2009 10 19

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vytautas V. Landsbergis. Vaikiškumas literatūroje: „Aš žinau, kad nieko nežinau“

Šiuolaikinėje nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringu.

Skaitymo skatinimo projekto „Skaityk ir dovanok“  tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“.

Apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su vaikų rašytoju, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu.

Vaikystės skaitymai: prarastojo rojaus beieškant

Vaikystėje be galo mėgau skaityti, todėl knygų buvo daug. Sunku būtų atsiminti pirmąją perskaitytą knygą. Vis dėlto mieliausia iš jų – V. Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“. (Galbūt todėl ir mano pirmoji parašyta knyga vaikams buvo „Rudnosiuko istorijos“, išsivysčiusi iš Pūkuotuko, Kukučio ir kitų „trenktų“ vaikų literatūros antiherojų.)

Kita knyga, kuri lydi iki šiol – Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“. Astridos Lindgren knygą „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ irgi galima skaityti 10–20 kartų. Karlsonas – tai vaikų dievas, jo tebelaukiu atskrendant. Nuolat grįžtu ir prie Toves Jansson trolių Mumių, ypač kai bandau palyginti su dabartine literatūra vaikams. Anoje vaikų literatūroje buvo kažkas kita. Galbūt vaikystės prisiminimai yra itin monumentalūs ir konservatyvūs, bet mumiai iki šiol – nenugalėta rojaus zona, kitąsyk vertingesnė ir subtilesnė nei naujoji „harių poterių“ kultūra.

Žaismingas vaikystės mene ir literatūroje paradoksas

Jeigu reikėtų įsivardyti artimesnę meno rūšį ar stilių – galbūt tai būtų dadaizmas, nesuteikiant šiai sąvokai vien tos prasmės, kuri egzistuoja dailėje. Plėsčiau ją iki vaikiško, siurrealistinio pasakų pasaulio, kuris neretai atsispindi ir suaugusiųjų kūryboje. Tarkim, Jorge Luiso Borgeso (Chorchės Luiso Borcheso) ar Gabrielio Garcia Marquezo (Gabrielio Garsijos Markeso kūryba) – joje pasakų ir fantazijų itin daug. Tokio tipo literatūra nebesiremia į realizmą, jos išeities taškas – iliuzijų pasaulis, sapno magija. Kuriamas naujas mitas. Kuriamas tikėjimas, kad pasaulis gali būti perkurtas ne tik knygoje.

Pirmuoju mokytoju laikyčiau Marcelijų Martinaitį, kuris su kukučiais, severiutėm ir žuveliais gana sėkmingai supainiojo suaugusiųjų ir vaikų pasaulį. Tokia literatūrinė laikysena itin patogi – ji leidžia pernelyg „nesurimtėti“, nebijoti būti naiviam, net kvailam, klystančiam, džiaugtis viskuo, ką randi. Svarbi ir autoironija – kai nebijai prisipažinti, jog kažko nežinai. Kai esi tarsi vaikas, žaidžiantis žaidimą: „Aš vaidinu, kad žinau, bet žinau, kad nieko nežinau“. Vaikiškumą šiuo atveju derėtų suvokti kaip spontaniškumą – literatūrinių prietarų, išankstinių žaidimo normų neturėjimą.

Lietuvoje itin daug gerų kūrėjų, iš kurių verta mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis: A. Nyka-Niliūnas, V. Bložė, N. Miliauskaitė, H. Nagys, R. Granauskas, G. Kanovičius. L. Jakimavičius.

Klasikinėje literatūroje – A. Baranauskas, V. Krėvė, A. Škėma, B. Radzevičius. Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“ – vienas iš subtiliausių lietuvių prozos kūrinių.

Iš jaunųjų irgi galima mokytis. Žavus R. Stankevičiaus, D. Razausko ir A. Bialobžeskio trio – poezijos teatras kompaktiniame diske.

Intriguojančios kūrybinių aukštumų paieškos

Ieškant, ką naujo perskaityti, egzistuoja du traukos poliai – tai prisirišimai ir atsitiktinumai. Dažniausiai seku tai, ką mėgstu, tų autorių kūrybą, kurie artimi, kurie praeityje parašė kažką tokio, kas įstrigo. Prie tos pačios, kažkada jau perskaitytos knygos (ypač poezijos) mėgstu kartkartėmis grįžti. Vis laukiu literatūros mesijo, naujos tradicijos, naujo požiūrio – kas pagaliau parašys geriau už A. Nyką-Niliūną, R. Granauską ar M. Katiliškį… Tad fragmentiškai seku, kas naujo „literatūros rinkoje“.

Kitas dalykas: galbūt esu blogas literatas, bet neįstengiu perskaityti visko, kas pasirodo, kas reklamuojama. Nebespėju, o kartais nematau prasmės „suvirškinti“ pernelyg daug svetimos informacijos: su ja paskui įsiveli į polemikas, ja remiesi arba ją neigi, o tai – nebūtinai tavosios savasties dalykai. Ir tuomet pastebi, kad kartais pakanka labai mažos literatūros dozės: gero eilėraščio dienai, dao teksto arba Evangelijos frazės. Paskui gali visą dieną apie ją mąstyti, kontempliuoti, bandydamas suvokti tai, kas pasakyta tarp eilučių.

Jeigu per dieną perskaitysi Naująjį Testamentą, kas iš to? Galbūt „prabėgsi“ įvykius arba situacijas, bet jos netaps tavo savastimi. Nenugrims į ląstelių atmintį, kaip sakoma. Tad mažoji literatūros forma (eilėraštis, novelė, romano ištrauka, esė) man dabar artimiausia. Gal ir laiko nėra ilgam smaguriavimui, sulauksiu pensijos – atsigriebsiu.

Šiuo metu mažai skaitau. Traukia dao, dzen‘o ar sufijų pričės. Gal tai ir „utilitari“ literatūra, bet ji pozityvi, pakelianti – tuo artima ir vaikiškai pasakai, kurioje irgi įslaptinami tam tikri kodai, principai, motyvuojantys vaiką analizuoti save ir galbūt elgtis kitaip.

Nebežiūriu televizoriaus, neskaitau spaudos, nes šiukšlių analizavimas, įvairaus „marazmo“ kaupimas viduje šviesesnio gyvenimo nesukuria. Atvirkščiai. Tas pat pasakytina ir apie literatūrą – ne viską prasminga susikrauti į „dūšią“.

Daug knygų skaitantis žmogus nebūtinai bus išmintingesnis už kaimo žmogų, kuris iš ryto eina dirbti daržuose, melžia karvę, traukia lydeką, stebi rūką, saulę, patekančią pro ūkus – jam intelektas, visatos išmintis veriasi visai kitaip. Ne veltui ir rašytojai dažnai remiasi į paprastą kaimo žmogų, skerdžių Lapiną, išminčių. Kristus taip pat kalbėjo palyginimais iš gamtos. Visa filosofija ir dėsniai slypi gamtoje.

Autentiškas dialogas su skaitytoju

Turbūt neįdomu būtų rašyti „šveplas“ pasakas, t. y. – kurti infantilias pasakėles, skirtas vien tik mažiems vaikams. Vaikai – brandžios, suaugusios būtybės. Jiems galima pasakoti ir apie labai rimtus dalykus. Jei pats galvoji apie Dievą, apie mirtį, tai nori tuo pasidalyti ir su savo vaikais. O jei pasidaliji su savais ir tie supranta, tai kodėl nepapasakoti ir kitiems.

Be to, rašydamas dažnai galvoju ir apie vaikų tėvus, kurie skaitys tą pasaką prieš miegą. Situacija Lietuvos šeimose nėra itin džiugi – tėvai dažnai išsiskyrę, santykiai šeimoje įtempti. Arba tėvai užsienyje, vaikus augina seneliai arba gatvė. Visa tai ir yra vaikų literatūros molis.

Pasakų rašymas panašus į kelių lygių žaidimą: vieną informaciją perskaito vaikas, kitą – tėvai. Tarkime, knyga „Berniukas ir žuvėdros“. Ji buvo parašyta remiantis tikru atsitikimu apie išsiskyrusius žmones, kurių vienas sunkiai serga. (Beje, netrukus ji bus perleista kitu pavadinimu „Žuvėdros ir batas“ – gerokai papildyta, naujai iliustruota.) Ten tėvų tragedija stebima vaiko akimis. Ji baigiasi gerai.

Po knygelės pasirodymo buvo gan smagu ir netikėta sužinoti, kad šis kūrinys dovanojamas sunkiai sergantiems žmonėms, kaip savotiška psichoterapinė pasaka.

Bibliotekos – (ne) gesinamas kultūros židinys

Bibliotekose lankausi retai, nes mano skaitymo poreikiai nedideli. Dažniausiai knygomis keičiamės su bičiuliais – tai ir ekonomiška, ir „garantuota“, nes išsyk žinai, kad šlamšto nesiūlys. Į biblioteką einu tada, kai rašau pjesę ir reikia daugiau informacijos, kurios nerandu internete.

Bibliotekos – vienas iš nedaugelio likusių Lietuvos kultūros židinių. Jeigu juos užgesintume, būtų visai blogai, nes kitąsyk kaime tai vienintelis likęs žiburėlis. Moterys, kurios dirba kaimo bibliotekose, yra tarsi dvasios milžinai, savotiški beišnykstančios kultūros dinozaurai, kuriems dar rūpi kultūros sklaida. Jų skleidžiama šviesa – didelė jėga, nes čia itin svarbus gyvo santykio (čia vėlgi remiuosi Rytų tradicija) tarp mokytojo ir mokinio egzistavimas. Jei bibliotekininkė skaito knygas, domisi, pasakoja vaikams apie jas – ji atlieka ir dvasios mokytojo vaidmenį.

Bet kai atvažiuoji į šaltą kaimo bibliotekėlę, supranti – jei ji būtų šiltesnė, moderni, šviesi, kompiuterizuota, tai ir vaikams būtų didesnis įspūdis. Kažkas kita, ko jie neturi namuose, nemato mokykloje. Biblioteka turėtų būti šviesos židinys ir architektūrine prasme. Jeigu suprasime, kad Lietuvos raidą lemia ilgalaikiai, toliaregiški žingsniai, tai stengsimės pagarbiau žiūrėti ir į bibliotekas – ypač provincijose.

Šiuolaikinis skaitantis žmogus

Negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai, koks yra skaitantis žmogus. Labai svarbu, ką žmogus skaito. Išmintis nėra perskaitytų knygų skaičius. Žmogus gali būti labai protingas, apsiskaitęs, tačiau pareiti girtas namo ir mušti žmoną. Arba keikti visus į kairę ir į dešinę, nematydamas rąsto savo akyse… Ar padėjo tokiam žmogui knygų skaitymas? O kaimo žmogus, kuris prižiūri savo sodą, myli žmoną, kopinėja bites, padeda kaimynams, tačiau neskaito knygų – ar jis menkesnis už apsiskaičiusį despotą?

Šiaip ar taip, domėjimasis arba smalsumas – esminė žmogaus savybė. I. Bergmanas priešmirtiniame interviu sakė maždaug taip: „Labai bijau susirgti viena mirtina liga. kuri vadinasi smalsumo praradimas. Nuo jos visi žmonės miršta.“

Lietuvoje yra nemažai šia mirtimi „mirusių“ žmonių, kurie dar vaikšto, tačiau smalsumo, analizavimo, kas vyksta, kodėl vyksta, nebėra. Tuomet labai lengva pasitikėti žiniasklaidos gandais bei kitomis emocijomis, kurias suteikia alus, krepšinis ir kt.

Knygos ir informacinių technologijų kova

Turbūt nė vienos knygos nesu perskaitęs internete. Internetas, ekranas, kompiuteris skleidžia tam tikrą neigiamą energiją: mirga, vargsta akys. Stengiuosi prie jo praleisti kuo mažiau laiko.

Ypač kai gali pasimėgauti tikra knyga, šiugždančiu popieriumi, kai pajunti, kokia užburianti magija – netgi paprasčiausias lapų vertimas. Knyga priverčia atsidurti į sapną panašioje pakeistos sąmonės („ne čia ir ne dabar“) būsenoje. O kompiuteris – tik pagalbinė priemonė, paieškos, laiškų siuntinėjimo ar spausdinimo aparatas.

Ar technologijos pakeis knygą? Galbūt.. Jau yra sukurta elektroninė knyga – įsidedi USB raktą ir tuščiuose puslapiuose kaipmat atsiranda norimo autoriaus knyga.

Visaip galima tai vertinti. Jeigu imi svarstyti – ar reikia iškirsti tiek deguonį gaminančių miškų, kiek kertama dabar, kad atspausdintume tūkstančius menkaverčių knygų bei laikraščių, tuomet pritarčiau nuomonei, kad elektroninė spauda ir knyga yra itin pažangus reiškinys. Tačiau kai ateis elektroninių knygų laikas, kaipmat drošiu į biblioteką prisiminti, kaip šiugžda tikras popierius, kaip kvepia knyga.

Parengė Kristina Buidovaitė