Gauromečio pūkų ir riešutinės čiauškimo laukimas

Šiais metais dešimtoji Pynimo savaitė vyko liepos 27-rugpjūčio 9 dienomis.

Mūsų stovykla tampa vis ramesnė, po naktinių pasivaikščiojimų šiemet  stebėdavomės kaimo tyla, kurią sunku net apibūdinti: kas tai yra, pavyzdžiui, gyva tyla, o kas – negyva? Tik šviesią mėnesienos naktį turbūt ir gali kilti tokie klausimai. Bet atvykusieji trumpam dažniausiai nesuspėja pajausti stovyklos dvasios, sunku iš karto parodyti viską, kas vyksta stovykloje nuo ryto iki vakaro. Reikia čia pabūti ilgėliau, pagyventi prie laužo, „pamaitinti“ uodus, dalyvauti iškylose, kurių metu ruošiamos pynimo medžiagos, ir būti vakarais prie laužo, dalyvauti pokalbiuose ir išmokti kartu gaminti maistą. Dažniausiai nesimato ir dirbinių, kuriuos kiekvienas nusineša į savo trobą. Tačiau šioje stovykloje buvo net dvi autorinės parodėlės, jas surengė Modesta ir Dainius Tarasauskai kartu su savo vaikučiais iš Alytaus ir Inga Armonaitė su dukra Juna iš Kauno. Kokių tik dirbinių ligi šiol nepripinta, ir visa tai yra bendra mūsų visų patirtis, kuri atkuriama kasmet ir toliau brandinama.

Šioje stovykloje visi eksperimentai pasiteisino – ir tošies ruošimas su geiniu, ir vytelių drėkinimas sluoksniais jas maišant su ką tik nupjautais paparčiais ir perpilant viską vandeniu. Pasiteisino ir Kotros laikymas dienomis po šieno prikrautu žaginiu, o nuo varmų ją gynėme visaip, netgi degutu trynėme. Pasiteisino ir molio lipdinių išdegimas ant laužo. Tačiau pagrindinis eksperimentas buvo pratęsti stovyklą iki dviejų savaičių, taip artimiau susipažinti vieniems su kitais ir daugiau laiko skirti kiekvienam amatui. Šiai stovyklai baigiantis buvo įdomiausia tai, kad dauguma išvykstančiųjų jau kuria planus kitai stovyklai. Todėl kartais pagalvoju, kad galbūt ateityje mums vis mažiau reikės galvoti, ką daryti, o tiesiog būti čia, o kūrybinis procesas gims čia pat, vietoje. Regis, tokius palinkėjimus prieš išvykdama motinystės atostogų mums paliko ir Dzūkijos nacionalinio parko etnografė Dalia Blažulionytė, kuri puoselėja viltį, kad Musteikoje bus atkurta senovinė sodyba. Tokioje sodyboje būtų galima puoselėti namudinį ūkį, kurio pagrindas ir yra visi amatai.

Įvairios stovyklos tampa vis populiaresnės. Organizuoti jas nelengva, tačiau čia įgyjama patirtis svarbi. Tai yra būdas pabūti tam tikroje bendruomenėje, pajusti žmonių tarpusavio bendravimo malonumą. Kad būtų lengviau jas organizuoti, gali pasitarnauti ir tarpusavio patirties dalijimasis. Galbūt šis dienoraštis padės geriau suprasti stovyklos gyvenimą ir tai, kokios paramos jai daugiausia reikia.

Dešimtosios Pynimo savaitės dienoraštis

Liepos 27–28 d.

Vakar pusdienį buvo vėsoka ir lijo truputį. Šis rytas jau giedras, nuo pusės aštuonių ūžia bitės. Nuo aštuntos pradėjo pulti varmai, ir Kotra pradėjo nuo jų bėgioti, todėl ją vėl nuvedžiau prie žaginio, po tuo „stogu“ ji ir praleido visą dieną, tą laiką, kai nereikėjo vežioti vaikų, gal tris kartus vakar kinkiau arklį.

Į stovyklą jau atvažiavo apie trisdešimt žmonių. Prie Musteikos ąžuolo uždegėme ugnelę, ją įskėlė Eglė Poderytė. Stovykloje vyksta gyvenimas, gana aktyviai buvo lipdoma iš molio. Buvom pasivaikščioti po kaimą, uodų daug. Sustojom senose kaimo kapinėse, kaip ir prie ąžuolo, tenai taip pat galvojau apie kaimo praeitį, kurią su dabartimi susieja ilgas ąžuolo amžius ir senųjų kapinių erdvės sakralumas.

Liepos 29 d.

Rytas tvankokas, tačiau papūtė švelnus vėjas, ir lauke jau galima sėdėti, jis nupučia uodus, jie dabar visi lenda į pavėsius ir į palapines.

Jaunimas vėl, kaip ir pernai, buvo Kabeliuose su arkliu, formaliai neleidau, tačiau ir nesibariau. Marcinkoniškis aktyvuolis Donatas Sūnelaitis išsikvėpė – ėjo, ėjo nuo vieno prie kito darbo, niekam nenorėjo nusileisti. O štai jo draugas Lukas Miškinis nuo ankstyvo ryto jau žvalus ir žiebia ugnį kalvėje, prieš tai atėjęs skiltuvo ir pinties.

Mudu su Agota stovykloje suskaičiavome keturiolika palapinių, tačiau judėjimo nuo ryto dar nedaug. Jau aplankėme trobą, pašienavau Šalpusnei ir Meškai, pririnkau obuolių. Vakar buvo Eugenijus Drobelis, jis nesiryžo pasilikti nakvynei, atvežė filmą apie Musteiką, kurį žiūrėjom Astos Žūkaitės troboje, šalia trobos jau yra ir nedidelis stendas, kuris primena pirmosios lietuviškos mokyklos šiame krašte istoriją. Po filmo peržiūros Antanas Garuckas vėl porino, kaip viskas blogai dabar kaimuose, jis prognozuoja, kad po dešimties metų čia nieko nebus, tik galbūt miestiečiai retsykiais atvažiuos. Tačiau jis pastebėjo, kad kol kas kaimo žmonės neskuba parduoti trobų. O tuo tarpu Meilutė Garuckienė-Svirnelytė aprodė savo gėlyną.

Man patiko ši diena, nors buvo tvankoka, tačiau į vakarą saulė nuskaidrino orą. Daug buvo einančiųjų lupti beržo tošies. Pavyko surasti neblogą beržą, į kurį užkopiau su geiniu, ir besileisdamas paruošiau nemažai tošies, labai patiko toks kopinėjimas Pauliui Klapatauskui, po to ir kiti pabandė. Tošį išsidalijom – kam papuolė daugiau, kam – mažiau, principas man pasirodė skubotas, bet niekas nesiskundė. Darėm indelius, filmavo Jonas Bilinskas. Jaunimas kaip varmų pulkas – tai ten, tai ten zuja ir su arkliu pasivažinėja. Trečiadienį įsidirbau. Gavau pavalgyti skanios sriubos, ja vaišino Saulė Kotovaitė iš Druskininkų, kuriai prieš tai padėjau surasti puodo dangtį. Lukas sako, kad užbaigė kelminį avilį, jo tėvelis atvažiuos su priekaba ir parveš į namus, man atrodo, kad dar reikia raugus pagilinti ir pentus palyginti, be to, kelminiam aviliui dar reikia plauto.

Liepos 30–31 d.

Paskutinės liepos dienos. Vėsoki tik rytai, tačiau nuo septintos jau šilta ir nelyja.

Atskrido genelis, pakalė truputį į kriaušę ir nutilo. Vakar karklažvirblis atskrido, pasidairė tupėdamas ant tvoros. Kokio smalsumo vedamas jis buvo čia? Atskrido vakar ir bičių spiečius į vabiką, Paulius pirmas tai pastebėjo. Dar buvo atėjęs Antanas Zaliauskas, iš pradžių vienas, ir barėsi dėl arklio, tačiau tik ant vaikų. Po to atsivedė ir Kostą Gaidį, norėjo pasibarti stipriau, bet pamatė, kad arkliui visai neblogai po žaginiu, bet vis tiek paragino laikyti Kotrą tvarte, nors čia ir vėjas pučia, ir ne taip tvanku.

Vakar vaikai laipiojo su geiniu, tada ir atskrido spiečius, – ne juokais taip viskas sutapo, bet ieškuonės bitės tenai skraidžiojo jau iš vakaro, matyt, spiečius kažkur nakvojo ir atskrido kitą dieną popiet, jau į vakarą.

Pynėme iš pušies šaknų ir iš šiaudų. Rišti šiaudų sodus mokė Laima Saviščevienė.

Žvakių darymo magija: nuo ryto prie laužo kalbame apie vegetarizmą, natūralų maitinimąsi. Kai Inga Armonaitė visų paklausia: „Na, įsivaizduoju kartais – uždaro „Maximą“ – kas tada?“ Tuomet atnešu Johno Seymouro knygą „Viskuo apsirūpinanti sodyba“, joje yra visi atsakymai. Ruošiu viską žvakių liejimui – tik Paulius įsitraukia į paruošiamuosius darbus. Tiesa, viską išjudino marcinkoniškis Lukas, atvažiavo jis iš namų ir tuoj apie žvakes, paskui nuėjo ir atnešė iš trobos senus korius išlydyti. Kol ruošiausi, prie laužo buvo daug žmonių, bet dirbančiųjų mažai. Po to atvirkščiai – aš sėdžiu, o visi mirko žvakes. Man nereikia stovėti eilėje prie mirkymo, tačiau ši tvarka yra unikali. Kai žiūrėjau nuotraukas, pamačiau ir kitą unikalumą – žmonių judesiai lyg ir nenatūralūs, rankos kažkaip kilojamos į viršų, ir jeigu neįsižiūrėtum, kad taip tyrinėjami dar plonyčiai žvakių siūleliai, tai atrodytų, kad atliekamas kažkoks gamtinis ritualas. Eilėje sustoję žmonės eina vienas paskui kitą ir merkia siūlelius į kibirą su karštu vašku. Nežinau ligi šiol, kiek reikia sluoksnių, manau, kad daugiau negu trisdešimt, labai smagus užsiėmimas, tai iš tiesų amatas, kurį gera ir pasižiūrėti, ir daryti, o ligi šiol žvakes darydavom tik ant lankelio.

Rugpjūčio 1 d.

Naktis buvo vėsi ir labai žvaigždėta, pietryčiuose matėsi labai ryškus Jupiteris, o virš galvos dabar visuomet mus lydi trys žvagždynai: į pietus „skrendanti“ Gulbė, Erelio ir Lyros žvaigždynai. Prieš tai prabudau ir klausiausi naktinių garsų, nedaug jų buvo, nepiktai lojo Petruko Vinco laika, nebesigirdėjo ir Kotros. Tačiau greitai išgirdau prie palapinės mergeles Eglę ir Indrę, jos prašė pagalbos, Eglė kažkuo apsinuodijo. Dabar jų palapinėje tylu. Pabudau, kai pajutau šilumą iš lauko, naktį su mergelėmis žiūrėjome į termometrą, kuris rodė devynis laipsnius šilumos, tada spėjau padrebėti, kol patamsiais apsirengiau. Bloga pasirodo buvo ir Agotai, atrodo, kad dar vienoje palapinėje rytą girdisi panašus negalavimas. Nuo ryto stovykloje skelbiamas pusiau karantinas, ir visi privaloma tvarka profilaktiškai geriame pelyno nuovirą.

Programos pakeitimai buvo tokie: vietoje vytelių ruošimo buvo šaknų rovimas ir pynimas iš jų, o vakar vietoje ilgos parodos ir kelionės į Margionis surengėme trumpą parodą ir išvažiavome Kabelių link pjauti vytelių. Ten dabar yra labai gerų purpurinio gluosnio vytelių, ši pasaulio ekonominė krizė mums tik į naudą, kaip, pavyzdžiui, gražiai dabar atrodo kelias Kastinio ežero link, Marcinkonių kaime, kurio pakraščiais suvešėjo baltažiedis barkūnas, nes kelininkai nebetvarko kelkraščių.

Važiavome su arkliu, atgal grįždami susitikome žygeivius, keliauninkus, kurie buvo užsukę ir į Bityną. Su žygeiviais ėjo Alvydas Valeiša ir Danutė Valentukevičienė, tai žygis per kaimyninius rajonus, žygeivius turi lydėti rajono šeimininkai. Toks mūsų susitikimas kelyje man pasirodė iškalbingesnis už ekskursiją po Bityną, nes čia sunku kažką perdėti, tai gražių idėjų susitikimas ir paraginimas eiti toliau tokiu keliu.

Paskui dar olandų radom, juos atlydėjo marcinkoniškė Rūta Sakalienė, jie ieškojo mūsų vakaronės Margionyse ir atvažiavo į Musteiką. Čia jie greit atgavo kvapą ir gyvastį, ypač vaikučiai, pabuvo neilgai, pažįstami iš Diepenheimo, visi su savo šeimomis, – ir Ervinas turi savo šeimą, vaikutis jau ant pečių sėdi, ir Mirian Temmink savo šeimoje laukia pagausėjimo. O vakaronė buvo prie laužo. Labai gražiai traukė eičiūniškiai – Akvilė su savo broliais Adomu ir Juliumi, Normantė Jonušauskaitė su šeimyna, prisidėjo savo balsais ir ką tik atvykęs jaunimas. Penktadienį vyksta gal didžiausia žmonių kaita – parodėlę trumpą surengėme, o po to išvyko Ulijona ir Aistė Bartašiūtės, išvyko ir veisiejiškiai bernaičiai.

Rugpjūčio 2 d.

Naktis buvo labai vėsi, tai ne taip jautėsi žygio metu, tačiau užmigti su rūbais po miegmaišiu buvo vėsu. Naktinis žygis prie Raganų akmenų buvo sunkus, su dideliu zigzagu. Išėjus iš „Stovyklavietės“ – vieta, kurioje nakvojome pernai per Rasas – ir nepataikius į Kackelio ciltėlį, klaidžiojimas, nors ir pagal retsykiais matomą mėnulį, tęsėsi gana ilgai, eglynai tenai taip suvirtę, kad reikėjo repečkotis keturiomis, tačiau pirmą kartą naktinio žygio metu pajutau tokį palengvėjimą išlindus į kelią, o nežymų, tačiau labai reikšmingą keliuką prieš tai kojomis apčiuopė Juna Armonaitė. Dar keliavo Inga Armonaitė, Jurga Valainytė, Saulė Kotovaitė, Ūla Girskaitė, Rimgailė Anušauskaitė.  Raganų akmenų jau ieškojo ne viena grupė, geriausiai tą vietą prisimena musteikiškis Vincas Averka, jis atvedė mus tenai daugiau nei prieš metus, tačiau tada suradome išlikusį tik vieną nedidelį akmenėlį, daugiau nebėra, likimas jų lyg ir nežinomas. Kas galėjo išgabenti tuos didžiulius akmenis žiemos keliu iš pelkynų, kuriuose prasideda Musteikos upelis, kuris čia atiteka tiesiai iš rytų, taip suteikdamas dar didesnių galių šiai vietai?

Vakarykščia diena buvo gera, tik rytą aptemdė virusas, nes keletas vaikų sunkiai sunegalavo, ne tik Eglė, kuri sunegalavo naktį, o vakar dieną išvažiavo į namus, bet ir daugiau vaikų. Vietoje štankietų skaldymo važiavau su negaluojančiais vaikais, pasikinkęs arklį, į Kabelius ir pirkom mineralinio vandens. Kostas Gaidys iškūreno dūminę pirtį. O po pirties prie svirno buvo ugnies įskėlimo titnagu pratybos. Pirmieji pradėjo eičiūniškiai vyrai, su kuriais prieš tai pakalbėjom apie arklius ir apie stogų skiedras. Tėvas Vytautas Vervečka pasakojo, kad vasarą arklys, besibrukdamas užpakaliu į pilną šieno vežimą, nuvertė jį ant šono, jis dėl to ir stebėjosi, kad Kotra nenugriauna žaginio su šienu, po kuriuo dabar laikosi ištisas dienas. Jis taip pat kalbėjo, kad palaikius arklį savaitę tvarte, net ir su senu arkliu sunku susitvarkyti. Man labai patinka šie vyrai, tikri Lietuvos kaimo žmonės, ant kurių laikosi mūsų kraštas. Šis vasariškai giedras ir ramus vakaras ir skiltuvo žiežirbos, ir smilkstančios pintys – tai romantiškos tikrovės akimirka.

Gaurometį vėjas pradėjo pūsti prieš dvi dienas, o lazdyne, prie girininkijos, pirmą sykį šiuomet ir vėl sučirškė riešutinė: ji kasmet vis pajaučia ten riešutus ir apsistoja nuo rugpjūčio pradžios, ir brandina riešutus, paskui juos išgliaudys per kelias dienas ir vėl patrauks toliau. O mums vėl liks stovyklos, gauromečio pūkų ir riešutinės čiauškimo laukimas.

Vakarai stovykloje ramūs ir gražūs, kitur gal ir kitaip. Šiandieną girininkas Valdas Jazukevičius sustojo išvažiavęs į kelią, užgesino mašiną ir neišlipęs iš jos pradėjo lyg ir mokyti mane, kad vaikučius auklėčiau, nes kaimo žmonės jam skundžiasi, kad jie nemandagūs… Įdomu, kam aš galėčiau pasiskųsti, jeigu atsirastų noras, nei valdžia nesirodo, tik skundžiasi tai tas, tai tas negerai, valdžia turbūt irgi laukia, kol kas nors pradės skųstis, ir tada atvažiuos mūsų barti. O stovykloje niekas niekuo nesiskundžia, problemos sprendžiamos čia pat ir neatidėliojant. Vaikai pamatė, kad virusą galima perkentėti ir kenčia po kriauše, susisukę į miegmaišius ir ramiai stebėdami giedrame danguje bėgančius debesėlius. Geria mineralinį vandenį ir pelynus. Susirgo ne visi ir ne iš karto, tai vienas, tai kitas iškrito, vakar į žygio pabaigą blogai pasijuto Juna ir jos mama Inga, šiandieną mama nesiskundžia, tačiau vaikas dar negaluoja.

Mes ėjom porą kartų į namus, ir tokie pasivaikščiojimai nesikartoja – iš ryto nuritinom gelžbetoninį rentinį prie pirties, apgurėjo jis ir įtrūko. Paskui mergaitės parvedė Kotrą, sugalvojo ją prausti, užsiėmimas nelengvas, tačiau mintis gera.

Rugpjūčio 3 d.

Naktį, tiksliau 5.30, buvo plius 9, lietaus nėra, prieš dvi dienas pražydo saulėgrąža.

Šis pirmadienis, regis, vėl kaip ir praėjęs, skirtas įsivažiuoti. Stovyklautojų gerokai apmažėjo, pasipildė taip pat. Kažko laukiu, o gal pavargau nuo rytinio šienavimo, nors rytas buvo žvalinantis, tačiau kvėpavimą pajutau tik antrą šienavimo valandą, prieš tai atsigėręs arbatos. Skubiai reikėjo užkurti laužą, nes Saulė sunegalavo, negaluoja ir dar viena mergaitė, virusas daro savo, todėl ir atvykstančių mažiau, tačiau pas mus gyvenimas vyksta. Aktyvus Paulius – padarėm keletą drebulinių štankietų, jie dabar stovi prie varstoto ir šviečia baltu naujumu. Dar padirbau prie kelminio avilio, išplakiau dalgę. Aktyvi ir Jurga, ji kartu su Juna judino, judino ir regis bus taip, kad po pietų vyksim prie dravių, dėl to stiprinu Kotrą duona ir žole bei vandeniu.

Laukiu kokio garso iš Marcinkonių, paramos, nes barimai ir draudimai nieko nepadės.

Rugpjūčio 4 d.

Antradienio rytas šiltas, uodai taip puola, kad Kotra jau šeštą ryto pasiprašė po žaginiu.

Vakar buvo gerai pasivažinėti prie dravių, bet arklys vos neišsikinkė laukdamas mūsų, – nutraukė vieną vadelę, išsimovė iš ienų. Puolė kraujasiurbiai, nors kai palikom ją užklotą miegmaišiu, atrodė, kad bus viskas gerai. Bet vis tiek geras tas važiavimas, kai pučia švelnus vasaros vėjas, pro šalį bėga miškas. Paulius išsitraukė lūpinę armonikėlę ir grojo improvizuodamas kelionės muziką.

Užlipau su geiniu prie bičių ir radau ne kažin ką – truputį paragavom šviežio nektaro, bitės atrodė nelabai stiprios, pernai ši bičių šeima padarė kur kas daugiau.

Vakar štankietus skaldėm, Paulius vis palaiko programos punktus, jis turbūt gailėjosi, kad vakar nešienavo, tai šį rytą pašienavo, po to nuvežė Akvilę prie traukinio, paskui sėmė vandenį iš šaltinio už Marcinkonių, negaluoja, atrodo,  jo Giedrė, vakarykščiai negaluotojai jau žvalūs. Ką veiksim šiandien, dar klausimas, kai kurie stovyklos programos punktai, atrodo, visai negalioja, nes nežinau, kaip organizuoti ekskursiją į Etnografijos muziejų be mūsų autobusėlio, tačiau lyg ir bręsta mintis vėl į stovyklos pabaigą žygiuoti į Čepkelius su nakvyne.

Rugpjūčio 5 d.

Rytas šiltas, lietaus nebuvo. Naktį švietė pilnatis, ėjom į naktinį pasivaikščiojimą. Kažkodėl apėmė mintis, kad daugiau nebederinsiu stovyklos prie pilnaties – gražu gi ir žvaigždėtas dangus. Vienas įdomesnių dalykų vakar – deguto gaminimas į pavakarę ir pasivažinėjimas švendrių. Šis buvo taip pat sunkus, gal todėl, kad taip bandžiau bėgti iš stovyklos ir kiek atsipalaiduoti, tačiau nuo stovyklos nepabėgsi, o nusnausti vežime pavyko, tačiau pabaiga buvo dramatiška – naujokė Angelė Alešenkovaitė vadeliojo arklį ir nuvertė „Bitininkystės muziejaus“ užrašo stulpą, pati lenta su užrašu  atsidūrė mano rankose. Bet tai dar ne viskas, iškrovėm švendres, o Juna nuvažiavo apsukti arklio ir pasiklydo…

Žmonių gerokai apmažėjo, tačiau atvyksta ir naujų. Miegoti paprastai einu sutemus, pririšu arklį netoli palapinės, naktį kartais girdžiu jį.

Diena buvo gera, darbinga, padarėm daug, reikėjo suktis. Vos spėjom įsibėgėti vyti virves, kai iš Druskininkų atvažiavo filmuotojas Jonas Bilinskas, ir mes pradėjome ruoštis dengti nendrinį stogą. Prie namų atėjo diduma stovyklos, uždengėm antrą pusę vištidės stogo – sukom šviežias rykštaites, iš lazdyno padarėm vytelę, šią stogo pusę padarėm kitaip negu pirmąją, bet tvarkingai… Ir tada mane patraukė eiti į stovyklą pro Garuckus, dar pašienavau telyčiai ir ožkai kelioms dienoms, o prie tiltelio laukė tikra staigmena – per dieną Vytautas Averka su tėvu ir dar keletu pagalbininkų išardė seną supuvusį tiltelį ir padarė naują – pradėjo dešimtą valandą ryto, su traktoriuku ištraukė senus balkius, senus grįstus atvežė stovyklos laužui.

Aš atėjau, kai darbai jau ėjo į pabaigą, padėjau prikasti priekabą smėlio, kurį papylėm prie tiltelio, kad užvažiuoti būtų patogiau, nes naujasis yra kiek aukščiau už buvusįjį. Įdomūs žmonės yra Petruko Vincas, jo sūnus Vytautas, jų visas gyvenimas susijęs su giria, su medžioklėm, tačiau ir tiltelio jiems labiausiai reikia, tačiau naudojamės ir kiti, žinoma, galėtume daugiau prisidėti prie jo atstatymo, tačiau… ir vėl nelabai yra kam, panašiai kaip su kryžių atstatymu buvo. Vytui šito nesakiau, nors jis man ir skundėsi dėl to, kad žmonėms nelabai įdomu, kaip tiltelį per Musteiką sutvarkyti, tai jie patys ėmė ir sutvarkė.

Dabar taip puola uodai, kad vos spėju gainioti. Klausomės akordeono muzikos, groja Jonas Averka iš Kapiniškių kaimo, musteikiškio Augusto Averkos anūkas. Gražiai groja ir dainuoja, o svirne, ant lentynos, guli nedidelė gitara, man atrodo, kad Lauros Gedgaudaitės iš Klaipėdos, ten taip pat retsykiais girdisi dainos, kartais vyksta grojimo ir dainavimo pratybos, kurios taip pat labai pakelia nuotaiką. Gerai nuteikia ir nauja kupeta šieno, geras yra sausų sulaukėjusių braškių lapų kvapas, šis šienas juo kvepės ir žiemą.

Rugpjūčio 6 d.

Rytas tvankus, daug uodų, pro palapinės uždangalo skylutes lenda moškės. Tas skylukes padarė Lapsinukas, prieš pat stovyklą atkeliavęs nuo Liškiavos. Kelionė jo buvo įdomi: iš pradžių iš Aušrinės kaimo dviračiu iki Merkinės jį vežė Henrikas Gudavičius, o Marcinkonyse jį taip pat ant dviračio paėmė Vilma Norkūnienė, ir štai dabar jis gyvena su mumis palapinėje, kartais „pasiklysta“ kur nors kitur, o naktį visuomet pasiprašo į lauką draskydamas su nagais tinklelį.

Musteikiškė Nijolė gerai nusiteikusi nuėjo su kašelaite į mišką, ją trumpu gugenimu pasveikino Kotra, kuri dabar jau rimčiau, garsiau reiškia pageidavimą būti nuvestai į žaginį. Vakar ji visai nedirbo, mes niekur nevažiavom, niekas jos ir neprausė, nors užvakar Juna ir Jurga dar buvo atėjusios su kibiru bei muilu į žaginį ir ten ją prausė. Muilas ne prastas pakliuvo, rankų darbo su gvazdikėliais, labai kvapnus, jo kilogramas kainuoja 100 litų, o po to ją ištrinu degutu, kurio kvapas taip pat geras ir gerokai atbaido kraujasiurbius vabzdžius.

Rugpjūčio 7 d.

Rytas vėsus, Antanas Zaliauskas vežė šieną, tai sakė, kad sugrubo rankos. Naktį mes važiavom prie Karaliaus šulinio, pasikinkę arklį, kai grįžom – virš Aurimo Vainalavičiaus ir jo draugų palapinės tvyrojo rūkas, visa pieva buvo paskendusi rūke, ten buvo drėgna ir vėsu, o virš kaimo švietė mėnulis ir buvo tylu, tylu, tik paskui Paulius išgirdo lyg ir miškovežio kraunamo rąsto bumptelėjimą į platformą, ką taip pat išgirdo kažkuris šunelis iš Barabonų kampo, o man pasirodė, kad tai garsų trūkumas, kurį kartais norisi kažkuo užpildyti, „beloje bezmolvije“, rūko ir Mėnulio tyla, gyva tyla, kurią girdime, ar negyva, kurios negirdime…

Prie Karaliaus šulinio neužtrukom, vanduo niekam tikęs, ir arklys tik pašnairavo į kibirą ir vėl toliau pešė žolę, tačiau visa kita savo vietose, netgi karališkasis herbas, tačiau galvodamas dabar apie šulinį prie Gaidžių pirties pavydžiu čia įkasto ąžuolinio rentinio ir svirties… Važiavom į žygį devyniese ir abu mūsų šuneliai – Bitė ir Lapsinukas. O stovykloje šiais metais buvo dar daugiau šunelių, kuriuos taip pat suregistravome, štai jų sąrašas: Nifa – Belgų aviganis Malinua, Lokis – Šiba (japoniška veislė), Belė – triukšmingoji kaunietė, Alpė – anglų buldogė, Amba – vokiečių aviganis, Bitė – „pudeliškoji labradorė“, Lapsinukas – dar mažas, veislė neišryškėjusi… Vaikai miegojo, tuo ir gerai yra kelionė su arkliu, kad pavargęs ir mažesnis gali laisvai pamiegoti vežime, ant šiaudų. Stovykloje taip pat buvo likę ne ką daugiau žmonių – du latviai, Aurimo ketvertukas. Darbuotis dieną ateina Asta su vaikais.

Iš darbų vakar kažin ko nedarėm, apėjęs visus ūkinius darbelius buvau paragintas parodyti pynimą iš šiaudų. Šiaudai labai geri, šiandieną pratęsim.

Kvapai turi taip pat reikšmės, šiandienės ryto arbatos – nepritrauktos vandeninės mėtos kvapas kažkodėl priminė naktį kelionės metu buvusį fotosintezės kvapo pojūtį. Ar gali būti, kad Mėnulio pilnatis sužadina augalų augimą ir deguonies išskyrimą? Naktį buvo plius devyni, kai grįžome.

Popietė karšta, pavėsyje plius 28, dar karščiau yra prie keramikos išdegimo laužo. Čia viskas neblogai kol kas man atrodo, tik pradžia buvo neaiški, šaudė stipriai, labai ilgai sproginėjo, o paskui karštame smėlyje spragsėjo Vilmos nulipdyto arbatinio nuoskilos, ir norėjosi mesti šį darbą, tačiau išsproginėjo toji keramika, kuri iš karto gavo per daug karščio, o po to viskas laikėsi ir degė, kol laužo duobė prisipildė žarijų, kurios uždengė molinukus. Gerai išdegė stori „besmegeniai“ ir mažos sagutės, dėjau nemažai drebulinių malkų, jos buvo dar drėgnos, tačiau sudegė labai greitai ir, man regis, labai apvalė molinukus nuo suodžių. Prie karšto ir auštančio laužo dabar budime kartu su Mykolu ir Lapsinuku.

Rugpjūčio 8–9 d.

Sekmadienio rytas labai gražus, kvepia rudeniu, pusė aštuonių buvo plius 5, prieš tai arklys įkišo galvą į palapinę, žiūrėjau į didelį jo siluetą jau išbrėškusio ryto fone, jis pasveikino mane labai trumpu gugenimu, kai prasegiau palapinę.

Vakar diena praėjo tvarkant stovyklavietę ir Bityną. Po pietų gerai iškūrenau pirtį, pasėdėjau prie šulinio, ten moterys skuto šviežias bulves kugeliui ir kalbėjosi. Buvo gerai klausytis tai jų pasakojimų, tai radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“. Žurnalistas Benas Rupeika kalbino žmones iš Pošalčių kaimo, prie Valkininkų, o Renata nuo Panevėžio pasakojo apie tai, kaip knygų mugėje sutiko Karlsoną – tikrą, storulį, su propeleriu ir vaišinantį visus uogiene. Ji gyvena Inkūnų kaime, kuriame žmonės ir dabar prisimena, kaip Vanda Juknaitė tenai organizuodavo gatvės vaikų stovyklas, visko ten būdavo… Moterys ilgokai užtruko vakar su kugeliu, dar ir dabar iš ryto nežinau jo skonio, tačiau kvapas troboje ruošiant jį ir kūrenant duonkepę krosnį buvo geras.

Kugelį, pašildytą ant laužo, valgėme per pietus, labai skanu. Po to baigėm tvarkytis, išvežiau su Kotra prausyklą bei suolų rąstigalius, ir palikau arklį namuose, nuo kitos savaitės net penkias iš eilės savaites ji bus pas kaimynus.