2009 09 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kun. Rytis Baltrušaitis.Kuo aš laikau Jėzų?

Evangeliniame tekste skamba esminis klausimas: „Kuo mane laiko žmonės“? Tai išties klausimas į kurį turėtume atsakyti kiekvienas iš mūsų. Kuo aš laikau Jėzų? Kas jis man yra?

Tikriausiai natūralu, kad atsakymas priklausys nuo to, koks mano santykis su Jėzumi, kiek aš su juo bendrauju, kiek mums abiems skiriu laiko.

Savaime suprantama, kad vieniems iš mūsų Jėzus bus asmuo, apie kurį esame kažką girėję, bet niekada artimiau nesibičiuliavę, kitiems jis bus istorinis veikėjas, kuris šiandien neturi didelės galios ir yra kiek primirštamas, dar kitiems – tai raudonskruostis berniukas iš ryškių vaikystės paveikslėlių. Ir galiausiai dar vienai žmonių grupei tai bus asmuo, kuris yra gyvas, tai Dievas, kuris veikia konkrečiame gyvenime, tai bičiulis, kuris pakelia, slaugo, gydo, tai Viešpats ir Mylimasis, kuris yra ypatingai ištikimas.

Jėzus, kaip ir bet kuris iš mūsų pažįstamų asmenų. Jei mes keleto žmonių paklaustume nuomonės apie vieną kokį nors veikėją, tai tos nuomonės būtų skirtingos ir priklausytų nuo to, kaip ir kiek aš bendrauju su asmeniu apie kurį esu klausiamas. Paprastas pavyzdys – mokytojas mokykloje. Vieniems mokiniams jis atrodo labai geranoriškas, kitiems stropus, tretiems griežtas, ketvirtiems dar kitoks.

Tačiau ar tikrai sąžininga atsakyti į klausimą, kas yra Jėzus, jo nepažįstant? Ar teisūs esame, kai bet kurį asmenį vertiname jo nepažinodami, bet tik vienur kitus apie jį girdėdami?

Šiandien man skamba klausimas: „Kas tau yra Jėzus“? Klausimas skamba man, katalikų kunigui, tikybos mokytojui, šeimos motinai, parapijos maldos grupelės vadovui, kasdieniam Mišių lankytojui, ištikimam sekmadienio šventėjui, katalikiškų stovyklų dalyviui, pastoraciniam bendradarbiui, eiliniam katalikui. Atsakymai visų skirtingi.

O kodėl mes bijome pasakyti, kad aš negaliu atsakyti į šį klausimą, nes aš Jėzaus nepažįstu.

Jei kasdien jam išpyškinu daug lūpinių maldų, tai dar nereiškia, kad jį susitinku. Jei aš dažnai priimu Jėzų Šventojoje Komunijoje, tai dar nereiškia, kad tarp manęs ir jo jau yra kažkas bendra.

Susitikti Jėzų, mano gyvenimo Viešpatį, kaip asmenį su kuriuo turėčiau pradėti nuoširdžią pažintį – štai mano gyvenimo misija ir krikščioniškas uždavinys. Jį pažinti kaip asmenį. O kaip tai daryti?

O kaip mes žmogų pažįstame? Skiriame jam laiko ir apie viską kalbamės, drauge dirbame, bendrai planuojame poilsio praleidimą, lankome jo namus, jį kviečiame į svečius. Tai taip ir su Jėzumi, taip ir su Dievu.

Kai šiandien gersite balintą kavą, ar sekmadieninę arbatą „ne iš pakelių“, pažiūrėkite jam į akis. Papasakokite apie savo praėjusią savaitę, pasidalinkite mintimis apie tai kas Jūsų laukia. Kai dengsite stalą savo šeimai ir bičiuliams, nebūtinai padėdami dar vieną kėdę ar lėkštę su įrankiais, jūs leiskite Jėzui būti drauge, savo širdimi pakvieskite jį prie stalo. Net nebūtinai kitiems tai pasakydami, nes jei mes jam skirime vietą, mūsų artimieji tai pajus iš mūsų elgesio – žodžių, kurie stiprina ir skatina viltį, apkabinimo, kuris padeda patikėti, kad vienišumas ne mums, rūpesčio kitais, kuris kyla iš šios ypatingos draugystės. O sekmadienis yra puiki proga pasimatymui su juo bažnyčioje. Puiki pasimatymo vieta, kur romantiškai dega žvakės, nėra didelių ekranų krepšinio rungtynėms stebėti, neblaško dėmesio perdien virtuvėje plyšaujanti radijas, tik vienas kitas telefono skambutis gali jus sutrukdyti, jei neišjungsite garso.

Mes galime skirti laiko draugystei su Viešpačiu ir taip jį pažinti, o ir patys leistis būti labiau pažinti, nes mes ne tik jo klausysimės, bet ir kalbėsime. Galime diskutuoti su juo, galime verkti, jei tam yra reikalas, galime išsakyti ir savo priekaištus, bet svarbu visada stengtis išlikti dialoge – pokalbyje, atvirais jo žodžiams.

Suprantama, mums labai norisi, kad mūsų bičiulis Jėzus būtų gražus ir tvarkingas. Toks asmuo visada jausmiškai mielesnis. Tačiau Jėzus sako, kad jis bus ir išjuoktas, ir nuplaktas, kas jam subjauros veidą ir gražios didelės akys spindės ne vakarine saule, o raudonu, kaip purpuras krauju. Šis bičiulis turi kryžių, kuris spaudžia jam pečius, spaudžia nugarą.

Bet mes turime būti ištikimi šioje draugystėje ir jį visokį priimti, jam pagelbėti.

Lengva bendrauti su žmogumi, kuriam viskas gerai, kuris pats neturi didelių problemų ir kitiems jų nesukelia. Tačiau tikra draugystė, kai mes neišsigąstame sunkumų ir ryšio išbandymų, bet vis liekame ir liekame drauge, visa kartu išgyvendami ir pakeldami. Tai tikra draugystė kupina ir rizikos ir palaimos.

Dar sakoma, kad tikrą draugą kelionėje pažinsi. Tad pasikvieskime Jėzų į savo gyvenimo kelionę. Tikrai nebus liūdna ir nenusivilsim.

Kryžiumi ir ištikima meile turtingas draugas, ištikimas iki mirties ir apdovanojantis prisikėlimu. Kodėl gi nepabandžius bendrauti su juo? Tada ir atsakyti į klausimą, kas man esi Jėzau, bus nesunku atsakyti, nes atsakymas plauks iš natūralaus bendravimo ir asmeninio pažinimo.

Jis prabilo šiandien tau per savo žodį Evangelijoje. Tad ką tu jam atsakysi?