2009 09 21

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Trise kultūros valtyje: teatras, talentai ir nekultūringa reforma

Apie aukštojo mokslo reformą kalbėta nemažai. Studentai, reformatoriai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ne kartą mėgino įrodyti reformos reikalingumą ar žalą ir taip klebančiai aukštojo mokslo sistemai.

Reformos išeities taškas nenuginčijamas. Dera sutikti, kad studentai, darbdaviai, akademinė visuomenė iš tiesų nebuvo patenkinti studijų kokybe. Beprasmiška ginčytis ir dėl to, kad dalį gabiausių Lietuvos specialistų iš tiesų „priglausdavo“ užsienio universitetai. Dalis jaunuolių išvykdavo į kitas šalis, tikėdamiesi geresnio išsilavinimo ar palankesnių sąlygų siekti mokslinės karjeros.

Dėl aukštųjų mokyklų finansavimo,  tai jis iš tiesų nebuvo pakankamas, o darbdaviai ne sykį piktinosi, kad aukštosios mokyklos pernelyg lėtai reaguoja į jų bei visuomenės poreikius, neparuošdamos tinkamų specialistų.

Reforma, pasak reformatorių, siekia atnaujinti aukštąjį mokslą, sukurti studijas, galėsiančias konkuruoti su geriausiais Europos universitetais. Sveikintina, tačiau, ar tikrai reformavus aukštųjų mokyklų valdymą, finansavimą, t.y. skyrus pakankamai lėšų, aukštosios mokyklos iš tiesų galės pritraukti geriausių dėstytojų, užtikrinti palankias darbo sąlygas, sukurti stiprią mokymosi bazę, ir tai pagerins esamų studijų kokybę bei paskatins universitetus „sveikai“ konkurencijai. Apie tai galėsime kalbėti po kelerių metų, kai sparnus pakels pirmieji naujosios reformos auklėtiniai. Tačiau jau dabar galima kalbėti, o praktika tai ir parodė, kad iliuzijas, jog gabiausi Lietuvos jaunuoliai galės kokybiškai studijuoti neišvykdami iš Lietuvos išsklaidė ne itin gabių žmonių noras mokėti milžiniškas pinigų sumas už galimybę studijuoti aukštojoje mokykloje.

Menų studijose apskritai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Konkursinis balas, kur buvo sumažinta stojamųjų ir padidinta brandos egzaminų vertė, užkirto kelią talentingiems jaunuoliams patekti į meno aukštąsias mokyklas. Visą laiką skyrę menui, priešinęsi tvarkai ar pamokoms, kas paprastai būdinga meninių gabumų turintiems jauniems žmonėms, gabūs jaunuoliai neteko galimybės studijuoti išsvajotosios specialybės.

Ir kas atsitiko? Muzikos ar šokio paslapčių mokysis žmogus, kuris puikiai išmano lietuvių kalbą ar matematiką, bet neturi balso arba negali plastiškai judėti. Tuomet kokia ateitis laukia mūsų teatro ar modernaus šokio meno?

Savo mintimis apie meno studijų tragedijas ir viltis dalijasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis.

 

Priėmimo sąlygų klystkeliai

Naujoji aukštojo mokslo reforma Muzikos ir teatro akademiją paveikė žlugdančiai. Kodėl? Aš nekalbu apie finansavimą arba specialistų rengimą. Apie būsimųjų specialistų kvalifikaciją bus galima teoriškai kalbėti po 5 ar 6 metų, kai studijas baigs pirmieji studentai. To dabar negalima pasakyti. Mus žlugdo tai, kad specifinėje menininkų rengimo aukštojoje mokykloje, ypač Teatro ir kino fakultete dėl reformos pasikeitė pati priėmimo tvarka. Ankstesnė tvarka gyvavo daugiau nei šimtą metų, atėjo iš pirmųjų psichologinio teatro studijų ir mokyklų laikų. Ir tradiciškai visur stojamieji egzaminai organizuojami atsižvelgiant į specialistų, praktikų, profesorių, turinčių puikių teorinių žinių konkrečioje srityje, nuomonę.  Lietuvoje nuo šiol – kitaip. Reikia vertinti pagal teoriškai išmąstytas taisykles.

Lietuvoje šiais metais, remiantis aukštojo mokslo reforma, mes vertinome studentą 50 procentų, atsižvelgdami į jo gabumus, talentą, o 50 procentų – į brandos egzaminų vidurkį. Jau tai yra visiškai nelogiška. Ne vienas garsus Lietuvos aktorius, baigęs akademiją, šiais metais į ją nebūtų patekęs. Ne tik aktorius, bet ir režisierius. Pavyzdžiui, mano buvusių kurso draugų – iškilių aktorių Dariaus Meškausko, Andriaus Kaniavos vidurkis stojant į akademiją buvo labai silpnutis. Akademija jiems suteikė visai kitą motyvaciją, paskatino gerai mokytis ne tik specialybės dalykus, bet ir viską, kas susiję su teatru.

Dažniausiai aktoriaus specialybę renkasi savotiški keistuoliai, protestuotojai, kuriems mokykla ne pats mėgstamiausias dalykas. Jie ieško savo terpės ir, teatre ją suradę, staiga pražysta. Pagal dabartinę sistemą jiems būtų užkirstas kelias patekti į teatrą.

Nuo pat mūsų akademijos pradžios stojamuosius sudaro trys turai. Pagal naująją aukštojo mokslo reformą, mes turime du pirmuosius turus, tačiau trečiajame ture dalyvauja bendra giminingų profesinių krypčių komisija. Šį kartą buvo taip: akademijos mokomajame teatre komisija tikrino stojančiuosius į dramos aktoriaus specialybę, į tikslinį kursą Lietuvos rusų dramos teatrui, taip pat stojančiuosius į estrados atlikėjo specialybę Šiaulių universitete, ir į teatro režisūrą Klaipėdoje. Tai yra trys giminingos, bet skirtingos specialybės. Neįmanoma taikyti tų pačių kriterijų. Ir kas atsitinka. Dalyvauja komisija, sudaryta iš trijų skirtingų aukštųjų mokyklų dėstytojų. Komisijos pirmininkė – Eglė Gabrėnaitė. Kiti komisijos nariai – ne mažiau teatrui nusipelnę žmonės. Mes visą dieną nuo ryto iki vakaro vieni kitiems rodome stojančiuosius, beviltiškai ir tuščiai bandydami vertinimo balais reitinguoti aktorių, stojantį į dramos teatro specialybę  ir estrados aktorių, laužydami galvas, kaip vertinimuose palyginti tai, kas nelyginama. Tokioje situacijoje mes veltui švaistome laiką ir už valstybės pinigus užsiiminėjame niekais.

Kiek žinau, muzikantai akademijoje irgi turi savų tragedijų. Žmogus, laimėjęs daugybę tarptautinių konkursų, neįstoja į fortepijono specialybę. Jo nepriima, nes per mažas brandos egzaminų vidurkis. Bet tai savaime suprantama. Jis visą gyvenimą grojo ir ruošėsi nugalėti prestižiniuose konkursuose. Čia jo, menininko, tikslas ir garbė. Ir staiga jį aplenkia žmogus, kuris gerai baigia mokyklą, na, ir, galbūt, moka groti pianinu.

Šioje istorijoje baisiausia ne pati reforma, o tai, kad reformą, o ji yra ir aukštosios teatro mokyklos reforma, lemia žmonės, kurie nieko bendro neturi su teatru. Šiais laikais nesudėtinga konsultuotis ar organizuoti bendrus posėdžius. Tuomet galėtume išaiškinti problemas. Bet dabar mūsų niekas nesiklauso. Į kursą Lietuvos rusų dramos teatrui neįstojo keturi žmonės, kuriuos teigiamai įvertino komisija, kuriuos pasirinko režisierius, teatro vadovas Jonas Vaitkus. Tie jaunuoliai studijuoti nebuvo priimti, o vietoj jų pateko profesiškai silpnesni žmonės.

 

Talentas vertinamas „krepšeliu“?

Aš nelabai suprantu, kodėl vyksta reitingavimo kova dėl krepšelių. Aišku, kad tos specialybės, kurios tradiciškai pritraukia daugiau šimtukininkų, visuomet laimės. Ne paslaptis, kad aktoriaus profesiją renkasi žmonės, kurie visą gyvenimą darė kažką teatrališko. Tai ne visada susiję su tradiciniais mokslais. Jie, dažniausiai, šoka, dainuoja, lanko teatro studijas. Ar bent vienas iš išvardytų dalykų įeina į brandos egzaminų sudėtį? Nė vienas. Kaip jie gali konkuruoti?

Jeigu vienas reformos tikslų – išsiaiškinti, ar profesija turi paklausą, tai mūsų atveju tai gali privesti iki absurdiškų nesusipratimų.

Anksčiau logika buvo tokia: mes stojančiuosius vertindavome paskutiniajame etape. Tik III ture rašydavome teigiamus įvertinimo pažymius. Anksčiau žmogus, neperėjęs I turo, vadinasi, gavęs neigiamą įvertinimą, nedalyvauja tolimesniame konkurse. Tas pats vyksta II ture. Todėl niekur neatsispindėdavo tai, kad konkursai į aktoriaus specialybę didžiuliai.

Trečiąjį turą pasiekdavo tik gabiausieji, ir tik juos vertindavome teigiamais pažymiais. Jei visi kandidatai labai talentingi, rašydavome dešimtukus arba devintukus.

Dabar gi reitinguojame visus, atvykusius į stojamuosius. Kaip ir kitos aukštosios, esame priverstos rūpintis ne dėl talentų, o dėl krepšelių.

 

Reformos kūrėjai nelinkę kalbėtis

Kas įdomiausia, kad aktorių kurse šiais metais planuotose 14 vietų gavome 14 krepšelių. Dėl to nei ministerija, nei mes nepralaimėjome. Viskas lyg ir gerai. Sistema veikia. Tik bėda ta, kad į akademiją sistemos kompiuteriai atrenka žmones, kurie ne tokie talentingi kaip tie, kurie lieka už borto.

Klaidinga tai, kad menas rikiuojamas greta ekonominių, politinių, socialinių, humanitarinių, tiksliųjų mokslų. Tiesiog jis turėtų turėti atskirą nišą. Mano galva, galėtų jungtis dailė, muzika, kinas, teatras, galbūt atsirastų nacionalinė meno akademija su išskirtiniu statusu ir išskirtinėmis taisyklėmis. Nes tuomet būtų aišku, kad Lietuva remia meną. Pateikite mums tų vietų, krepšelių planą ir palikite ramybėje. Mes jau tikrai sugebėsime atrinkti kūrybingus žmones studijoms. O dabar, išeina, mes ne tik kovojame dėl krepšelių, bet kovojame su sistema, kuri už mus renka tuos žmones. Beje, labai nevykusiai. Mes tikrai tai darytume geriau.

Po skandalingo priėmimo į J. Vaitkaus kursą, lankėmės ministerijoje, kalbėjomės su viceministre N. Putinaite. Buvo kalbama, kad vyks stojamųjų aptarimas, į kurį bus pakviesti ir specialistai. Aš manau, kad ilgai laukę mes dar turėsime palaukti kokius dešimt ar dvidešimt metų. Dabar viskas tarsi nutilo. Bet ateis kiti metai, mes vėl rinksime studentus. Ir bus lygiai tas pat.

Apie Teatro ir kino fakultetą nedaug rašoma, ir kritikuoja visi, kas netingi, netgi patys besimokantieji. Tik vienas niuansas: iš kur tie talentai Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje pripažintame teatre? Jie visi atėję iš tos pačios akademijos.

Menininkai Lietuvai nereikalingi? 

Jeigu ateityje nebus atsižvelgiama į žmones, kurie kažką išmano meno srityje, sistema visiškai iškryps. Arba tai yra sąmoningas menininkų vijimas iš Lietuvos. Muzikantai vis dažniau išvažiuoja į užsienį, nes M. K. Čiurlionio, Balio Dvariono ir kitose menų mokyklose labai aukštas parengimo lygis.

Užsienio specialistai juos lengvai suvilioja pasiūlydami gerą stipendiją, geras buitines studijų sąlygas, tad studentas ilgai nedvejoja palikdamas Lietuvos mokyklą, kur už studijas reikia mokėti milžiniškus pinigus. Mes skiriame milžiniškus pinigus vaikų muzikiniam parengimui, bet paskui kažkodėl nusprendžiame, jog reikia taupyti, ir visus paleidžiame, iššvaistome po visą pasaulį.

Visa laimė, kad Vaidybos ir režisūros katedroje dar turime nacionalinę lietuvių kalbą – Lietuvos teatro scenos kalbą. Užsienyje lietuviškai nepastudijuosi. O be lietuvių kalbos mūsų teatre irgi neišsiversi.

Beje… Pas mus atvyksta daug užsieniečių, nemokančių lietuviškai. Jie žino, kad čia gera mokykla. Išoriškai apgriuvusi, finansiškai ir materialiai labai suvargusi, bet viduje – labai tvirta.

Kalbino Kristina Buidovaitė