2009 09 25

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Liudvikas Jakimavičius. Ne pelno siekiančios

Michailo Gorbačiovo įsiūbuotos „Perestrojkos“ ir viešumo laikais, žlungant ir eižėjant imperijos ekonomikai, siekiant ją išgelbėti nuo subyrėjimo, buvo pradėta ieškoti naujų, išganingų ekonominių idėjų. Viena iš tokių buvo vadinamasis „chozrasčiotas“ (ūkiskaita). Mes tuomet turėjome savus šios idėjos propaguotojus: akademiką Eduardą Vilką, įdomiai atsiskleidusį Mokslų akademijoje, kai buvo steigiama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, profesorių Kazimierą Antanaitį ir, be abejo, šios idėjos didžiąją „generatorę“, M. Gorbačiovo numylėtinę, „gintarinę ledi“ – Kazimierą Prunskienę. Kas žino, kaip būtų pasisukę reikalai, jei savo „genialias“ idėjas jie būtų pavertę kūnu? Greičiausiai ir šiandien tebesėdėtume alkano banginio pilve.

Neišdegė ir šiandien turime visai priešingą situaciją – mūsų pilve sėdi alkani banginiai. Ekonomistų mintis buvo ko gera teisinga ir įdomi – kiekvienas ūkio subjektas, kiekviena respublika būtų turėjusi persitvarkyti taip, kad jų ekonominė veikla netaptų nuostolinga ir negultų it girnapusė ant gerai besitvarkančių ir ūkininkaujančių sprando. Lietuvos nepriklausomybininkai neleido M. Gorbačiovui ir K. Prunskienei įgyvendinti ekonominio eksperimento, ir dabar, po dvidešimties metų, nunoko tokio trumparegiškumo vaisiai. Sunkmetis apnuogino klaidų pasekmes. Pagrindinė klaida, galima sakyti – tikras nesusipratimas buvo tas, kad valdžią užgrobę ekonomistai neišprusėliai leido Lietuvoje kurti ne pelno siekiančias įmones, organizacijas ir kitokius darinius. Visų pirma reiktų išsiaiškinti, ko tada tokios įmonės ir įstaigos siekė ir siekia. Logiška būtų manyti, jei ne pelno, tai – nuostolio. Iškalbingas pavyzdys yra mūsų SODRA, kuri  ištisą dvidešimtmetį lepinosi iki alkūnių sukišus rankas į valstybės biudžetą. Dykaduoniaudama neišmoko dirbti ir dabar grūmoja valstybei milijardais skolų, padarytų per pastarąjį pusmetį. 200 tūkstančių naujųjų Lietuvos Poilsio partijos (LPP) narių ima nerimauti, kad taip dirbanti SODRA nebegalės visiems užtikrinti kokybiško poilsio.

Plika akim matyti, kokios nuostolingos valstybei ir kitos iš biudžeto penimos ne pelno siekiančios struktūros. Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė. Pasaulio istorijoje visados kartodavosi toks siužetas. Kai valstybei striuka, karalius ar kunigaikštis surenka kariauną ir eina į karą plėšti kaimynų. Parsiveža karo grobį, parsiveža namo, pasidalija, ir reikalai pasitaiso iki kito sunkmečio, iki kito karo. Mes kiekvienas mokame pinigus savo kariuomenei ir nežinome, ko ji verta, nes į karą neina. Užuot save išmėginusi mūšyje, mūsų kariuomene dykai šaudo į orą šovinius Ruklos poligone. Čia tenka pasakyti ir porą priekaištų mūsų Prezidentei, ginkluotųjų pajėgų vadei. Ji pasielgė labai neryžtingai, nors tituluojama kaip labai ryžtinga, kai praleido puikią progą pradėti karą su Nigerija, kai toji buvo pagrobusi mūsų penkis jūrininkus. Kai Libanas pagrobė du Izraelio kareivius, karas buvo paskelbtas kitą dieną. Jei būtume laiku paskelbę karą, pasaulis mus ne tik suprastų, bet ir palaikytų, nes laivų ir jūrininkų grobimas jau yra perpildęs pasaulio kantrybės taurę. Nesuprantami ir malonybiniai reveransai kaimyninės valstybės diktatoriui, kurio nuvertimas ir LDK atstatymas buvusių XIV amžiaus sienų perimetru demokratinio pasaulio irgi nepapiktintų.

Netikintys mūsų ginkluotomis pajėgomis gal prieštaraus, kad karą galime ir pralaimėti, įstumdami valstybę į dar didesnę bėdą. Istorija kalba visiškai ką kita. Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, ir ką mes pamatėme? Pralaimėjusioji pusė po penkiasdešimties metų iš skurdo turėjo traukti laimėjusią VDR. Visi pralaimėjimai labiau sutelkia tautą nei laimėjimai. Bala nematė to karo, gaila tik kad nepatvirtinome už milijonus kurto valstybės įvaizdžio „Drąsi tauta“.

Jei jau pradėjome šnekėti apie ūkiskaitą, tai pripažinkime labiausiai akis badančius reiškinius ir institucijas, kurios potencialios dirbti pelningai, nors ir vadina save ne pelno siekiančiomis. Yra tokių, kurios milijardus galėtų „pasidaryti“ savęs išlaikymui ir dar maišus supilti į valstybės iždą, galima sakyti – iš nieko. Tai FNTT, STT, VSD, Muitinė, teisėsauga ir aibė kitų.

Poilsio partija nesupranta, kokia nauda valstybei bus iš to, jei H. Daktarą įkalins iki gyvos galvos. Jį turėsime visi išlaikyti kaip kokį signatarą iki gyvos galvos. Įkainokim vienus kalėjimo metus, tarkim, milijonu litų ir leiskim kaliniams išsipirkti – metus nuo įkalinimo pabaigos. Griežtinkim bausmes, ir kaip mat užsilopys biudžeto skylės, bus pinigų ir policijai ir kalėjimų prižiūrėtojams. O jau visiškai nesuprantama, kodėl FNTT ir STT, tirdamos šešėlines finansines aferas, kyšius ir „otkatus“, pačios savęs neįstengia išlaikyti. Visi nujaučia ir žino, kokie milijardai šešėlyje cirkuliuoja, visi žino, kad ir jie žino. Operatyvinė veikla pagrįsta formule: „Aš žinau, jog tu žinai, ką aš žinau“, bet nedaroma beveik nieko, kad valstybei ir ne pelno siekiančioms institucijoms būtų naudos.

Dar pragaištingesnį sabotažą matome muitinės veikloje. Tiesa, ta institucija dirba pelningai, tačiau milijoniniai pelnai juos taip išpuikino ir išlepino, kad jie milijardus paleidžia į orą. Tarkim, pagauna milijonus kainuojančią narkotikų kontrabandą. Prekė labai paklausi, kainos kosminės. Sudegina, paleidžia dūmais į orą, o vargšai žmonės tuntais važiuoja tos prekės įsigyti Tabore, kuris net PVM  nemoka. Kyla net toks negeras įtarimas, kad muitinė su Taboru yra sudariusi kartelinį susitarimą, kad dirbtinai būtų išlaikytas kvaišalų stygius ir aukštos kainos.

Na ir jau visai atskiras atvejis yra mūsų VSD. Panašiai kaip ir rašytojai jie stebi aplinką, žmones, klausosi jų pokalbių ir rašo į segtuvus pažymas. Rašytojai irgi stebi aplinką, rašo romanus, kaip ir saugumiečiai prašo savo darbui iš valstybės biudžeto pinigų. Skirtumas tik toks, kad rašytojas už Valstybinę stipendiją turi atsiskaityti ir savo parašymus parodyti visuomenei. Kai Seimas ima ir pareikalauja VSD parodyti, ką jie parašė, tie atsisako rodyti, o pinigų ir toliau prašo. Už tokį bravūrišką elgesį jokiam rašytojui Kultūros ministerija nebeduotų nė cento, o ponui P. Malakauskui – prašom. „Chozrasčioto“ nematyti nė su žiburiu net pro padidinamąjį stiklą. Jei jau imamasi akcijų prieš žurnalistus, prieš K.Girnių, tai institucija turėtų labai pamąstyti, ar bus iš to kokios nors ekonominės naudos, ar vien tiktai nuostoliai – dykai iššvaistyta energija, pinigai sekimui, pasiklausymui, o rezultatai – gryniausias minusas.

Taigi, tenka konstatuoti, kad ūkiskaitos idėjos mūsų ne pelno siekiančiose institucijose neprigijo. Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo nauja idėja, atvėrusi vartus naujai erai, tokiai, kai už nieką nebereikės mokėti. Tos atgaivintos komunistinės idėjos autoriai yra ponas A. Siaurusevičius, susisiekimo ministras E. Masiulis ir visas Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetas in corpore. Naujoji jų idėja yra ta, kad niekam už nieką nebereikės mokėti. Gaisrininkams nebereikės mokėti už vandenį, pensininkams už gyvatuką, šildymą ir elektrą, vairuotojams už benziną ir dyzeliną, nes Seimas gali skolas nurašyti. Pasitvirtino Lenino idėja, kad komunizmas anksčiau ar vėliau ateis, jei tik žmonės ir valdžios  turės noro ir valios. Tiesa, dar yra tokių totalitarinių atliekų, kurie už skolas nori atjungti elektrą, TV programų transliavimą, bet juk A. Siaurusevičius, praleidęs ištisą naktį skydinėje, elektros neatjungė, nors galėjo. Skydininkas prasitarė, kad ne tik D. Teišerskytė, bet ir Prezidentė pozityviai žiūri į šią jo idėją. Artėjame prie tikrosios laisvės, kai niekas už nieką nebemokės. Lietuvos Poilsio partija linki visoms mūsų valdžios moterims ryžto ir stiprybės, įgyvendinant šias naujojo ekonominio mąstymo idėjas.