2009 10 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Janina Kukauskienė. Caritas ir savanorystės kultūros sklaida Lietuvoje

Jei gali laimingas žemėje būti, tai tą laimę gali rasti tik kito žmogaus akyse, kai jose spindi džiaugsmas ir žinai, jog tai savo pastangomis, savo auka tą laimę jam padovanojai.

Kun. Juozas Zdebskis


Savanorystės ištakos

Labdaringa ir filantropinė veikla – vargšų rėmimas ir globa, negrąžinama pagalba kitiems ir atitinkama visuomeninė laikysena kaip organizuota sistema pradėjo formuotis krikščionybės laikais. Užuojauta vargšams, neteisybė vargšų atžvilgiu sukėlė daug ankstyvų savanoriškų iniciatyvų įvairiose pasaulio šalyse. Žmones vienijo bendros nelaimės, ligos, epidemijos. Pirmosios socialinės savanoriškos tarnybos daugelyje šalių buvo inspiruotos Bažnyčios. Septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuje Prancūzijoje ir Britanijoje vyko socialinės reformos bei humanitariniai judėjimai. Kūrėsi įvairios savanoriškos pagalbos formos: pagalba sergantiesiems maru ir cholera, pagalba praradusiems pastogę po stichinių nelaimių, našlių šelpimas ir pan. Gražus pavyzdys Kvebeke, Kanadoje, 1658 m. įkurti namai Hotel Dieu („Dievo viešbutis“), kuriuose visą šimtmetį buvo rūpinamasi maro aukomis. Monrealyje 1688 m. įkurta panaši institucija, skirta ligonių ir pagyvenusių žmonių slaugai bei merginoms iš vargšų šeimų auklėti. Šv. Vincentas Paulietis XVII a. pradžioje įtraukė savo aplinkos aukštuomenę bei kunigus visokeriopai padėti nuskriaustiesiems bei silpniesiems. Savo kolegoms kunigams jis sakydavo: „Mylėkime, brangūs broliai, Dievą, bet mylėkime Jį savo sąskaita, savo rankų darbu, savo veido prakaitu.“ Tuo metu įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugija, sistemingai ėmė veikti XIX a. pradžioje socialinių paslaugų srityje. Auganti urbanizacija iškėlė naujų socialinių problemų. Europoje daugėjo skurstančių šeimų, ypač varginga buvo vaikų padėtis. Tai sukėlė naują bangą iniciatyvų, kurias palaikė savanoriškas darbas. Juo paremta ir XX a. pradžioje pradėjusio kurtis katalikiškojo Carito bendrijų tinklo sociopastoracinė veikla.

Pastaraisiais dešimtmečiais savanorystės populiarumas Europoje augo. 2011-ieji planuojami kaip Europos savanorystės metai. Deja, lietuviai, palyginti su kitais Europos šalių gyventojais, kone mažiausiai yra įsitraukę į savanorišką darbą (Eurobarometro tyrimo duomenimis, 11 %). Palyginimui, Vokietijoje ilgalaikius įsipareigojimus savanoriškam darbui prisiima apie 38 % žmonių, Skandinavijos šalyse daugiau nei pusė gyventojų įsitraukę į savanorišką veiklą. 2005-aisiais vertybių tyrimo metu, paklausti apie nedalyvavimo nevyriausybinių organizacijų veikloje priežastis, 45 % respondentų Lietuvoje nurodė, kad jiems neįdomu, 26 % nurodė laiko stygių, 25 % teigė, jog niekas nepakvietė savanoriauti. Iš to galime spręsti, kad dalis gyventojų galėtų būti potencialūs savanoriai, tik jiems reikia daugiau informacijos ir organizuotų pastangų juos pakviečiant.

Savanorystės svarbą šiandieniam pasauliui iškelia popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus Caritas est“:Labai reikšmingas reiškinys mūsų laikais pasirodęs ir paplitęs įvairialypis voluntariatas, apimantis daugybę tarnybų. Visiems, kurie įvairiais pavidalais šioje veikloje dalyvauja, norėčiau tarti ypatingą pripažinimo ir padėkos žodį. Tokios paplitusios pastangos jaunuoliams yra savotiška gyvenimo mokykla, ugdanti solidarumą, pasirengimą siūlyti ne ką nors, bet save patį.“ Popiežius tai apibrėžia kaip gyvybės kultūrą bei jos puoselėjimą, skirtą savo artimui.

Savanorystės ypatumai Carito organizacijoje


Šiuo metu Lietuvos Carito organizacijoje darbuojasi daugiau kaip du tūkstančiai keturi šimtai savanorių. Iš jų net 98 % – moterys. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad tai yra vienintelė organizacija Lietuvoje, turinti tiek savanorių. Visgi Lietuvos Caritas veikia visoje Lietuvoje, kurioje yra daugiau nei trys milijonai gyventojų. Pustrečio tūkstančio savanorių tesudaro 0,08 % visų Lietuvos gyventojų.

Kas šiandien yra Carito savanoris? Kodėl ir kokio amžiaus žmonės renkasi savanorystę Carito organizacijoje? Carito savanorius galima suskirstyti į tris amžiaus grupes: 18–30 jaunimas, 30–50 – vidutinio amžiaus grupė, 50 ir daugiau metų turintieji – brandaus amžiaus savanoriai.

Pastaraisiais metais vis daugiau jaunimo įsitraukia į savanorišką veiklą. Kas šiandien patraukia jauną žmogų tapti Carito savanoriu? Priežasčių būtų galima surasti daug, tačiau pabandysiu atskleisti keletą, mano manymu, ryškiausių. Objektyvios priežastys ateiti į Caritą dažnai prasideda nuo studentų socialinės praktikos arba draugų pavyzdžio, Carito skelbimo universitetuose, kviečiančio savanoriauti. Susipažinę su organizacija, studentai suranda savo nišą ir „užsikabina“. Kodėl? Ne taip lengva patraukti jauno žmogaus dėmesį. Ateidamas į organizaciją, savanoris dovanoja savo asmenį: savo vertybes, atvirumą, nusiteikimą, įgūdžius ir pan. Savanoris apsisprendžia dėl laiko, kurį gali skirti, ir atsakomybės, kurią gali prisiimti, pagal savo išgales. Imponuoja pasirinkimo ir apsisprendimo galimybė. Dažnai drąsą ir norą naujoms situacijoms lydi smalsumas. Tai puikus būdas pažinti ir išbandyti save įvairiose situacijose. Kita vertus, čia siekiama padėti asmenims, kuriems pagalbos poreikis yra akivaizdus. Galimybė realiai prisiliesti prie vargo ištikto žmogaus suteikia ypatingą svorį ir vertę. Jaunas žmogus tampa svarbus ir reikalingas. Paprastai jaunimui patrauklesnė trumpalaikė savanorystė, kuri skirta konkrečiam darbui atlikti. Tai gali būti pagalba per įvairias akcijas, konferencijas, seminarus.

Savanoriaujant surandama bendraminčių, su kuriais galima aptarti savo patyrimus, išgyvenimus, bendrą darbą, susirinkti į grupę, dar kartą „pereiti“ per patirtus įspūdžius, sudėtingas, o kartais ir komiškas situacijas.

Vidutinio ir brandaus amžiaus savanoriai, kurių Lietuvos Caritas skaičiuoja apie 70 % daugiau remiasi vertybių sistema. Esminis postūmis savanoriškam darbui yra altruistinis motyvas. Carito vizijoje apibrėžiama, jog Carito pagrindinė misija – tarnavimas ir pagalba pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Pagalba grindžiama asmens orumo, tolerancijos ir veiklios meilės vertybėmis. Taigi, dauguma savanorių ateina su krikščioniškomis vertybėmis, kurios skatina paklusti meilės vieni kitiems reikalavimui. Tikėjimo įkvėptas žmogus prisiima atsakomybę, kuri yra ne tik jo atsakomybė už save patį. Todėl solidarumas, anot Jono Pauliaus II, yra teisingas atsakas į tarpusavio priklausomumą, kaip moralinė ir visuomeninė pažiūra ir kaip dorybė. Jis neturėtų būti miglotas užuojautos jausmas ar paviršutiniškas graudulys dėl blogio, kurį neretai patiriame, bet sąmoningas nusistatymas kurti geresnę visuomenę ir dirbti dėl bendrojo gėrio.


Viena svarbiausių Caritas savanorių vertybių – krikščioniškoji meilė. Caritas (lot. gailestingoji meilė) yra kiekvieno tikinčiojo užduotis. Tačiau ją nėra paprasta įgyvendinti. Meilė dažnai tapatinama tik su jausmu. Meilė nėra vien tik idealistinis, romantinis jausmas, kurio apimtiems lengva daryti gerus darbus. Ji toli peržengia simpatijų ar antipatijų ribas, ji yra kur kas daugiau nei jausmas ar prielankumas. Ji pasirenkama sąmoningai ir įgyja labai konkrečias veiklos kryptis. Kartais ji turi būti net prisiverstinė, kylanti iš pareigos, jei nėra jausmo. Tai labai panašu į labdarą, kurios svarbą itin gražiai aprašė C.S. Lewis. „Jei kas mano, jog jau dabar galima liautis aukojus, toks žmogus neturi nieko bendra su krikščioniška morale. Nemanau, jog yra įmanoma tiksliai nustatyti, kiek turėtume aukoti. Bijau, kad vienintelė taisyklė duoti daugiau, nei turime atliekamai.“ Tai labai tinka kone kiekvienam vyresnės kartos Carito savanoriui. Jie atlieka ilgalaikį savanorišką darbą. Neretai jie dirba tiek, kiek prireikia. Dažno nelepina ir darbo sąlygos arba vykdomas darbas net viršija jų jėgas. Ne vienas savanoris, paklaustas apie motyvaciją savanoriškam darbui, nežino, ką atsakyti, nes aukojimasis ir pagalba yra suaugę su jų esybe, atėję iš šeimos tradicijų, religinių įsitikinimų. Tokie Carito savanoriai yra atsakingi, jautrūs kito vargui, pasiaukojantys. Dažniausiai minimos savanoriavimo priežastys yra: noras padėti artimui, daryti gerus darbus, gailestis nelaimingiesiems, prasmingesnio gyvenimo siekimas. Dalis savanorių į Caritas veiklą įsitraukia per draugus, gimines ar pažįstamus. Draugai įkvepia naujai veiklai, savęs išbandymui. Vilioja mintis prasiblaškyti nuo vienatvės, susirasti draugų. Tai socializacijos motyvai. Šie savanoriai yra noriai bendraujantys, įsijaučiantys į kitų bėdas, dominuojantys bei labai aktyvūs. Daugelis savanorių siekia per savanorystę įgyti žinių ir patirties. Tai nuolat mokytis ir tobulėti siekiantys žmonės, arba jaunimas, bandantis gyvenimą pažinti per praktiką.

Natūraliai kyla klausimas, kuo savanoriai išsiskiria iš kitų? Ką jie veikia gyvenime? Dauguma iš jų yra dirbantys ar besimokantys žmonės. Neretai Lietuvoje jie yra laikomi keistuoliais. Ar jiems neužtenka darbo, šeimos?! Savanoriai dar vis stokoja pagarbos ir pripažinimo. Kita vertus, pastebėta, jog žmonės, linkę savanoriškai dirbti, yra jautrūs kitiems ir aplinkai, turintys „užtaisą“ savo viduje, kurį kiekvienas įvardija skirtingai: meilė, šiluma, džiaugsmas, vienybės jausmas, aktyvumas, noras dalintis ir pan. TNS Gallup tyrimo duomenimis įrodyta, kad savanoriškam darbui angažuoti žmonės yra atviros, spalvingos, veiklios, suprantančios humorą asmenybės.

Kokie mūsų organizacijos poreikiai ir iššūkiai?

Nors Caritas vienija didelį būrį savanorių, visgi daugelis iš jų palaipsniui palieka organizaciją dėl amžiaus ir sveikatos problemų. Kyla klausimas, ar atsiras kiti savanoriai, ir kas bus tie savanoriai, kurie toliau tęs šią prasmingą tradiciją. Kaip, kokiomis priemonėmis skleisti savanorystės naudingumo ir „apsimokėjimo“ idėją, kaip motyvuoti žmones savanorystei? Ar tikrai lietuviai taip vangiai reaguoja į galimybę savanoriauti?

Liepos-spalio mėnesiais Lietuvos Caritas vykdė akciją „Šiltos kepurės Afganistano vaikams“. Šioje akcijoje dalyvavo daugiau nei du tūkstančiai savanorių, kurios numezgė virš trijų tūkstančių kepurių. Į akciją įsitraukė įvairaus amžiaus moterys. Mezgimas vyko pavieniui ir grupelėse. Į Lietuvos Caritą plūdo savanoriai, kurie rūšiavo, siuvinėjo kepures. Akcijos sėkmingumas rodo, kad Lietuvos žmonės yra neabejingi visuomeniniam gyvenimui ir įvairioms iniciatyvoms. Dažnai savanoriams trūksta aiškumo, ką jie turi padaryti, per kiek laiko ir kam tai yra reikalinga.

Neretai Lietuvoje nevyriausybiniame sektoriuje, taip pat ir Carito organizacijoje, savanoriai atstoja apmokamą darbuotoją. Jiems tenka didelis krūvis, namuose artimieji juos mato tik retkarčiais. Iškyla pervargimo arba perdegimo sindromo pavojus.

Organizacija turi skirti ypatingą dėmesį tokių savanorių mokymams, palaikymui darbo su klientu  metu, reguliariam proceso aptarimui ir įvertinimui.

Tyrimai rodo, jog net 40 % Lietuvos gyventojų nežino, apie galimybę savanoriauti arba kur jie galėtų savanoriauti. Todėl nevyriausybiniam sektoriui, Carito organizacijai iškyla nelengvas potencialių savanorių suradimo uždavinys, pagalba atpažinti savo gebėjimus ir juos tinkamai panaudoti. Didelis dėmesys turi būti skiriamas ne tik kur, kokiomis sąlygomis dirbs savanoris. Labai svarbu atskleisti savanoriui jo darbo prasmę ir būsimą rezultatą. Didelis dėmesys skiriamas darbo proceso, taip pat rezultato aptarimui, savanorių mokymams, palaikymui. Čia išryškėja komandinio darbo svarba. Organizacija turi įtraukti savanorį į profesionalių darbuotojų komandą, kurioje savanoris turi galimybę neformaliam ir formaliam mokymuisi. Ypatingą vaidmenį atlieka supervizijų taikymas savanoriams, dirbantiems toje pačioje srityje (pvz., slaugant ligonius, dirbant su vaikais, priiminėjant lankytojus ir pan.). Supervizijų metu savanoriai gali pasitikrinti savo žinias, dalintis patirtimi, pasižiūrėti į save grupės akimis, mokytis bendravimo grupėje. Įvairūs metodai, kurie sudaro galimybes sustabdyti procesą, įvertinti, kur yra savanoris esamu metu, duoda impulsą tolesniam veikimui ir skatina savanorio motyvaciją.

Atsitinka, kad savanorystei angažuotis siekia tie žmonės, kuriems patiems reikalinga pagalba arba jie tikisi tariamos naudos iš organizacijos. Tai gali būti susižavėjimas materialinėmis organizacijos vertybėmis arba noras turėti galią kitiems žmonėms, siekti įgyvendinti savo pačių jėgos pozicijas ar tiesiog noras išspręsti savo vidinius konfliktus. Nors motyvacija per laiką gali keistis arba iš neaiškios motyvacijos išeinama į aiškią, visgi savanorių atranka yra būtina organizacijoje.

Kiekvienam savanoriui skiriama laiko aiškinantis jo motyvaciją, jo ir organizacijos tikslų suderinamumą. Labai svarbu savanorio asmeninės savybės, kurios turės didelės įtakos derinant savo ir organizacijos tikslus. Atvirumas bei lankstumas, sugebėjimas priimti organizacijos vidaus taisykles, sugebėjimas keistis, priimti pastabas, pasirengimas išbandymams ir nesėkmėms, optimizmas yra pagrindas, kuris garantuoja sėkmingą įsitraukimą į savanorišką darbą. Dar vienas ne mažiau svarbus aspektas – sugebėjimas dirbti komandoje. Iš to tiesiogiai išplaukia pasitikėjimo, sugebėjimo pozityviai spręsti konfliktus, bendravimo įgūdžių reikšmingumas. Ar žmogus yra pakankamai lankstus keistis, ar pasiruošęs priimti krikščioniškąsias vertybes. „Gyvas sąlytis su Kristumi gali esmingai padėti laikytis teisingo kelio: nepulti į žmogų niekinančią puikybę, kuri nieko nestatydina, bet veikiau griauna, ir nepasiduoti nevilčiai, trukdančiai vadovautis meile ir taip tarnauti žmogui“ (Benediktas XVI).

Apibendrinant galime teigti, kad savanorystė yra ypatingas reiškinys, viena ar kita forma atpažįstamas žmonijoje nuo senų laikų. Lietuvos Carito organizacijoje savanorystė yra pagrindas, ant kurio išauga įvairios socialinės tarnybos formos. Savanorių vertybės, tikėjimas artimo meile motyvuoja juos veiklai, o Carito misija ir savanorių palaikymas padeda ją įgyvendinti.

Autorė yra Lietuvos Carito generalinio direktoriaus pavaduotoja