Kun. Andrius Nenėnas OFM. Mylinčiojo žaizdos

Atvirai pasakysiu – nejaučiu pakilios nuotaikos, sulaukęs rugsėjo 17 dienos. Gal dėl to kaltas pats šventasis Pranciškus, anot pirmųjų jo biografų, su didžiu atkaklumu iki pat savo gyvenimo pabaigos (1226 m.) slėpęs Kristaus jam dovanotas žaizdas, nenorėjęs jų rodyti, nesiteikęs viso to per daug aiškinti, o vienam broliui, išvydusiam jo kruvinas kojas ir paklausus: „Kas tai?“, atsakęs: „Nesuk sau galvos“. Norisi, kad šiandienos šventė būtų tyli, kaip ir pats stigmatizuotasis, Viešpaties prašęs malonės išgyventi tą skausmą, kurį Išganytojas kentėjęs, ir troškęs mylėti ta meile, kurią mums Jėzus rodė, mirdamas ant kryžiaus.

Nežinau, ar iš paklusnumo Serafiškam Tėvui, ar paprasčiausiai iš nesugebėjimo sau ir kitiems paaiškinti, kas įvyko tais 1224-aisiais ant La Vernos kalno, apie stigmas stengiuosi negalvoti ir daug nekalbėti, nesukti sau galvos, nurimti. Žinoma, ramybė trunka ištisus metus, kol vėl nepriartėja dar viena rugsėjo 17-oji. Jau sakiau, tada palaiminga nuotaika neaplanko, ekstazių neišgyvenu. Jaučiu tik kažkokį nerimą, negalėdamas sau ir kitiems paaiškinti: „Kas tai?“

Pranciškau, kodėl slėpei tau įspaustas Nukryžiuotojo žaizdas? Šiandien švenčiant stigmų gavimo šventę ne vienam knietėtų gauti išsamų, detalų, tikėtiną atsakymą apie šį keistą įvykį. „Kas tai?“

Jeigu paklaustumėte, atsakyčiau, kad manęs nedomina stigmų gavimo fizinis aspektas. Nenoriu žinoti, kokio gilumo, didumo buvo tos žaizdos. Tai būtų tik paviršutiškas šios mįslės įminimas, anatominis Asyžiaus šventojo žaizdoto kūno išnarstymas. Nežinau, kaip galvojat, bet man viso to nereikia. Anatomijos mokslus palieku medicinos specialistams.

Verčiau pagalbon kviečiuosi apaštalą Paulių, kurio žodžio kalavijas pjauna giliau nei kokio nors chirurgo skalpelis:

„Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?.. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei…“ (Rom 6,3.6.)

„Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,19-20).

Skaitant šiuos apaštalo Pauliaus žodžius, man Asyžiaus šventojo stigmos išryškėja kaip Krikšto slėpinio išsiskleidimas. Pranciškus, stigmatizuotasis, priartėja kaip Krikšto vandenyse atgimdyto ir savo gyvenimu džiugiąją Dievo naujieną išgyvenusio žmogaus paveikslas. Jis tampa Kristaus, kurio ilgisi pasaulis, ikona, į kurią žvelgdami galbūt išdrįsim patikėti, jog per šį varganą, žaizdotą kūną ima kalbėti pats Dievas.

Galit paprieštarauti, bet ar nebus Stigmų gavimo šventė skirta tam, kad mus pažadintų, sakydama, jog Jėzus šiandien nori pasilikti pasaulyje ir prabilti per mūsų kūnus. Taip, kaip pasiliko ir kalbėjo per Pranciškų, per savo apaštalus, per daugybę kitų, į oficialius Bažnyčios šventųjų sąrašus nepatekusiųjų, tačiau tyliai mylėjusiųjų ir tarnavusiųjų, apie savo meilę Dievui ir žmogui garsiai netrimitavusiųjų. Kristus nori būti regimas pasaulyje per mane ir kitus – per Naująjį Jo kūną, kuriame išryškėja mylinčiojo žaizdos.

Broli Pranciškau, kaip reikia mylėti, kad tapčiau panašesnis į Kristų, kad Jis mums ir per mus prabiltų?

Žaizdotas žmogau, melski už mus.

Šventasis Pranciškau,
Pasaulis ilgisi tavęs – nukryžiuotojo Kristaus ikonos,
Jam reikia tavo Dievui ir žmogui atviros širdies,
Tavo basų žaizdotų kojų,
Tavo pervertų rankų.
Jis ilgisi tavo tylaus, tačiau Evangelijos jėga galingu tapusio balso.
Pranciškau, padėk šiandienos žmonėms
Atpažinti nuodėmės baisumą ir ieškoti atsinaujinimo atgailoje.
Padėk jiems išsilaisvinti iš visuomenę slegiančių
nuodėmės struktūrų.
Valdančiųjų sąmonėse pažadink taikos
tarp tautų ir valstybių troškimą.
Jauniems žmonėms perteik savo gyvenimo gaivumą,
kad jie galėtų pasipriešinti mirties kultūrai.
Įžeistiesiems dovanok mokėjimo atleisti džiaugsmą.
Visiems kančios, bado ir karo nukryžiuotiesiems
Atverk vilties duris.
Amen.