2009 09 09

Zigmas Vitkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Zigmas Vitkus. Kaip būti tikinčiuoju Šveicarijoje?

Kaip tikėti Dievą šalyje, kurioje yra visos sąlygos žmogui jaustis suvereniu ir racionaliu racionalios tikrovės tvarkytoju? Kam laukti antrojo Kristaus atėjimo, kam rūpintis anapusybe, jeigu „šveicariška“ tikrovė jau dabar žada daug malonių ir padorių išsipildymų?

Šis klausimas užklupo ne kartą. Paskutinįsyk – viename vasarėjančiame Fribūro parke, kur pamačiau supynėse besisupančią senutę vienuolę. Kaip tikėti Dievą šalyje, kurioje yra visos sąlygos žmogui jaustis suvereniu ir racionaliu racionalios tikrovės tvarkytoju? Kam laukti antrojo Kristaus atėjimo, kam rūpintis anapusybe, jeigu „šveicariška“ tikrovė jau dabar žada daug malonių ir padorių išsipildymų?

 

Kokia ta „šveicariška“ tikrovė? Man ji pasirodė saugi ir perregima. Neidealizuoju šios šalies, kaip ir kiekviename kitoje čia galima rasti ir „neskanių dalykų“, tačiau kaipgi gali kalbėti „nestigmatizuodamas“? Turi išskirti esminius, tavo galva, dalykus. Pagaliau egzistuoja ir objektyvūs rodikliai, – pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis, korupcijos, dalyvavimo įvairiose asociacijose lygis, – kurie nusako valstybės išsivystymo lygį ir jos piliečių jausenas.

Lyg pilkoji pečialinda turiu sugiedoti trumpą giesmelę, kuri ir man pačiam ima truputį pabosti. Tačiau dėl teksto struktūros ir nuoseklumo negaliu jos išvengti. Tai „šveicariškos tvarkos“ pagarbinimo giesmelė: valdžia ir administracija Šveicarijoje tarnauja žmonėms, viešoji erdvė – tarsi namų vidus, žmonės joje paslaugūs vieni kitiems, infrastruktūra – tobula.Vairuotojai prie pėsčiųjų perėjų stoja taip mandagiai, kad darosi nejauku – tai rodo, kad jie puikiai kontroliuoja savo agresyviuosius impulsus. Socialinės tarnybos veikia puikiai, su įvairiomis deviacijomis stengiamasi nedelsiant susitvarkyti. Ekonomika, bent jau mėgėjo akimis – stabili.Trumpai tariant, gyvendamas Šveicarijoje žmogus gali mėgautis pilnu psichologiniu komfortu, gyventi estetišką gyvenimą. Giesmelę baigiau, o dabar – klausimas…

Argi kas drįstų teigti, kad gyventi tvarkingą, estetišką gyvenimą, nesirūpinant Dievo karalyste reiškia gyventi nepilnavertiškai? Dirbti mėgstamą darbą, skrupulingai rūpintis savo sveikata, turėti ir mylėti šeimą bei gražų, nedidelį iš protėvių paveldėtą būstą. Netgi jausti atsakomybę už savo gerovę ir išlaikyti keletą vaikų iš Afrikos – siųsti jiems pinigus ir siuntinius. Stengtis būti aktyviu bendruomenės nariu. Nuolat tobulėti. Pavyzdžiui, domėtis  pilkosios pečialindos populiacija Fribūro regione. Viskas. Ar reikia ko nors daugiau? Kodėl reikėtų ieškoti visatos pagrindų pagrindo – Dievo? Sakymas, kad visa tai ir yra Dievo karalystės artinimas, – neįtikina. Reikia paisyti ir paties žmogaus siūlomų apibrėžčių ir jeigu jis sako, kad yra padorus ne dėl Dievo garbės, o dėl to, kad paprasčiausiai kitaip negali, kad yra taip išmokytas, turime su jo nuomone skaitytis.

 Ieškau kontraargumentų sau pačiam. Instinktyviai į galvą ateina keturi. Būtų galima prikišti taip gyvenančiam žmogui puikybę ir polinkį į materialines gėrybes, sakyti, kad jam ir jo šeimai gali pradėti klotis prastai, priminti tai, kad jis pasens. Kaip vienoje „Mažosios studijos“ laidoje pamokslavo kunigas Ričardas Doveika: „Mūsų gyvenimas neramus ir mes visi pamažu keliaujame į amžinybę“. Taip pat būtų galima sakyti, kad gyvenimas be Dievo yra dvasiškai skurdus ir beprasmis.

Tačiau ar galima taip mano sumodeliuotą „idealųjį žmogų be Dievo“ kaltinti dvasios skurdumu? Jis nėra materialinių gėrybių vergas – koks gi materialistas domėtųsi pečialindomis?. Pinigai jam, kaip ir kiekvienam tvarkingai auklėtam žmogui, tik priemonė. Jų turėjimas praplečia galimybes jo paties ir vaikų tobulėjimui. Antrasis argumentas – jam ir jo šeimai gali pradėti klotis prastai. Žinoma, ateitį gaubia rūkas, bet, sutikite, gyvendamas racionalų gyvenimą racionalioje šalyje gali labai sumažinti netikėtumų riziką. Išvengti ankstyvos mirties, neįgalumo, santaupų praradimo, kalėjimo. Mano „idealusis tipas“ pasens ir jam reikės Dievo? Taip, šioje šalyje reguliariai bažnyčias lanko beveik vieni senukai, o bažnytinė santuoka – retenybė. Tačiau joks tikintysis turbūt nenorėtų, kad tikėjimas būtų „rezervuotas“ senukams ir apsiribotų vien tik ribinių patirčių (mirties, nelaimių, kaltės) „administravimu“. Sakysite, kad mano herojus, gyvendamas be Dievo, dvasiškai skursta? Nemanau. Nebūtinai. Jis stengiasi nuolat tobulėti ir nesipūsti pasiekimais, nes yra kuklus. Kadangi jis dar ir apsišvietęs, jis supranta bei vertina judėjų, krikščionių ir graikų mąstymo tradicijų įtaką modernios etikos (kuria ir vadovaujasi gyvenime) susiformavimui.

Tad kam jam Dievas? Juk taip akivaizdu, kad gerovės, dorovės šaltinis yra sąžininga ir kūrybinga apsišvietusių žmonių bendruomenė, kuri jei ir naudoja Dievo sąvoką, tai labiau kaip daugiareikšmę kalbos figūrą, simbolį, aplink kurį yra konsoliduojamos kūrybingos sekuliarizuotų žmonių bendruomenės.

Nežinau.

Kai žiūrėjau į besisupančią vienuolę ir aplink siaučiančius vaikus, kinus, portugalus, pamaniau, kad šiame rojuje, – drįstu šią savoką vartoti prisimindamas Vidurio ir Rytų Europos šalių istoriją, – galima padoriai gyventi ir be Dievo. Tai naivu Vidurio ir Rytų Europos, kitų politiškai, socialiai ir kultūriškai traumuotų šalių kontekste, tačiau tai veikia demokratiškos, pliuralistinės, karo nepatyrusios, turtingos Šveicarijos ribose. Perfrazavus anksčiau cituotą Ričardo Doveikos mintį: „Mūsų gyvenimas Šveicarijoj ramus, nors mes visi pamažu ir keliaujame į amžinybę“. Skandalas? Tikėjimo į Dievą stiprumas ir „platumas“ susijęs su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis?