2009 09 24

Dalius Stancikas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Dalius Stancikas. Taip ir ne

Buvo toks sovietinis labai tikroviškas anekdotas. Po bolševikų perversmo užplūdus masinei utopijai apie rojų žemėje („iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“), daug kas degė noru dirbti, bet nelabai kas veržėsi vadovauti (kas, po galais, yra tas komunizmas ir kaip jį pasiekti?)

Po Josifo Stalino „rojaus“ atėjus vadinamajam „atšilimui“, kai Nikita Chruščiovas Amerikoje patrankęs batu į stalą, o sovietiją užmėtęs kukurūzų sėklomis paskelbė jau matąs komunizmo šviesą, visiems prapuolė noras dirbti, visi panoro vadovauti.

Auksinėmis žvaigždėmis apsikabinėjusio Leonido Brežnevo, o ypač KGB ilgaamžio vadeivos Jurijaus Andropovo laikais (pamenate sausą įstatymą, kai restoranuose degtinę pilstydavo iš kavinukų į kavos puodelius), niekas jau nebenorėjo nei dirbti, nei vadovauti.

Visi norėjo tik kontroliuoti.

Pratęsiant sovietinį anekdotą tektų pridurti, kad griuvus geležinei uždangai sekė dar vienas etapas – niekas nebenorėjo būti kontroliuojamas, varžomas jokių taisyklių ir jokios atskaitomybės. Išsvajotoji laisvė išvirto į pseudolaisvę – į nekontroliuojamų pseudobankelių krizes, milijardų plovimus nekontroliuojamose EBSW ar MMM stiliaus piramidėse, kolūkių išvogimus, gaujų siautėjimus, reketą, visuotinę prichvatizaciją.

Dėl ko prisiminiau tą okupacijos laikų anekdotą  ir naujausių laikų istoriją? Ogi dėl dviejų labai žemiškų mūsų naujienų.

Pirmoji yra ta, kad vakar Seimo Švietimo ir kultūros komitetas labai netikėtai palankiai sutiko Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos 2008 metų ataskaitą (ypač liberalės Dalios Teišerskytės vaidmeny). 

Antroji taip pat visai naujutėlė – regis Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariai pagaliau ryšis prašyti Prezidentės įvertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Povilo Malakausko elgesį.

Kas sieja šiuos du įvykius? Pirmiausia tai, kad abi minėtos institucijos – tiek LRT, tiek VSD tapo skandalingais „nepriklausomybės“ simboliais nepriklausomoje Lietuvoje, nors abi turėtų būti bent iš dalies atskaitingos piliečių rinktiems atstovams – Seimui (tarp 24 Seimui atskaitingų institucijų yra ir Valstybės saugumo departamentas, o į LRT valdančią instituciją – Tarybą – Seimas skiria tris savo atstovus).

Antra – abi šios institucijos jau ilgą laiką savo „nepriklausomybėmis“ labai sėkmingai kompromituoja ne tik save, bet ir Seimą, ir valstybę. Štai Seimas jau,atrodo, treti metai niekaip neišsireikalauja iš VSD  slaptų analitinių pažymų apie galimą korupciją tarp žiniasklaidos, politikų ir verslo. Sakau, analitinių pažymų, nes taip teigia jas rašę VSD pareigūnai. VSD vadovas Povilas Malakauskas aiškina, kad jos operatyvinės (todėl neva pagal teisės aktus negalimos rodyti Seimo nariams), o štai atleistas VSD darbuotojas Kastytis Braziulis, dirbęs su šiomis pažymomis, – kad analitinės. Kas šiame ginče teisus pagal apibrėžtas valstybės taisykles – įstatymus galėtų išspręsti tik Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, kurį jau ilgai VSD vadovybė siunčia gražia forma kuo toliau.

Panašiai yra ir su LRT: iš bankrutuojančios tiek moralia, tiek finansine prasme įmonės niekas negali išsireikalauti finansinių ataskaitų (ką jau ten misijos ar tikros nuomonių raiškos). Sunku patikėti, bet su tokia realybe taikstosi LRT taryba – komercinės lėšos iš reklamos, uždirbamos valstybės suteiktomis priemonėmis, negali būti nei tikrinamos, nei kontroliuojamos. Visa tai, pasirodo, yra griežta paslaptis – kaip ir tos VSD pažymos apie galimą korupciją, surinktos taip pat valstybės suteiktomis priemonėmis. O visi, bandantys tai išsiaiškinti, yra iškart įvelkami į labai pavojingo priešo pavidalą, kuris paprastai skamba taip – politikų spaudimas. Ir šis pavidalas pateikiamas maždaug taip pat, kaip J. Andropovo laikais, kai civiliais kostiumais draugai „iš organų“ dienos metu kino teatruose vidury seanso tikrindavo žiūrovų nedarbingumo priežastis.

Žodžiu, sąmoningai painiojamos sąvokos tarp kartais neleistinos politikų savivalės ir elementarios atsakomybės sukuria puikiausią terpę panašiems reiškiniams, kurie vyksta ne tik VSD ir LRT.

Todėl ir klausimas šiuo atžvilgiu apima ne tik šias dvi institucijas, bet visą procesą: ar artėjant nepriklausomybės dvidešimtmečiui esam pasiryžę atskirti demokratiją nuo jos visokių pseudo formų? Ar pajėgūs Seimo nariai, kaip piliečių rinkti atstovai valdyti valstybę, atlikti tų pačių piliečių patvirtintos Konstitucijos numatytas kontrolės funkcijas? Ar gali viena svarbiausių parlamentinės valstybės institucijų – Seimas – susigrąžinti savo galias bei elementarią savigarbą?

Panašu, kad Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariai ir net socialdemokratų naujasis pirmininkas VSD atžvilgiu pagaliau pasakė „taip“.

Deja, Seimo Švietimo ir kultūros komitetas LRT atžvilgiu vakar atsakė „ne“.

Bet galbūt jam dar gali padėti atsitiesti visas Seimas? Žinoma, jei Lietuva vis dar parlamentinė valstybė.

O pabaigai dar vienas vienas pastebėjimas: ir LRT, ir VSD turi dar vieną – trečią – bendrą bruožą: šių institucijų negelbės vien vadovų pakeitimai, joms reikalingos esminės reformos ir nuolatinis kontrolės mechanizmas.