2009 09 08

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Andrius Navickas. Ateistinė ar pasaulietinė valstybė?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje išpopuliarėjo keistas argumentas, kurį pateikia tiek kai kurie politikai, tiek politikos apžvalgininkai. Esą krikščioniškos žmogaus sampratos atstovavimas kelia grėsmę pasaulietinei valstybei. Tiek diskusijose dėl gyvybės apsaugos motinos įsčiose, tiek šeimos sampratos svarstymuose nuolat skambinama pavojaus varpais, esą Katalikų Bažnyčia bando primesti visuomenei, kurią sudaro įvairių įsitikinimų žmonės, savo ideologiją. Viena mano kolegė filosofė raginimuose saugoti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo akimirkos įžvelgia net naująją raganų medžioklę ir inkvizicijos šešėlius. Na, o socialdemokratė Seimo narė, filologijos mokslų daktarė, Senojo Testamento pranašų tonu skelbia, jog po Lietuvą blaškosi tamsybių šmėklos, siekiančios moterį paversti verge, sunaikinti kritinį mąstymą ir apsisprendimo laisvę.

Normalu, jog žmonės turi skirtingus įsitikinimus, ginčijasi tarpusavyje, argumentuoja. Tikra diskusija yra demokratinės visuomenės gyvybingumo prielaida. Ypač jei jos dalyviai sugeba įsiklausyti į kitaip manančiųjų nuomonę, jų argumentus ir nuoširdžiai siekia tiesos, o ne paprasčiausiai nutildyti oponentus. Deja, klausantis Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projekto kritikų įtūžio ir retorikos, norom nenorom tenka prisiminti sovietmetį, kai ateistinės valstybės agitatoriai skaitė ugningas paskaitas apie religinius prietarus, trukdančius žmonėms laisvai gyventi. Šių dienų agitatorių argumentai labai panašūs. Mums bandoma primesti tą pačią ateistinę ideologiją. Dėkui Dievui, gyvename jau nebe ateistinėje, bet pasaulietinėje valstybėje.

Paradoksalu, bet laisvos visuomenės gynėjais save vadinantys politikai ir filosofai šiandien aršiausiai piktinasi, kad diskusijoje dėl pamatinių viešojo gyvenimo principų dalyvauja ir visuomenės daugumą sudarantys katalikai. Regis, jie pamiršta, jog pasaulietinė valstybė, skirtingai nuo ateistinės, gerbia kiekvieno žmogaus teisę viešai reikšti savo įsitikinimus, išsakyti argumentus ir Konstitucijoje numatytais būdais dalyvauti priimant politinius sprendimus.

2000 metų birželio 13 dieną Konstitucinis Teismas, svarstydamas religijos ir pasaulietinės švietimo sistemos santykį Lietuvoje, išskleidė pasaulietinės valstybės principus. Šio Teismo nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valstybės valdyme, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybės vertybinis neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves.

Taigi, Katalikų Bažnyčia ar kita religinė bendruomenė neturi teisės reikalauti, kad jos išpažįstamos nuostatos būtų perkeltos į teisinę sistemą vien dėl to, kad tai Bažnyčios mokymas. Tačiau pasaulietinėje valstybėje katalikai, musulmonai, budistai turi lygiai tokią pat teisę, kaip, pavyzdžiui, parlamentarė Aušra Marija Pavilionienė, diskutuoti dėl įstatymų ir siekti, kad juose būtų įtvirtintos jiems priimtinos moralinės vertybės. Natūralu, kad ateistinėje valstybėje su krikščioniška moraline tradicija susijusi šeimos samprata įvardijama kaip regresyvi. Tačiau pasaulietinėje valstybėje ji turi ne mažesnę teisę konkuruoti politinių idėjų rinkoje nei radikaliai feministinė samprata. Būtų nenormalu, jei į pasaulietinės valstybės įstatymai būtų formuluojami tarsi religinės dogmos. Tačiau nieko keista, kai politikai, gindami savo poziciją, pateikia įvairaus pobūdžio argumentus, taip pat ir religinius.

Neegzistuoja vertybiškai neutralios šeimos sampratos. Kiekvienas šeimos vaizdinys yra susijęs su tam tikru vertybiniu apsisprendimu, nes brėžia ribą tarp to, kas teisėtai gali būti vadinama šeima, o kas – ne. Feministinė ar hedonistinė šeimos samprata nėra nei kiek vertybiškai neutralesnė nei krikščioniška.

Lietuvos teisinėje sistemoje vagystė ir žmogžudystė vertinami kaip nusikaltimai. Tai, kad Dešimt Dievo įsakymų taip pat atrandame tokią nuostatą, nereiškia, jog gyvename teokratinėje valstybėje.

Sveikintina, kad šeimos bei gyvybės pradinio taško sampratų svarstymai sukėlė audringas diskusijas. Keista girdėti nuogąstavimus, jog tokios diskusijos esą gali suskaldyti visuomenę. Gyvybinga diskusija ir sutarimo siekis yra laisvos visuomenės bruožas. Gąsdinimas esą grįžtame į „tamsiuosius viduramžius“, „grimztame į klerikalizmo liūną“ paprasčiausiai  atskleidžia, jog kai kuriems diskusijos dalyviams trūksta solidžių argumentų.

Taip pat noriu tikėti, kad ateistinės valstybės laikotarpis jau liko praeityje, kaip klaida, kurios daugiau nekartosime.