2009 10 01

Dalius Stancikas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Dalius Stancikas. Tarp pusfabrikačių ir bifšteksų

Viena žinia: per pirmus savo kadencijos metus šis Seimas pirmauja priimtų įstatymų ar jų pataisų skaičiumi.

Kita žinia: viešoje erdvėje tokie rekordai vis dar dažniausiai suvokiami kaip geras Seimo darbo įvertinimas. Toks vertinimas (pasigyrimas) išliko dar nuo Česlovo Juršėno (LDDP) Seimui vadovavimo laikų.

Tiesą sakant, kai Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskubomis ir net naktimis kūrė ir priiminėjo naujus teisės aktus – buvo dėl ko džiaugtis. Kuo greičiau tai buvo daroma, tuo labiau teisiškai ir kitomis prasmėmis tolome nuo okupacijos laikų.

Bet po veik dvidešimties metų toks kiekis (60 nuošimčių!) skubos tvarka priimtų pataisų ar įstatymų – tai jau teisinį nihilizmą skatinantis dalykas.

Žinote, ką reiškia verslininkui tokia skuba ir tokie skaičiai – ogi tą patį, kas ant kelnių lopo siuvėjui dar kas mėnesį siūti naujus dešimt lopų. Kokia bus tų kelnių kokybė? Ką jau ten verslininkai ar kokie eiliniai piliečiai, jei teisininkai, gyvenantys iš teisės aktų išmanymo, susiėmę už galvų – kaip nepasiklysti tokiose įstatymų džiunglėse, juos skelbiančių „Valstybės žinių“ kalnuose?

Tačiau toks įstatymų kepimas liūdniausias yra tuo, kad tokiu būdu nuo įstatymų leidimo yra visiškai nušalinti piliečiai. Tiksliau, didžioji dalis piliečių, nes  tokia „greito maisto“ receptūra yra puikiausia vieta paslapčia tenkinti privilegijuotų grupių poreikius. Tik pro kitas duris.

Jau esu kadaise minėjęs, kad naujausias tokio „greito maisto“ ruošimo pavyzdys yra Seimo narių istorikės Dalios Kuodytės ir teisininko Vaidoto Bacevičiaus paruoštas naujas Saugomų teritorijų įstatymo projektas. Dabar belieka paminėti, kad unikalus ne tik šio „greito maisto“ gaminimo būdas, bet ir jo propaguojamas receptas, viešai Seime paskelbtas D.Kuodytės – tegu Seimas pritaria įstatymo projektui po pateikimo, o po to jau pradėkime diskutuoti! Išvertus į kulinarijos kalbą tai skambėtų maždaug taip – pradėkime valgyti pusfabrikatį, o virškinimo metu dar svarstykime, ką iš jo gaminsime –šnicelį ar varškėtį.

O gamino tą šnicelį iš varškės taip: susėdo vieną vakarą vienas ar keli Seimo nariai su keliais nuo aplinkosaugininkų mafijos nukentėjusiaisiais kebabininkais ir nutarė be jokių specialistų grupių, be jokių ten ilgų ple – ple su visuomene ar apsišaukėliais  viešo intereso gynėjais (tiesa, buvo toks vienas vasaros pradžioje suimituotas pasitarimas Seime – maždaug valandos trukmės, plenarinių posėdžių metu) per porą mėnesiukų iškepti dar vieną įstatyminį pusfabrikatį – naujas saugomų teritorijų taisykles. Kad būtų greičiau („greito maisto“ valgykloje juk svarbiausia ne kokybė, o tempas) net peršoko šiems klausimams Seime skirtą virtuvę – Aplinkos apsaugos komitetą. Todėl ir nespėjo sužinoti, kad jau pusantrų metų Seimo stalčiuose niekaip eilės nesulaukia kiti du Saugomų teritorijų įstatymo variantai – vienas ilgai keptas Vyriausybės, kitas per kokį pusmetį socialdemokratų sutelktos įvairių tos srities specialistų grupės.

Bet negi smulkinsiesi – negi turime laiko domėtis kitų patirtimi ar ilgiau brandintais produktais?

Visgi būkim biedni, bet teisingi – nėra dūmų be prisvilusių puodų. Sunkiai sekasi tas saugomas vietoves apsaugoti, įstatymų pažeidimų ten daug, dvigubų standartų taikymo – taip pat.

Bet sutikite ir su tuo, kad gana keistai atrodytų, jog dėl korupcijos policijoje (pavyzdžiui – keliuose) ar niekada nepavyksiančių sutramdyti nusikaltimų staiga kažkas (pavyzdžiui, liberalų frakcija) pasiūlytų panaikinti policiją arba net apskritai išguiti nusikaltimo sąvoką – kam kažką saugoti ar gaudyti, jei vis tiek nepavyksta?

O šiuo atveju yra būtent taip – Saugomų teritorijų pusfabrikačio kepėjai siūlo ne tik naikinti tas teritorijas saugančią struktūrą, bet jei kas panorės (ką čia ilgai terliotis) – tai ir pačias saugomas teritorijas. Pusfabrikatyje numatoma teisė bet kokiam fiziniam asmeniui, na, pavyzdžiui, buvusiam išvogto jūrų laivyno likvidatoriui Rolandui Zujevui, pagarsėjusiam nelegaliu vagonėliu Juodkrantėje, ar kitam garsiam kovotojui „už žmogaus teises“ Kuršių nerijoje – Viktorui Valceriui, buvusiam Klaipėdos „Sodros“ vadovui, teistam piktnaudžiavimu tarnyba, dokumentų klastojimu ir žalos valstybei padarymu, inicijuoti saugomos teritorijos (pavyzdžiui, Kuršių nerijos – pusfabrikatyje nėra jokių išimčių net UNESCO teritorijoms) naikinimą. 

Ir žinote kuo motyvuojant – kad piliečių teisės būtų apsaugotos nuo per daug saugomų teritorijų! Na, panašiai kaip restorano klientai turėtų būti apsaugoti nuo per gerai pagaminto maisto.

Prisipažįstu – porą mėnesių nepavyko susigaudyti toje įdomioje receptūroje ir tik tą dieną, kai UNESCO ekspertai paskelbė savo išvadas apie padėtį Kuršių nerijoje, staiga susivokiau – kokia kvailystė greito vartojimo valgykloje reikalauti kokios fazano krūtinėlės su lęšiais ar lašišos su avokadu. Arba reikalauti galimybės pasėdėti prie žvakių šviesos klausantis elegantiškos bosa – novos.

Kokia nesąmonė bandyti apeliuoti į Seimo narius, kad jie laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų ar konvencijų, ginančių viešą interesą ir visuomenės galimybę dalyvauti valstybės valdyme, ypač tokių įstatymų, kaip saugomų teritorijų, kūrime (šiuo atveju paminėtina Orhuso konvencija). Kokia nesąmonė prašyti Seimo narių lygiuotis į Vakarų tradiciją, kai pagal tų pačių Seimo narių logiką išplaukia, kad labiausiai žmogaus teisės pažeidžiamos būtent Vakaruose – vakariečiai juk pirmieji sumąstė ir įsteigė saugomas teritorijas!

Ir ne tik įsteigė, bet įteisino vietinių gyventojų „getus“ (D.Kuodytės palyginimas) – žodžiu, masinį piliečių teisių pažeidinėjimą.

Idant patys tuo įsitikintumėte, siūlau pereiti į tikro restorano (tikro maisto gaminimo) virtuvę, ir savo akimis įsitikinti, kokius receptus lietuviams pateikia, kitaip sakant, kokius žmogaus teisių pažeidimus savo ataskaitoje gina bei kokias erezijas (rekomendacijas) skleidžia profesionalai – UNESCO ekspertai, pasak ambasadorės Inos Marčiulionytės, vieni geriausių pasaulyje saugomų teritorijų specialistai.

Receptas Nr.1. Poreikių ir norų kokteilis. Skaitome: „Lietuvoje juntamas spartus ūkio augimas ir išaugęs turizmo poreikis padarė didelę įtaką Kuršių nerijos kultūrinei aplinkai. Su šiais pokyčiais keičiasi ir vietos žmonių lūkesčiai. Vietos gyventojų skaičius padidėjo, ir imigruojant turtingiems žmonėms pasikeitė socialinė struktūra. Dėl tokių pokyčių atsirado daug lūkesčių, kurie daugiausia vadinami „poreikiais“, nors kol jie nėra tinkamai pagrįsti, tikriausiai juos reikėtų vadinti „norais“.

Receptas Nr.2 Civilizacijos stabdymas, naudojant pasenusias medžiagas. Skaitome: „Vienas pagrindinių kultūros kraštovaizdžio bruožų – senieji žvejų namai. Būtina išsaugoti šį autentišką palikimą naudojant originalias (t.y. pasenusias, atsilikusias! – D.S) medžiagas, pastatai neturi būti didinami horizontaliai ir vertikaliai naudojant šiuolaikines medžiagas (jau girdžiu tradicinį Neringos mero šūksnį – jie neleidžia net stogo žmoniškai susiremontuoti – D.S). Yra tokių pastatų, kurie tiesiog menkina žvejų namelių peizažo grožį. 20-50 m atstumu nuo marių negali būti statomi jokie statiniai. Neringoje esančių uostų negalima paversti valčių prieplaukomis arba jachtų klubais. Jokių statybų jūros pakrantės kopose; visa pliažo infrastruktūra turi būti už kopų. Viešbučių, spa centrų, sveikatingumo centrų vystymas ar kitokios didelės statybos pietinėje Kuršių nerijos dalyje ir apleistų buvusių sovietinių pavienių pastatų pertvarkymas gali turėti neigiamą poveikį išskirtinei visuotinei vertei. Oro uostas Kuršių nerijos viduryje nepageidaujamas gamtos, garso ir vaizdo požiūriais“.

Skanu? Ragaukime toliau.

Receptas Nr.3 Neringos pasididžiavimo – betonuotų krantinių sumenkinimas. Skaitome: „Yra nemažai gyvenviečių, kur krantinės ir kitos vietos, kurios kažkada buvo grįstos akmenimis, dabar yra betoninės, o dauguma pėsčiųjų takų išasfaltuota. Šios ir kitos detalės, pavyzdžiui, cementiniai bordiūrai, sukuria įspūdį, kad čia kažkoks „priemiestis“ ir jokiu būdu nesustiprina šios vietovės išskirtinumo ir ypatingo pobūdžio. Marių krantinė turi likti kiek galima natūralesnė“.

Receptas Nr.4 Greičio ir klientų stabdymas. Skaitome:„Poreikis platinti kelią ir tuo pačiu leisti, kad transporto priemonės galėtų juo važiuoti greičiau, yra nesusietas su jokia Kuršių nerijos transporto politika. Įvažiavimas nėra ribojamas jokios rūšies transporto priemonėms, leidžiama įvažiuoti net dviejų aukštų autobusams ir didžiausiems nameliams ant ratų. Nekontroliuojamas atvykstančiųjų skaičius ir rekreacinės veiklos masto didėjimas, per didelis motorizuotų turistų skaičius. Dviejose labiausiai saugomose kultūros paveldo zonose turi būti draudžiamas eismas ir visos privačios transporto priemonės; įvažiuoti leidžiama tik aptarnaujančiam transportui, o automobilių stovėjimo aikštelės turi būti įrengtos už tų zonų ribų“.

Pabaigai tik pasitikslinu, ar gerai supratote tuos siūlomus anglės ir šveicaro receptus mūsų „greito vartojimo“ valgyklai : tikrus poreikius skirti nuo norų, jokios darnios plėtros, jokių plastikinių langų ar silikatinių plytų, jokių priemiesčiams būdingų betonuotų krantinių, jokių mūsų taip pamėgtų spa centrų ir kas visų baisiausia – kai kur išvis uždrausti važinėti automobiliais!

Bet juk tai tas pats, kas į greito vartojimo lietuviškos valgyklos meniu įtraukti befstrogeną!

Arba priversti parlamentą per mėnesį priimti tik vieną, bet kruopščiai paruoštą įstatymo pataisą.

Na jau ne – šalin tuos vakarietiškus UNESCO getus ir jų receptus! Lietuviški pusfabrikačiai ir greitas jų vartojimas – štai kur mūsų nacionalinė jėga!