Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

„Religijų dėl taikos“ susitikimas Krokuvoje

Antradienį, rugsėjo 8-ąją, baigėsi trijų dienų trukmės tarpreliginis susitikimas Krokuvoje, skirtas taikos ir dialogo, susitaikymo, solidarumo temoms.

Pirmoji susitikimo diena, rugsėjo 6, buvo skirta inauguracinei asamblėjai. Rugsėjo septintoji, pirmadienis, buvo pagrindinė diskusijų diena. Antradienio programa buvo kupina simbolinių gestų, skirtų atminčiai, susitaikymui, liudijimui ir maldai: visi tarpreliginio susitikimo dalyviai, krikščionys, musulmonai, žydai, kitų religijų išpažinėjai dalyvavo ceremonijoje Birkenau koncentracijos stovykloje, vėliau meldėsi įvairiose Krokuvos vietose, vakarop kartu ėjo Taikos eisenoje, kuri pasibaigė pagrindinėje Krokuvos senamiesčio aikštėje. Čia įvyko tarpreliginio susitikimo „Asyžiaus dvasia Krokuvoje“ baigiamoji ceremonija.

Kaip sakyta, diskusijomis, dėl temų ir dalyvių gausos vykusiose tuo pačiu laiku įvairiose vietose, buvo turtingiausia pirmadienio programa. Štai tik keletas temų, keletas katalikų skaitytų pranešimų.

Temai „Religijos ir Afrikos atgimimas“ įvadinį pranešimą skaitė kardinolas Crescenzio Sepe, Neapolio arkivyskupas, primindamas, jog netrukus vyks Vyskupų Sinodas Afrikai.

Šis priminė Jono Pauliaus II žodžius: tautų išsivystymas neišplaukia pirmiausia iš pinigų, materialinės pagalbos, techninių struktūrų, bet iš mentaliteto ir papročių brandos. Žmogus yra išsivystymo centras, o ne pinigai ar technika.

Štai čia ir yra vieta katalikų Bažnyčiai, kitoms religijoms: sąžinės, taigi, mentaliteto ir papročių ugdymas. Šia prasme Bažnyčia tarnauja žmogui ir visuomenei, kalbėdama apie dialogą, teisingumą, taiką, žadindama atsakingumą.

Afrika nėra „katalikiškas“ žemynas, nors Bažnyčia jam „skolinga“ už tokius didžius pirmaisiais jos gyvavimo amžiais liudytojus, kaip afrikiečiai Augustinas, Origenas, Atanazas, Kirilas, Kiprijonas. Kontinentiniu mastu žiūrint, šiandien per 150 milijonų katalikai gali sudaryti apie 17 procentų visų Afrikos gyventojų. Bet prieš šimtą metų šiame žemyne tebuvo du milijonai katalikų. Tai akivaizdžiai rodo, kaip Afrika priima Evangelijos žodį. Tam padeda ir tai, kad afrikiečių kultūros yra labai religingos. Afrikoje beveik nėra ateizmo, religingumas įgyja išraišką pačiose įvairiausiose socialinio gyvenimo situacijose. Ir tai yra turtas, kuriuo afrikiečiai gali didžiuotis prieš kitus.

Kita vertus, Afrikos kontinentas kenčia nuo daugelio ligų, ypač nuo konfliktų. Kur nėra taikos ir kur gaudžia ginklai, ten nėra progreso. Bet, kita vertus, ir patys konfliktai yra tik pasekmė. Jų priežastys yra neteisingumo situacijos, nevaldomas galios siekimas, egoizmas ir skurdas. Bažnyčia, iš vienos pusės, turi pareigą be nuolaidų įvardinti šias blogybes. Iš kitos pusės, per sąžinių ugdymą jas tirpdyti. Afrikos kontinentas, norėdamas atversti naują savo istorijos puslapį, turi eiti per susitaikymą, teisingumą ir taiką. Bažnyčia nori padėti šį puslapį atversti. Ji tai daro būdama Kristaus – mūsų sutaikytojo, mūsų teisingumo ir mūsų taikos – Bažnyčia.

Kardinolas Paul Poupard, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas emeritas, dalyvavo visada aktualioje diskusijoje apie religijos ir mokslo pasaulio santykius.

Kardinolas pasakojo, kad dalyvaudamas Popiežiškojoje kultūros tarybos veikloje galėjo prisidėti prie dviejų šiuolaikinių įvykių, kurie ištirpdė daug ledų tarp religinio, bent jau katalikiško ir mokslinio pasaulio. Viena, tai virš dešimties metų trukusi Galilėjaus bylos ir Ptolomėjaus – Koperniko kontroversijos garbinga bei sąžininga peržiūra, kuriai vadovavo kompetentinga komisija. Antra, tai 2000 metais surengtas „Mokslininkų Jubiliejus“, kuris buvo puiki proga tikintiems mokslininkams, ne tik krikščionims, paliudyti, kad religija ir mokslas gali darniai tarnaut žmogui. Šią nuostatą parėmė ir kai kurie netikintys mokslininkai.

Bažnyčia daug dėmesio skyrė konfliktams su mokslo pasauliu, juo labiau, kad ir ateityje išlieka tokia galimybė. Diskusijose išsirutuliojo visiškas mokslo statuso ir autonomijos pripažinimas. Tačiau Bažnyčia pabrėžia, kad ir mokslui yra vienas slenkstis, kurio nevalia peržengti: tai žmogaus orumas. Tai sakyti nėra kėsintis į mokslo laisvę, bet priminti, kad mokslas egzistuoja ne pats sau, bet žmogui; jog ne viską, ką galima padaryti techniškai, leistina daryti iš moralinės perspektyvos. Juk kitaip pateisintumėme tuos eksperimentus, kuriuos koncentracijos stovyklose medikai atliko su kaliniais.

Mokslas padėjo religijai išsigryninti, atsikratyti daugelio klaidų ir prietarų. Tačiau ir religija gali padėti mokslui, primindama, kad žmogus yra daugiau nei medžiaga, padėdama mokslininkui žvelgti į tikrovę plačiau, ne tik „techniškai“, skatindama techninį-mokslinį pažinimą įterpti į platų, išmintingą, asmeniui palankų humanistinį požiūrį.