Situacija be prošvaisčių

Andrejus Piontkovskis yra politikos apžvalgininkas, nuoseklus Putino režimo kritikas.

Kremliaus sukelta isterija buvo visiškai neadekvati. Radaras Čekijoje ir 10 PRG raketų Lenkijoje nekėlė jokio pavojaus Rusijai. Kalbant apie galimą pavojų, labiau reikėtų nerimauti dėl kitų JAV globaliai diegiamų PRG (kai kur tai daroma JAV teritorijoje, laivuose ir t. t.)

Mūsų pasipiktinimas virė visai dėl kitos priežasties: o ką ten „svetimi bernai“ kaimyniniame kieme daro be mūsų leidimo?!

„Svetimų bernų“ elgesys, beje, taip pat nepasižymėjo strategišku gilumu. Pati skydo idėja, kad būtų apsaugota JAV ir jos sąjungininkai nuo Irano raketų smūgių, rodo, jog amerikiečiai jau susitaikė su tuo, kad Iranas jau turi atominį ginklą ir nebandys stabdyti jo karu. Toks signalas atrišo rankas Irano muloms, ir jie jau yra tikri, kad jų programai niekas nesutrukdys.

Tačiau tebėra Izraelis, kuris atominį Iraną vertina kaip grėsmę savo egzistavimui. Praktiškai neišvengiamas rezultatas – Izraelis turėtų pulti Irano atominius objektus, t. y. pradėti stambų karo konfliktą Artimuosiuose Rytuose. Galbūt kas nors pasakys, kad tai ir yra makiaveliškas amerikiečių planas. Bet JAV visai nereikia būti įtrauktai į dar vieną karą.

Respublikonų administracijos planai įdiegti priešraketinės gynybos elementus Centrinėje Europoje rėmėsi ne kokiais nors rimtais geopolitiniais tikslais, o ideologizuotu beveik religiniu požiūriu dar nuo R. Reigano laikų.

Demokratai tą problemą vertina priešingai, todėl atsisakyti numatytų planų jiems lengva ir malonu. Bet jie, įkvėpti Vašingtono ketvertuko lobistų (Kisindžerio, Beikerio, Saimso, Gremo), naiviai tikisi, jog Kremlius bus taip sužavėtas amerikiečių nuolaida dėl PRG, kad pagaliau palaikys rimtas sankcijas prieš Iraną, o tai padės sustabdyti Irano branduolinį projektą ir išvengti katastrofiško sсenarijaus.

Kremliaus darbotvarkė visai kita. Jau seniai pasirašyta sutartis dėl tiekimo Irano kompleksui S-300, veikiausiai viskas ir sumokėta, o tai Izraelį galutinai įspraudė į kampą ir paliko tik visiškai siaurą galimybių langelį. Matyt, apie to langelio laikinus parametrus ir buvo kalbama per slaptą Izraelio premjero Benjamino Netanyacho vizitą Maskvoje.

Izraelis dabar pasikliaus tik savo jėgomis, nors puikiai supranta, kokių neigiamų politinių ir karinių pasekmių gali turėti atominės Irano kastracijos bandymai – tai nauja teroristų-mirtininkų banga, apšaudymas raketomis, kuriomis aprūpino mūsų geopolitiniai partneriai sirijiečiai ir t. t.

Iranas ir islamistų radikalai tikrai neapsiribos vien Izraeliu. Galbūt bus sunaikintos Saudo Arabijos naftos platformos, užblokuota Ormuzų įlanka. Naftos eksportas iš Artimųjų Rytų bus nutrauktas. Čekistų ir naftininkų V. Putino aplinka jau trina rankas, numatydami, jog naftos kaina išaugs. 200 dolerių už barelį? 300? 400? Numatyti, kas bus toliau, taip pat ir su Rusijos ekonomika, jiems paprasčiausiai neužtenka vaizduotės.

Nenumaldomai artėja Izraelio puolimas ir kviečia pagrindinį Irano judofobą galutinai išspręsti žydų klausimą. Jo beprotybė, kaip dažnai pasitaiko, turi savą logiką. Jis gerokai racionalesnis už „nuosaikiuosius ajatolas“. Pastarieji tikisi, tempdami laiką ir apgaudinėdami visus ir net pačius save, sulaukti, kol bus sukurta atominė bomba. Achmadinejadui smogti Izraeliui svarbiau už bet kokią bombą. Pirma, jis smarkiai sustiprins savo politines pozicijas pačiame Irane, nes po pastarųjų rinkimų jos smarkiai pašlijo. Antra, Irano prezidentas šventai tiki, jog ateis dvyliktasis „slaptas“ imamas ir savo, kaip musulmono, pareiga laiko – kiek įmanoma prisidėti prie šio atėjimo, pagal galimybes, Artimuosiuose Rytuose provokuodamas katastrofiškus įvykius.

Ir to siekdamas, jis nėra vienišas.

Pagal Grany.ru parengė Michalina Bočiarova.