2009 10 23

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Liudvikas Jakimavičius. Ne jūsų reikalas

Didžiai protingas vyras profesorius Aloyzas Sakalas prieš savaitę rašė: „Nenorėkime, kad veikiantieji pagal mūsų įstatymus (ir kartais klystantieji) teismai būtų pakeisti klaidų nedarančiais Linčo teismais, kuriuose „prisiekusiaisiais“ taps įniršusi minia. Iš to, kas šiandieną vyksta, darytina dar viena išvada: steigti prisiekusiųjų teismus ar tarėjų instituciją dabar tikrai dar ne laikas.“

Kita, didžiai išmintinga profesorė Vanda Zaborskaitė tose pačiose „Bernardinai lt.“ sankirtose, pacitavusi šias Aloyzo Sakalo komentaro eilutes, reziumuoja: „Tai yra iš tikrųjų realistiškas požiūris, nepasiduodantis pavojingiems kraštutinumams.“ Miela akiai ir ausiai, koks gražus dueto unisonas. Abu galėtų eiti rungtis į duetų dešimtuką. Suprask, teisėsauga dirba kaip gali, nesvarbu, kad retsykiais ir suklysta, bet dirba gerai. Jei iš tikro yra taip, kaip profesoriai ir mūsų generalinis prokuroras Algimantas Valantinas mėgina visuomenę įtikinti, galėtume ramiai sau snūduriuoti ir pavasariop verstis ant kito šono, lyg kokie švilpikai Dievo ausy. Tačiau nežinia kodėl nepavyksta.

Tikriausiai nemiga kankina ir Generalinį, nes jis prabyla apie, jo manymu, pagrindinę mūsų teisėsaugos ir teisėtvarkos problemą – visuomenės pasitikėjimą, kurį reikėtų atkurti. Jei jau reikia kažką atkurti, vadinasi, statinį kaži kas sugriovė arba jis savaime suiro, sueižėjo, susmego. Tarybiniais laikais ant namų sienų būtų iškabinti transparantai su lozungais: „Atkurkime pasitikėjimą teismais“, į gatves išeitų agitbrigadininkai auliniais batais, ir pasitikėjimas kaipmat būtų atkurtas. Valdomos ir dozuojamos demokratijos šalyse taip ir vyksta. Jei koks nors įžūlus žurnalistas – atskalūnas vepteli, kad šalis ritasi į totalitarizmo papėdę, prie jo „komunalkės“ kaipmat ima telktis Našy „dieržymordų“ daliniai. Mes guodžiam save fantasmagorijomis, kad esame Europos Sąjungos ir NATO valstybė, kur gražios iškabos tarytum savaime garantuoja demokratiją. Šį klaidinantį blūdą fiktyvios valstybės šešėliai ir chorai paternalistų per klanų valdomą žiniasklaidą visomis išgalėmis stengiasi įkalti visuomenės sąmonėn. Jei suabejoji, žiūrėk, vieną dieną tau paskambins ponas x ir būsi pakviestas pasikalbėti apie tai, kad neteisingai traktuoji pulkininko Vytauto Pociūno žūties istoriją, ar be reikalo dėlioji kaži kokius paranojiškus „sąmokslų teorijų“ scenarijus. Tave perspėjom, o tu pasverk ir elkis kaip tinkamas. Apima keistas jausmas – tai jau buvo.

Bala nematė, sovietizmo laikais veržlės būdavo daug kiečiau užsukamos ir bendraujant su saugumiečiu labiau prakaituodavo pažastys. Džiaukimės – tai vienas nenuginčijamas mūsų demokratijos laimėjimas, kad neveža tavęs į mišką, neįteikia į rankas kastuvo ir neliepia kasti duobės. Bet grįžkime į pradžią. Teisėtvarka nori susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Bet kuriuo atveju abipusis pasitikėjimas gali atsirasti tik tuomet, kai matai nuoširdžią pastangą būti toje pačioje atvirų ir lygių, pasitikinčių vienas kitu paradigmoje. Pastarosiomis savaitėmis užklupęs Lietuvą Drąsiaus Kedžio logotipu įvardijamas kriminalas visuomenei atvėrė akis, kokiame iš tikro teisiniame balagane mes gyvename. Generalinė prokuratūra dvi savaites, netesėdama termininių pažadų, krapšto razinas iš bandelės. Vyksta tarnybinis patikrinimas: „lygiuot, ramiai, laisvai!”. Neabejoju, kad atras penkis ar šešis Jonaičius, kurie buvo aplaidūs ir tingūs (gal Lietuvos Poilsio Partijos nariai), vilkino procesą, o gal pats procesas buvo toks „sudėtingas“, kad pats save vilkino, pakeis juos šešiais Petraičiais ir lauks visuomenės atsako – grįžtančio pasitikėjimo. Neišdegs. Mūsų teisėsauga klastingai stengiasi persemantizuoti problemos esmę, atrasti iešmininkus, išmesti juos iš sistemos ar draugiškai leisti atsitraukti, kai visuomenė nori ne giljotinos ir galvų kapojimo, o teisingumo. Visuomenei yra svarbiau – ne kodėl prokuroras Jonaitis tingėjo, o kas jam paskambino ir paprašė patingėti.

Taigi ir keista, kodėl du profesoriai taip gina teisininkų klaną ir nepasitiki visuomene. Remiantis jų argumentacija darytina išvada, kad Lietuvos bendruomenė dar nepribrendusi demokratijai ir jokių galios bei valdymo svertų, šiukštu, jai negalima į rankas duoti. Andai prieš gerą dešimtmetį kaži koks „politikas – genijus“ mestelėjo frazę apie „runkelius“, į kuriuos neva neverta kreipti dėmesio. „Runkeliai“ sukruto ir ėmė keršyti vadinamajam elitui – kiekvienąsyk jų keršto rezultatus pamatome rinkimų rytą. Bet tai dar nėra pati didžiausia valstybės bėda, kaip ir ištikusi mus pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė. Kaip nors badmiriaudami išsilaižysim, „nebus taip, kad niekaip nebūtų“, – kaip sakė išmintingasis kareivis Šveikas. Pagrindinė mūsų nelaimė ir yra ta, apie kurią netikėtai prabilo mūsų generalinis prokuroras: „Visuomenė, stumdyta ir murkdyta, nebepasitiki valdžios institucijomis ir baigiančia supelyti valstybės teisine bei etine sąranga.“

Lopyk nelopęs lopą ant lopo valstybės biudžetą, niekam nuo to nepasidarys geriau, net jei tau nusišypsotų laimė gauti vidutinį valstybės tarnautojo atlyginimą. Problema yra visai kita – ne valdžia, o visuomenė turi spręsti, kaip ji pasiryžusi ir nori gyventi. „Pagal Konstituciją“, – jau girdžiu atsakymą iš Gedimino gatvės galo. Bet piliečiams, savo pigų laiką leidžiantiems ne Seimo rūmuose, gali kilti ir klausimų garbingiems ir išmintingiems profesoriams bei seimūnams.

1. Jei kyla nepasitikėjimas visuomene, konstatuokime, kad valstybės sąrangoje yra kaži koks įtrūkimas. Reikėtų patikrinti, ar ta schizma tarp visuomenės ir valdžios nėra atsiradusi dėl to, kad pagrindinis visuomeninės sutarties dokumentas – Konstitucija nebeatitinka sutarties dalyvių interesų. Konstitucija – nėra šventa karvė, ji gali ir pasenti, ir nebeduoti pieno, nors ir būdama bergždžia šieno reikalaus kaip reikalavusi.

2. Visos išvestinės iš Konstitucijos, kad ir kiek jų būtų dauginama įstatymų ir tvarkų pavidalu, guls ant visuomenės pečių, kol sykį ta svarbiausioji sutarties dalyvė – visuomenė nebeapsikęs ir nugriaus iš kėdės ne kokį nors ten gen. prokurorą, o visą valstybės antstatą, kuris jo ir kitas abejotinos vertės kėdes  už kojų įsikibę laiko.

Taigi ir kyla mintis, kad mūsų visuomenėje, idant būtų atkurta harmonija ir pasitikėjimas, reikalinga nauja visuomeninė sutartis. Ne su Bronislovu Lubiu ir profsąjungomis, ne su „Bočiais“ ir personaliniais pensininkais, bet visų su visais. Jei visuomenė būtų įtraukta į naujos visuomeninės sutarties kūrybą, dingtų valdžios ir visuomenės priešprieša, ir pilietis iš paraštės vėl sugrįžtų į šeimininko vietą. Tada jokie profesoriai ir valdžiažmogiai nebeturėtų teisės sakyti: „Ne jūsų reikalas“, lyg vyktų valstybėje totalus priešteisminis tyrimas.   

Bernardinai.lt