2009 09 15

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

„Europos menų mokykla“: užsienio rašytojų dovana Lietuvos kultūrai

Gegužės ir birželio mėnesiais Vilniuje viešėję šeši Europos rašytojai iš Austrijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Latvijos ir Lenkijos paliko Vilniui, Europos kultūros sostinei, literatūrinį tekstą, kuriame juntami Vilniaus motyvai ir nuotaikos. Tekstai rugsėjį vyksiančiose dvikalbėse vertimo dirbtuvėse bus verčiami į lietuvių kalbą, o lietuvių rašytojo tekstas apie Vilnių – į šešias projekto partnerių kalbas. „Vilniaus literatūros akademija“ – vienas iš edukacinės meno programos „Europos menų mokykla“ projektų. Šią programą sudaro 13 skirtingų projektų, apimančių visas meno sritis. „Europos menų mokykla“ – nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų ciklas, iš dalies finansuojamas Europos Komisijos lėšomis.

Savo viešnagės Lietuvoje įspūdžius dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams pristato penki projekto „Vilniaus literatūros akademija“ dalyviai.

Peppe Fiore gyvena Romoje ir dirba scenaristu televizijos produkcijos kompanijoje. Yra išleidęs du apsakymų rinkinius. Šiais metais pasirodė pirmasis rašytojo romanas „La futura classe dirigente“ (Ateities valdymo klasė).

Sylvia Chutnik yra aktyvi Lenkijos kultūros veikėja, žurnalistė, rašytoja, moterų teisių gynėja, lyčių studijų absolventė. 2008 metais išleido pirmąją knygą „Kieszenkowy atlas Kobiet“ (Kišeninis moterų atlasas). Tais pačiais metais jai įteiktas prestižinis Lenkijos kultūros apdovanojimas „Paszport Polski“ už literatūrinį debiutą.

Reinhardas Kaiseris-Mühleckeris yra austrų rašytojas. Nuo 2007 m., leidyklai „Hoffmann und Campe“ susidomėjus pirmuoju rašytojo romanu „Der lange Gang über die Stationen“, už kurį dar tais pačiais metais jam buvo įteiktas Jürgeno Ponto fondo literatūros apdovanojimas ir suteikta stipendija, jis metė studijas ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui. 2009 m. rugpjūtį Vokietijos leidykla „Hoffmann und Campe“ išleido antrąjį autoriaus romaną „Magdalenaberg“ (Magdalenos kalnas).

Stéphanas Lambertas yra diplomuotas kalbų ir literatūros specialistas, baigęs Briuselio Universitetą. Stéphane Lambertas yra parašęs 8 romanus, apsakymų, dokumentinių knygų, gavęs įvairių Belgijos institucijų apdovanojimų ir stipendijų.

Tomas Bulloughas užaugo avių fermoje Velse, Jungtinėje Karalystėje. Londono universitete studijavo anglų literatūrą. Prieš parašydamas savo pirmąjį romaną „A“, rašytojas Veslo pasienyje pardavinėjo malkas ir propagavo muziką Zimbabvėje. Rašydamas antrąjį romaną „The Claude Glass“ dirbo lentpjūvėje ir rašė straipsnius apie Afrikos muziką. Talentingas, jaunas Didžiosios Britanijos rašytojas už savo antrąjį romaną gavo geriausios 2008 metų Velso knygos apdovanojimą.

Jūs dalyvavote projekte „Vilniaus literatūros akademija. pažintys ir jungtys“, lankėtės Vilniuje. Kokį įspūdį jums paliko 2009-ųjų metų Europos kultūros sostinė?

Peppe Fiore. Man liko tik miesto centro, kuris, kaip ir visame pasaulyje, yra tarsi miestas mieste, arba metamiestas, pakraščių įspūdžiai. Šiaip ar taip, Vilniuje šviesa pilka, nuo jos blykšta išorė, o žmonių veidai čia nuostabūs.

Sylvia Chutnik. Vilniuje lankiausi tik dvi savaites, ir beveik visą tą laiką lijo. Todėl pirmasis mano įspūdis buvo toks, kad lietingu oru turistui reikėtų parūpinti įdomios veiklos (šypsosi). Viešėjau čia liepą, pačioje atostogų pradžioje, tačiau mane nustebino, kad jūsų gatvėse nėra jokių nemokamų atrakcionų. Manau, žmonėms tai svarbiausia. Kita vertus, oras tikrai buvo siaubingas, tai gal ir vyko koks nors festivalis ar gatvės teatras, tik aš jo nemačiau.

Stéphanas Lambertas. Man liko patys geriausi viešnagės Vilniuje įspūdžiai. labai patiko miesto išvaizda, rami atmosfera. Gegužė – puikus mėnuo susipažinti su Vilniumi, jo judriomis gatvėmis.

Tomas Bulloughas. Kad ir kokia būtų istorija, Vilnius man paliko labai jaunatviško miesto įspūdį. tarsi jaunimo vieta, be galo aistringa ir energinga. Kai dabar apie jį mąstau, iškyla būtent poezijos naktis, kur Gabrielė Labanauskaitė atliko savo kūrinį su muzika. Jos išskirtinai lietuviška, bet kartu ir eksperimentinė, išorei atvira maniera man pasirodė tarsi pati Vilniaus kultūra, įgijusi pavidalą.

Reinhardas Kaiseris-Mühleckeris. Gražus, švarus barokinis miestas, pakankamai gerai lankomas turistų iš viso pasaulio.

Jūs kūrėte Vilniui literatūrinį tekstą, kuriame juntami Vilniaus motyvai ir nuotaikos. Kaip apibūdintumėte Vilniaus kultūros nuotaiką? Ar buvo sudėtinga ją pajusti?

P. Fiore. Apibūdinti Vilniaus nuotaiką galiu tik remdamasis savo patirtimi. Tai yra tai, kaip toli nuo savo miesto praleistos dvi savaitės iškreipė kai kurių dalykų supratimą. Panašu į dvi savaites sustojusio laiko, kupino gilios, saldžios melancholijos, išlaikančio pojūčius ir įspūdžius. Man pasirodė, kad Vilnius yra nuostabi vieta, kurioje prarandi ryšį su savo praeitimi.

S. Chutnik. Tai kažkas, kas glūdi senuose statiniuose, nameliukuose, jūsų kalboje. Labiausiai mane paveikė ekskursija į Rasų kapines. Rašiau apie panašų dalyką: apie Lenkijos ir Lietuvos santykius iš moters perspektyvos. Rašiau apie Emiliją Pliaterytę, 1830 m. sukilimo didvyrę.

Reinhardas Kaiseris-Mühleckeris. Pajusti nuotaiką per tokį gana trumpą dviejų savaičių laikotarpį, mano galva, neįmanoma. Didžiausią įspūdį man paliko šviesios naktys. Problema ta, kad ir kur būtum, iš pradžių visuomet matai stereotipus.

Tomas Bulloughas. Mano kūrinio „Vilniaus kapinės“ vieta – miesto kapinės ir parkai, kurie anksčiau buvo kapinės, bet dabar ten karaliauja jaunimas ir vaikai. Mano tikslas buvo nacių okupacijos ir sovietinės praeities slogumą supriešinti su jaunatvišku šiandienio miesto gyvybingumu. Man tai ir yra ta dvilypė Vilniaus nuotaika.

Kuo jums pasirodė artima/svetima Vilniaus kultūra? Ar radote panašumų su savąja kultūra? Galbūt jų sudėtinga surasti?

S. Lambertas. Žinoma, greičiausiai pastebi su buitimi susijusius skirtumus. Pavyzdžiui, lietuviškas maistas labai skiriasi nuo belgiško. Mieste neradau mėsininko, o parduotuvėje visi produktai tokie skirtingi. Dar skiriasi santykis su religija – Lietuvoje ji artimesnė kasdieniam žmogaus gyvenimui nei Belgijoje (nors tai irgi katalikiškas kraštas). Lietuviai atrodo religingesni.

S. Chutnik. Mūsų kultūros ir istorijos labai artimos, bet man neužteko laiko to pamatyti. Per susitikimą su Books from Lithuania darbuotojais supratau, kad mūsų šalių kultūros politika visai tokia pati – menininkams ir meno projektams pinigų nėra (kaip kultūringa).

T. Bulloughas. Kaip ir Lietuva, Velsas – tai maža šalelė tarp didelių, ir šiuo atžvilgiu mūsų kultūros susiduria su panašiomis grėsmėmis bei iššūkiais. Visgi man pasirodė, kad Lietuvai geriau nei Velsui, kuris linkęs į konservatizmą ar mėgdžiojimą, pavyko priglobti užsienio įtakas.

P. Fiore. Ryšio jokio (bent jau pastebimo). Bet čia ne Vilniaus problema, čia šiuolaikinės Italijos kultūros problema – ji išties tokia uždara, kad jai neįmanoma užmegzti ryšio su jokia kita kultūra.

Ko tikėjotės vykdami į Vilnių? Ir ką radote čia atvykę?

P. Fiore. Apibrėžtų lūkesčių, ką galima rasti Vilniuje, neturėjau. Tikrai ne. Iš tiesų aš visuomet linkęs išvažiuoti iš savo šalies be konkrečių vietos, į kurią keliauju, vaizdinių. Vien fiziškai prisitaikyti prie naujos vietos man gana sunku, o jei dar reikėtų savo sukurtą miesto paveikslą taikyti prie realaus – beprasmiška.

S. Lambertas. Neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Anksčiau man Vilnius buvo visiškai paslaptingas miestas. Dabar visiems rekomenduoju kelioms dienoms atvykti į miestą. Jis labai žavingas ir turi daug ką parodyti.

R. Kaiseris-Mühleckeris. Per daug nesitikėjau, tačiau radau malonių žmonių gražiame mieste, gerą butą. Parduotuvių, veikiančių septynias dienas per savaitę. Tai man buvo keista; ėmiau galvoti apie pokomunistinį turbokapitalizmą, nors tai turbūt irgi stereotipas.

S. Chutnik. Prieš keletą mėnesių dalyvavau literatūros festivalyje Lvove, Ukrainoje. Man rodos, Vilnius primena šį miestą. Gal dėl architektūros ar veikiau dėl nuotaikos mieste. Žinau, kad Vilniuje yra ir bjaurių septintojo dešimtmečio statybos namų, bet Senamiestis nuostabus – dar gražesnis nei nuotraukose.

T. Bulloughas. Tikėjausi gražaus barokinio miesto, gyvenančio savo paties istorija. Tai ir yra gražus barokinis miestas, tačiau jis kur kas atviresnis kitoms kultūroms, nei maniau, ir gyvenantis savo istorija nė kiek ne daugiau nei derėtų.

Ar, jūsų nuomone, naudingi tokie tarptautiniai projektai, skatinantys bendradarbiauti Lietuvos ir užsienio menininkus?

P. Fiore. Tokį modelį turėtų perimti visos Europos šalys, pirmiausia Italija, kurioje apie tokias įstaigas kaip Books from Lithuania net nesapnuojama. Aš apie tai esu parašęs straipsnį, jį galima paskaityti Italijos Kultūros tinklų institutų svetainėje. http.//www.estericult.it/duepuntozero/2009/06/09/editoria-di-base-alliic-di-vilnius-2/

S. Lambertas. Tokie projektai man labai patinka, jie suteikia galimybę išeiti už savosios kultūros ribų, atverti naujų horizontų, susipažinti su įvairiais žmonėmis, peržengti savo įsitikinimus. Kūrybai tai labai gerai.

R. Kaiseris-Mühleckeris. Sakyčiau, žmonės, skirtingose šalyse užsiimantys menu – kad ir koks jis būtų, – nėra tokie jau skirtingi. Tuo atžvilgiu motyvai kurti turėtų būti panašūs. Be to, visuomet įdomu suburti panašių interesų žmones.

T. Bulloughas. Na, šiuo metu padedu rengti Niufaundlendo muzikos ir literatūros festivalį vidurio Velse. Iš dalies to ėmiausi norėdamas padėti sukurti tvirtesnį, į išorę nukreiptą literatūros lauką Velse, ir tam nemažai įtakos turėjo lankymasis Vilniuje. Žinoma, tikiuosi, kad ir patys užsienio menininkai pasitarnavo lietuviams, tačiau mano paties projektui poveikis ypač juntamas.

Kalbino Kristina Buidovaitė