2006 09 06

Kun. Žydrūnas Vabuolas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie Bažnyčios socialinį mokymą

Kun. Žydrūnas Vabuolas. Bernardinai.lt nuotrauka

Kai kartą savo studijų Romoje metu buvau grįžęs į Lietuvą atostogų ir viename pobūvyje prasitariau, jog studijuoju Bažnyčios socialinį mokymą, tuoj pat susilaukiau maždaug tokio komentaro: „Dar ir toks egzistuoja? Ko Bažnyčia ten lenda? Tegu nesikiša ne į savo reikalus!“

Toks staigus modernios visuomenės žmogaus priekaištas iš tiesų visiškai nestebina, nes jau ne pirmą dešimtmetį ir netgi šimtmetį daugelis pozityviųjų mokslų atstovų pabrėžia mokslo autonomiją nuo religijos ir labai įnirtingai už ją kovoja, vis įsivaizduodami, kad Bažnyčia stengiasi tarsi voratinkliu apraizgyti visas visuomenės gyvenimo sritis ir jas paslaptingai ar atvirai valdyti. Reiktų pasakyti, kad pastarasis įsivaizdavimas visiškai nieko vertas, nes Džordano Bruno ar Galilėjo Galilėjaus laikai jau seniai praėjo, lygiai kaip praėjo ir galingos pasaulietinės popiežiaus valdžios laikai (šiuos atvejus mokslo ir visuomeninio gyvenimo autonomijos gynėjai vis nepraleidžia progos paminėti, be kita ko, juos, žinoma, vertindami iš šiandienos pozicijų, kas tai pat nėra visai teisinga). O štai dėl mokslo, meno, politinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo teisėtos autonomijos jie visiškai neklysta, nes ir pati Bažnyčia šią autonomiją pripažįsta. Pakanka paskaityti II Vatikano Susirinkimo konstituciją „Gaudium et Spes“, kur rašoma, kad „žemiškųjų dalykų“ autonomija yra visiškai teisėta, ir kad ji „ne vien reikalaujama mūsų meto žmonių, bet ir atitinka Kūrėjo valią“ (GS36). Žinoma yra viena išlyga: jei autonomija „laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsningumus bei vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įžvelgti, panaudoti ir tvarkyti“ (ten pat).

Taigi grįžkime prie klausimo, kodėl Bažnyčia „kišasi“ į socialinę sritį, kaip ji tai daro ir ar tai tikrai ne jos reikalas. Pradėkime nuo to, kad krikščionys, tikintys Jėzumi Kristumi ir jo Evangelija, kasdieniame gyvenime atsiduria situacijose, kurios iškelia klausimą: kaip šiuo atveju reikia elgtis, kad likčiau ištikimas savo tikėjimo principams? Dažnai, deja, šis klausimas nėra taip lengvai atsakomas, nes gyvenimo situacijos yra pernelyg tolimos nuo Evangelijos idealų. Todėl reikėtų kelti kur kas platesnį klausimą: ar Evangelija apskritai turi ką pasakyti apie mano kasdienį gyvenimą visuomenėje, apie mano darbą, apie valstybės, kurioje gyvenu, politiką ar ekonominį gyvenimą? Atkreipkim dėmesį, kad klausimas nėra pirmiausia „Ar Bažnyčia turi ką pasakyti?“, bet „Ar Evangelija turi man ką pasakyti?“ Evangelija man daug kalba apie amžinąjį gyvenimą ir apie tikrąjį žmogaus pašaukimą bendrystei su Dievu Jo Karalystėje, tačiau į tai aš tik keliauju, tai mano ateitis, o aš turiu dar ir dabartį. Evangelija man kalba apie mano sielos kelionę, tačiau aš turiu ir kūną.

Evangelija mane moko, kaip turiu elgtis savo asmeniniame gyvenime ir kokiomis nuostatomis turiu vadovautis, tačiau aš dar turiu ir visuomeninį gyvenimą, esu visuomenės narys, valstybės pilietis, savo gamyklos ar firmos darbuotojas. Ar šitoms mano gyvenimo sritims Evangelija neturi ko pasakyti? Jei taip būtų, tai reikštų, kad esu priverstas gyventi dvigubą gyvenimą: vieną – savo tikėjimo, dvasinį gyvenimą, ir kitą – išorinį, viešąjį gyvenimą. Mums nepatinka žmonės, kurie gyvena dvigubą gyvenimą. Ar mums patiktų Evangelija, kurį tokį gyvenimą siūlo?

Iš tiesų Evangelija, kuri nieko žmogui nepasakytų apie viešąją, visuomeninę jo gyvenimo dalį, prarastų savo esmę, ji nebebūtų Evangelija – Geroji Naujiena (manau, daugelis skaitytojų žino, kad būtent tai reiškia šis žodis, išverstas iš graikų kalbos). Ji nebebūtų Geroji Naujiena MAN, nes turėtų ką pasakyti tik vienai mano gyvenimo daliai, bet ne visam mano gyvenimui. Ji atsakytų tik į dalį mano klausimų, bet ne į visus. Tokia Evangelija nebūtų visiškai žmogiška, nes būtų skirta ne visam žmogui, ne visiems jo gyvenimo aspektams.

Ar galėjo Dievas – Evangelijos autorius – pražiūrėti tokį dalyką? Tikrai ne. Ar galėjo Jis – žmogaus Kūrėjas ir mylintis Tėvas – pasiūlyti žmogui tik dalinį atsakymą? Tikrai ne. Evangelija turi ką pasakyti žmogui apie VISĄ jo gyvenimą, apie visus jo gyvenimo aspektus, taip pat ir apie visuomeninę, politinę, ekonominę šio gyvenimo pusę.

Grįžkime dabar prie Bažnyčios. Jai yra skirta Evangeliją nešti ir skleisti – tokį pavedimą jinai gavo iš savo Viešpaties Jėzaus Kristaus. Jeigu Bažnyčia sumanytų kalbėti tik apie žmogaus dvasią ar mokyti jį tik apie jo asmeninį gyvenimą, tai taptų neištikima tam įpareigojimui. Jei Bažnyčia skelbtų vien tik ateisiančią Dievo Karalystę ir nieko nepasakytų apie dabartinį žmogaus gyvenimą, ne iki galo įvykdytų Kristaus pavedimą. Kristus pavedė Bažnyčiai rūpintis žmogumi, visu žmogumi, o ne tik jo siela. Šito įpareigojimo vedama, Bažnyčia nuolat jaučia paskatą kalbėti ir apie žmogaus visuomeninį, politinį, ekonominį gyvenimą. Todėl socialinis Bažnyčios mokymas nėra jos noras okupuoti sritį, kuri jai nepriklauso. Tai nėra netgi jos pasirinkimas, kažkoks fakultatyvas, kurį jis skelbia, jeigu užsinori, bet jei staiga nebenorėtų, tai galėtų ir neskelbti. Turėti socialinį mokymą yra vidinis Bažnyčios poreikis, jos identiteto ir ištikimybės savo Viešpačiui klausimas. Todėl Bažnyčia, niekad nepamiršdama pagrindinio savo uždavinio – vesti žmogų į Dievo Karalystę, negali užsimerkti ir prieš įpareigojimą kalbėti apie socialinius dalykus.

Atrodo, kad jau išsiaiškinom, jog turėti socialinį mokymą yra vidinė Bažnyčios pareiga. Ir vis dėlto: ką Bažnyčia gali pasakyti apie visuomenės gyvenimą, politiką, ekonomiką, kultūrą, mokslą, jei pati pripažįsta šių dalykų autonomiją? Kokiu požiūriu ji turi teisę apie šiuos dalykus kalbėti?

Atsakant į šį klausimą, pradėti gal reikėtų nuo to paties „Gaudium et spes“ skyriaus, kur yra pabrėžiama, kad „jei žodžiais „laikinųjų dalykų autonomija“ turima galvoje tai, jog sukurtieji daiktai nepriklauso nuo Dievo ir gali būti žmogaus panaudojami be ryšio su Kūrėju“, tai toks supratimas Bažnyčiai visiškai nepriimtinas (GS36). Būtent tai yra pirmoji Bažnyčios socialinio mokymo užduotis – priminti visų dalykų ryšį su Kūrėju, taip pat ir žmogaus pareigą tvarkyti žemiškuosius reikalus, atsižvelgiant į Kūrėjo valią. Bažnyčios socialinis mokymas jokiu būdu nesiima aiškinti techninės žemiškųjų dalykų, ji tikrai nepatarinės mašinų koncernams, kaip, pvz., galima patobulinti variklį, arba nesiims siūlyti politikams, kaip organizuoti ministerijų darbą. Tai iš tiesų ne Bažnyčios užduotis, ne jos misija ir ne jos kompetencija. Šiuo atžvilgiu laikinieji dalykai iš tiesų yra autonomiškai tvarkomi.

Tačiau Bažnyčia niekad nesutiks, kad jie būtų tvarkomi, visiškai neatsižvelgiant į paties Kūrėjo juose įrašytus principus. Bažnyčia niekad nesutiks, kad gamtos ištekliai būtų naudojami savavališkai ir neatsakingai, visiškai nepaisant gamtos apsaugos ir tų išteklių netausojant, kitaip sakant, netausojant Dievo kūrinijos. Bažnyčia nesutiks, kad ekonominis gyvenimas būtų organizuojamas pagal laukinės konkurencijos taisykles, kad jo galutinis tikslas būtų pelnas, o ne žmogus, nes pagal Dievo planą būtent žmogui viskas turi tarnauti. Bažnyčia niekad nesutiks, kad valstybės gyvenimas būtų grindžiamas principais, kurie pažeidžia žmogaus laisvę ir orumą, kurie padaro iš jo tik didelės sistemos sraigtelį ir visiškai užspaudžia jo asmeninę raišką; ji taip pat nepritars tokiai visuomenės teorijai, kuri pamiršta žmogaus pareigas visuomenei ir deklaruoja nevaržomą nesilaikymą moralės ir prigimtinės teisės normų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi Bažnyčios užduotis socialinėje srityje yra pirmiausia priminti principus, pagal kuriuos turėtų būti tvarkomas visuomenės gyvenimas ir atskiros jo sritys. Tie principai, nors kai kam gali atrodyti pernelyg abstraktūs, tušti ir deklaratyvūs, vis dėlto yra labai svarbūs, ir jeigu į juos neatsižvelgiama, tai visuomenė iš tiesų netarnauja žmogui. Tie principai, galime sakyti, yra tiek evangeliniai, tiek bendražmogiški, nes kyla iš Evangelijos žinios ir gyvenimo sąveikos. Būtent juos priminti, apie juos kalbėti ir juos siūlyti kaip visuomeninio gyvenimo organizavimo pagrindą ir yra Bažnyčios užduotis, ir tą ji daro savo socialiniu mokymu.