Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Asyžiaus dvasia“ skleidžiasi Krokuvoje

Krokuvoje sėkmingai vyksta tarpreliginis susitikimas, pavadintas „Asyžiaus dvasia Krokuvoje“, tęsiant istoriniu 1986-ųjų metų religijų lyderių susitikimu Asyžiuje pradėtą tradiciją. Šios tradicijos tęsimas guli ant pečių šv. Egidijaus bendruomenės, kuri prieš keliasdešimt metų gimė Romoje, bet šiandien jau plačiai veikia už Italijos ir Europos ribų.

Kasmet vis kitame mieste ar valstybėje rengiamuose tarpreliginiuose susitikimuose pagrindinė tema yra, kaip ir 1986 metų susitikime, taika ir dialogas tarp religijų, tarp kultūrų. Dabartinis susitikimas Krokuvoje taipogi ne išimtis. Ir, kaip galima lengvai atspėti, būnant šiame mieste neįmanoma nepaminėti Krokuvos arkivyskupo kardinolo Karolio Vojtylos, vėliau popiežiaus Jono Pauliaus II, susitikimo Asyžiuje 1986 metais iniciatoriaus ir šeimininko.

Rugsėjo 6-ą dieną inauguracinėje sesijoje kalbėjęs kardinolas Stanislaw Dziwisz, dabartinis Krokuvos arkivyskupas, daugybę metų lydėjęs Joną Paulių II kaip jo asmeninis sekretorius, susitikimo dalyvius sveikino tūkstantmetės „Krokuvos Bažnyčios“ vardu, vardu visos Jono Pauliaus II tėvynės. Pasak kardinolo, kartu susirinkę religijų, konfesijų, tradicijų ir kultūrų atstovai yra tarsi „žmogaus dvasios, intelektų ir širdžių simfonija“.

„Susitinkame kaip vieno Dievo vaikai. Susitinkame tiesoje ir meilėje“, – kalbėjo kardinolas, linkėdamas, kad susitikimo darbai būtų „taikos, brolybės, draugystės ir solidarumo dirbtuvės“.

Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas Andrea Riccardi, istorikas ir pasaulietis, sakė, jog religijoms „dialogas yra dvasinis įvykis. Dialogas yra gilus ir apmąstytas atsivertimas, kviečiantis eiti Dievo keliu, pradedant dialogą su Tuo, kuris yra už mūsų. (…) Grįžimas prie Dievo paslaptingai veda prie taikos atradimo. Tai, kas geriausia įvairiose religijose, visada kreipia link taikos. Kai kurioms religijoms taika yra Dievo vardas. Nerti į savo tikėjimo gilumą veda ne prie atsiskyrimo nuo kitų, bet prie buvimo su kitais. Jėzaus žodžiais, „palaiminti romieji, jie paveldės žemę“.

Anot istoriko, globalizuotam ir tuo pat metu suaižėjusiam pasauliui reikia vienybės. Dialogas tarp religijų yra šios vienybės siela. Tai ne ritualas, o aistra. Dialogas yra kantrus audimas, vėl sujungiantis tautų likimus. Dialogas yra vaistas, išlaisvinantis nuo neapykantos, niekinimo ir karo demonų. Religijų žmonės išreiškia savo valią tęsti bendrą kelionę dialogo ir taikos keliu. Būti kartu, be sumišimo ir be skilimų, rodo bendrą visos žmonijos likimą. Dėl šio likimo reikia atiduoti sielą.

Rabinas David Rosen citavo pranašą Izaiją, kurio tekstai šiuo metu skaitomi sinagogose. Izaijas pateikė mesianistinę ateities viziją, žadančią Izraelio tautai Dievo meilę ir paguodą. Tačiau, pažymėjo rabinas, ši vizija neapsiriboja Izraeliu. Ji visuotinė. Izaijas kalba apie „tautas“, kurios nebekels kardo prieš kitas. Pranašas sako, kad išsipildžius tai visuotinei taikos vizijai, „vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas“. Maimonidui šis vaizdinys yra žmonijos tautų metafora: stiprieji gyvens taikoje su silpnaisiais.

Izaijo vizijoje sugyvenama kartu ne todėl, kad nebūtų kito kelio, o dėl laisvo pasirinkimo, dėl abipusės pagarbos ir meilės. Būtent tokia ir yra „Asyžiaus dvasia“. Vis tik ir tie, kurie tai dvasiai nėra subrendę, taip pat turėtų jausti pareigą gyventi kartu taikoje dėlto, kad išvengtume bendrų pavojų – karų, ligų, bado, ekologinių katastrofų, dvasinių vertybių praradimo.

Izaijo vizija leidžia viltis ateityje sulaukti didelių dalykų, Krokuvos sūnus buvo vienas iš tų, kurie mus taip priartino prie šios vizijos, – pagerbdamas popiežiaus Vojtylos atminimą sakė rabinas Rosen.
Kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, inauguracinei asamblėjai priminė padėtį prieš kelis dešimtmečius, kai patiems katalikams iš skirtingų šalių reikėjo susitaikyti. Kardinolas papasakojo epizodą iš Vatikano II Susirinkimo: lenkų vyskupų delegacija priėjo prie vokiečių vyskupų su žodžiais – „suteikiame atleidimą ir prašome atleidimo“. Vokiečių ganytojai atsakė, jog su „pagarbia baime spaudžiame mums jūsų tiesiamą ranką“. Ši pradžia nebuvo lengva nė vienai iš delegacijų, tačiau nuo to laiko užsimezgė naujas iki šiol nenutrūkęs ryšys.

Po Antrojo pasaulinio karo tragedijos religijos ir Bažnyčios suprato, kad taika tarp tautų turi prasidėti nuo taikos tarp religijų. Taika yra kiekvienos religijos kolona. Dažnai, kad taika taptų įmanoma, reikia susitaikymo, kad užgytų senos žaizdos, būtų išrauti nusistatymai ir prietarai, ištirpdytas gilus nepasitikėjimas. Tai buvo popiežiaus Jono Pauliaus II pasirinktas ir jo įpėdinio Benedikto XVI tęsiamas kelias, iš kurio jau nebeįmanoma pasukti atgal. Tarpreliginis dialogas, dialogas su žydais, ekumeninis dialogas: visa tai, jau davė didelių vaisių. Už tai reikia dėkoti visiems dialogo dalyviams.

„Laukia dar ilgas kelias. Bet mes, skeptikams ir tiesos bei meilės dialogo priešams, kurių nėra mažai, atsakome: „mes tęsiame. Mes nepasiduodame“. Katalikų Bažnyčia įsipareigojo šiam keliui, nes Dievas yra taikos Dievas ir pagrindinis krikščioniškas kryžiaus simbolis yra taikos ir susitaikymo simbolis. (…) Brangūs bičiuliai, tegu Krokuva, su Dievo pagalba, būna dar vienas žingsnis šiame kelyje“, – linkėjo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas.