gal ji neturėjo būti išgabenta į Izraelį? Kad ir kaip būtų, ji atskleidžia skaudų menininko nepaklusnumą neapsakomo žiaurumo akivaizdoje. 

,,Jo bjaurėjimasis biurokratija ir valdžia atskleidžia kažką labai kafkiško, – sako Yehudit Shendar, Yad Vashemo muziejaus vyresnioji meno kuratorė. – Jis kartais vadinamas lenkiškuoju Kafka. Reikėjo drąsos taip tapyti. Teptukas jo rankose tapo nepaklusnumo įrankiu.“

Bruno Schulzas 1934 metais
(nuotr. Benjamino Geisslerio)

Pavyzdžiui, Pelenė, Snieguolė ir Septyni Nykštukai, Hansas ir Grėtė, kuriuos Schulzas nupiešė nacių karininko vaikų kambaryje, turi tikrų žmonių – paties Schulzo, jo tėvo, kitų Drohobyčo žydų bendruomenės narių – veidus. Tai, kad jis pavaizdavo save vadeliojantį, taip pat nėra atsitiktinumas. Reikia turėti galvoje, kad naciai buvo uždraudę žydams važiuoti vežimais ir juos važnyčioti.

Važnyčiotojo veidas panašus į raganos. Kuratorių nuomone, tai gali būti nuoroda į raganų medžiokles, vykusias rytinėje Galicijoje, kuri tada, kai jo miestą 1941 metų birželį užėmė naciai, priklausė Lenkijai.

Tučtuojau buvo suimti ir sušaudyti apie 900 žydų. Likusieji iki sušaudymo turėjo dirbti priverstinius darbus. Kadangi Schulzas buvo ligotas ir talentingas, gestapo seržantas Felixas Landau padarė jam išimtį. Vietoje priverstinių darbų Schulzui buvo liepta išdekoruoti jodinėjimo mokyklos ir Landau vaikų kambario sienas. Tai atrodė tarsi išsigelbėjimas.

Marilai B., tada ji buvo vienuolikos ir gyveno name prie jodinėjimo mokyklos, kartu su šeima galų gale pavyko pabėgti. Dabar ji gyvena Izraelyje. Marila prisimena nacių seržantą ir ištapytas sienas. Tada jai buvo liepta prižiūrėti nacių karininko dvimetį ir keturmetį vaikus.

„Aš žaisdavau su vaikais sode ir turėdavau juos nuvesti į žaidimų kambarį, kuriame ir pamačiau piešinius“, – sakė ji trumpame interviu per parodos Yad Vashemo muziejuje atidarymą. Nelinkusi dar kartą pasakoti šios istorijos, ji paprašė, kad visas jos vardas nebūtų skelbiamas. „Landau vaikščiodavo aplink vienoje rankoje laikydamas pistoletą, o kitoje – botagą. Jis buvo tikras blogio įsikūnijimas.“

Landau išsaugojo Schulzą daugiau nei metus, iki 1942-ųjų lapkričio, aprūpindamas ji darbu ir darbo priemonėmis už minimalų pragyvenimą. Schulzas, kuris jau tada garsėjo savo novelėmis, gavo suklastotus dokumentus, įrodančius tariamą jo arijiškumą, ir jau rengėsi bėgti, tačiau kitas gestapo seržantas Karlas Günteris, supykęs už tai, jog Landau nušovė jo dantistą žydą, Schulzą nušovė. Günteris tada pasakęs Landau: „Tu nušovei mano žydą, aš nušoviau tavąjį.“

Schulzui buvo 50 metų, jis buvo nevedęs, ir, nors išspausdino nedaug kūrinių, žymiausių Lenkijos literatų ir literatūros kritikų buvo laikomas genialiu rašytoju. Vėliau Schulzo reputacija dar labiau išaugo. Anot Isaako Baševiio Singerio: ,,To, ką jis padarė per savo trumpą gyvenimą užtenka, kad taptų vienu iš nuostabiausių kada nors gyvenusių rašytojų.“

Jo novelės yra neatskiriamai susijusios su Drohobyču. Štai taip skamba vienos iš jo parašytų eilučių: ,,Mano spalvoti pieštukai kupini įkvėpimo nutrūktgalviškais zigzagais, tobulais vingiais skubėjo neįskaitomo teksto stulpeliais, kurie staiga susipindavo į vizijų anagramas, į šviesaus apreiškimo mįsles ir tada išsisklaidydavo į tuščius, blizgius šviesos blyksnius, keliaujančius įsivaizduojamais takeliais.“

Izraelio rašytojas Grossmanas (Davidas Grossmanas, – Z.V.) sakosi atradęs Schulzą, kai kažkas jam pasakęs, jog pirmojoje jo novelėje justi Schulzo įtaka. Apie Schulzą Grossmanas tada nieko nebuvo girdėjęs, tačiau netruko susirasti Schulzo knygas ir liko jų sužavėtas. Sužinojęs istoriją apie nacius, kurie nužudė vienas kito žydus, Grossmanas užsidegė rašyti apie holokaustą.

Jo plačiai žinomoje novelėje „Žvelk giliau: tai meilė“ („See Under: Love“) veikėjas, vardu Brunas, nacių okupacijos metais pabėga iš geto, šoka į upę ir įstoja į lašišų mokyklą.

„Princesė“, Drohobyčas

Dauguma Schulzo meno kūrinių neišliko, tačiau jie, kaip ir išlikusieji, amžininkų taip pat buvo gerbiami ir vertinami. Jo kūryboje, priklausiusioje  tarpukario Vidurio Europos ekspresionistinei literatūros krypčiai, vyravo į sapnus panašių fantazijų ir lengvos erotikos samplaika. Kadangi Schulzas buvo asimiliuotas žydas, rašęs lenkiškai, kurio gimtasis miestas yra dabartinėje  Ukrainoje, jo sienų tapybos suradimas Rytų Europoje buvo sutiktas kaip nacionalinio paveldo dalies susigrąžinimas.

Vis dėlto Yad Vashemo atstovams Schulzas yra žydas, nužudytas už savo žydiškumą. Dėl šios priežasties, jų manymu, Schulzo darbai turėtų priklausyti Yad Vashemui. Kai muziejaus darbuotojai sužinojo apie freskų suradimą, jie ėmė derėtis su tame name gyvenančia šeima ir vietine valdžia, kad gautų leidimą išgelbėti piešinius nuo sunykimo.  

Tai, kas vyko toliau – diskutuotina. Reikalas tas, kad daugelis paveikslų buvo nuimti ir išvežti į Izraelį be Ukrainos vyriausybės sutikimo. Po daugelį metų trukusio priešiškumo buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį piešiniai buvo paskelbti Ukrainos nuosavybe, o šioji skolina juos ilgam laikui Yad Vashemo muziejui. Parodos atidaryme (dalyvavo ir Ukrainos kultūros ministras.

Atidaryme dalyvavo ir Grossmanas. Susirinkusiesiems jis papasakojo anekdotą iš Schulzo vaikystės. Vieną rudens dieną mama užklupo jį, bemaitinantį muses cukrumi pasaldintu vandeniu. Mama paklaususi, ką jis čia darąs. „Padedu joms išgyventi ilgą žiemą“, – atsakęs Schulzas.   

Taip Schulzo darbai, sakė Grosmanas, šiandien padeda ir mums. 

Pagal „New York Times“ parengė Zigmas Vitkus

 

Bernardinai.lt