Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Zita Vasiliauskaitė. Abejingumo gyvenimui virusas

Įdėmiau pažvelgus į mus supančius jaunus žmones, reikėtų pripažinti keletą skaudžių tiesų. Nemažai jaunimo nevertina savo gyvenimo. Savižudybių gausa, priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, kompiuterio ir kt. paplitimas, nutrūktgalviškas vairavimas ir žūtys keliuose – pirmiausia į galvą ateina šie argumentai. Regis, jaunuoliai ne tik nesuvokia, bet ir nemyli gyvenimo! Tai mes, suaugusieji, jų to daryti neišmokėme, tai jie yra mūsų nusikalstamo aplaidumo, egoizmo ar net piktavališkumo aukos…

Kur ugdoma asmenybė

Atmeskim kraštutinius atvejus, kai tėvai atžalas palieka vienas, o patys išvažiuoja svetur uždarbiauti, arba verčia vaikus jiems uždirbti buteliui. Pakalbėkime apie normalias šeimas. Dažnai tokie tėvai, būdami labai užimti, puoselėja viltis, kad jų vaikus gerai išauklės mokykla. Deja, ji šios veiklos seniai atsikratė. Mokyklos yra vertinamos ir reitinguojamos pagal tai, kokiais pažymiais jos moksleiviai išlaiko valstybinius egzaminus. Niekas neklausia, kiek asmenybių toje mokykloje išugdyta, kiek ją baigusių jaunuolių atrado savo kelią gyvenime, kiek jų jaučiasi laimingi bei yra dėkingi savo mokytojams. Kai į universitetą įstojusiems pirmakursiams reikia paruošti konkretaus dalyko namų darbą remiantis savo patirtimi ir pateikiamos informacijos asmenišku vertinimu, jie išsigąsta – oi, kaip sunku! Pasirodo, mokykloje jų to nemokė, niekas jų nuomonės neklausė ir niekam ji nebuvo įdomi. Jei labai pasiseka, mokinys gali sutikti tikrą Mokytoją, tokį, kuris dirbdamas iš pašaukimo savo šventa pareiga laiko ne tik perduoti žinias, bet, svarbiausia, padėti augti jam kaip asmenybei, vienintelei ir neprilygstamai. Bet tik jei pasiseka… O šiaip ugdyti vaiko asmenybę dabar yra grynai šeimos rūpestis. Šitai dažnai, deja, tenka priminti psichologo konsultacijos prašančioms šeimoms.

Kita vertus, didžiuma tų jaunų (maždaug iki 25 m.) žmonių, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos, būna susirūpinę savo pašaukimo paieškomis. Kitaip sakant, jie ieško atsakymo į esminius būties klausimus: koks mano gyvenimo tikslas, kelias, kam aš tinku? Bet vienas „tik“. Dažniausiai tai būna studentai arba jau baigę studijas absolventai, kurie tokius svarbius klausimus turėjo spręsti kur kas anksčiau, vadinasi, ir veiksmingiau. O ir pats tokių svarbių atsakymų ieškojimas yra atskiestas kažkokiu abejingumu ir nuovargiu, lyg būtų nelabai tikimasi atrasti sprendimą. Kad ir kaip senamadiškai skambėtų, tenka pritarti teigiantiems, kad daugeliui šiuolaikinių jaunuolių stinga entuziazmo, užsidegimo ir domėjimosi savo gyvenimu.

Galimos priežastys

Nūdien jauni žmonės bene labiausiai stokoja siekių. Tiesiai pasakius – svajonių, paverstų tikslais, suteikiančiais gyvenimui kryptį ir skonį. Praeito amžiaus viduryje vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų, amerikiečių psichologas K. Rodžersas (C. Rogers) atkreipė dėmesį į beveik svarbiausią, jo nuomone, asmenybės struktūros dalį – „Aš vaizdą“. Tai pagrindinė asmenybės ašis, tiesiogiai susijusi su žmogaus gyvenimo kokybe, prasme bei pasitenkinimu juo. Mokslininkas teigė, kad „Aš vaizdo“ struktūroje išskiriamos dvi sudėtinės dalys – „idealusis aš“ ir „tikrasis aš“. „Idealusis aš“ yra tai, kokį save žmogus norėtų matyti, koks svajoja tapti. Šis „aš“ apima visas jo gyvenimo sritis, tiek vidines savybes, gebėjimus, žinias, tiek profesiją, šeimyninę padėtį ir kt. „Tikrąjį aš“ sudaro tai, kaip asmuo suvokia dabartinį save, savo žinias, gebėjimus, pasiekimus įvairiose jam svarbiose srityse. Paprastai tie dvejopi „aš“ neatitinka vienas kito. Žmogus visada nori iš savo gyvenimo, iš savęs paties daugiau, nei turi šiandien. Toks „idealiojo aš“ ir „tikrojo aš“ neatitikimas kelia vidinę įtampą, nerimą bei nepasitenkinimą. Būtent tai ir skatina asmenį siekti to „idealiojo aš“, vytis jį įveikiant savo ribotumus ir kliūtis aplinkoje. Taigi lengvas nepasitenkinimas dabartiniu „realiuoju aš“ ir yra tasai variklis, stumiantis žmogų judėti idealo link.

Abi šios dalys atsiranda ir plėtojasi kartu su žmogaus asmenybe, ją ugdant, jai augant bei kaupiant patirtį. Svajoti ir save teisingai vertinti vaikas mokosi bendraudamas su jam artimiausiais ir svarbiausiais asmenimis – tėvais. Todėl teisingas jų požiūris į vaiką bei jo vertinimas yra būtinos sąlygos asmenybės „Aš vaizdui“ susiformuoti. Paprastai vaikas išmoksta save vertinti taip, kaip jis yra vertinamas tėvų.

Skaudžios auklėjimo klaidos

Bėda ta, kad nereti tėvai, nesuprasdami vaiko psichologinių poreikių (šiuo atveju – išmokti svajoti, pažinti savo galimybes bei teisingai save vertinti) perlenkia lazdą ir iškreipia jo asmenybės raidą. Tradiciškai išskiriamos dvejopo pobūdžio klaidos. Pirmoji – kai tėvai, aklai mylėdami, be paliovos giria savo atžalą. Tuomet vaikelis mano esąs išskirtinis, tobulas, o vieninteliu jo rūpesčių tampa gimdytojų liaupsės. Kadangi be tėvų niekas kitas nelinkęs taip jo vertinti, vaikas jaučiasi aplinkinių nepakankamai įvertintas, todėl jau darželyje pradeda kovą su aplinkiniais dėl geriausiojo titulo. Būtent su aplinkiniais, o ne su savimi pačiu siekiant puikių elgesio ir veiklos rezultatų. Tokių vaikų asmenybės „idealusis aš“ dėl nekritiško tėvų požiūrio yra menkai susiformavęs ir susiliejęs su „tikruoju aš“. Tolesnis tokį psichologinį asmenybės pamatą turinčio vaiko gyvenimas virsta kova su aplinka (darželyje, mokykloje, darbovietėje ir t. t.), kurios jis niekados nelaimės, nes galiausiai žmonės būna vertinami pagal tikrus jų laimėjimus. Užaugę tokie jaunuoliai jaučiasi pavargę ir nusivylę, nes tėvų žadėti nesiliaujantys aplodismentai pasirodo esą melagingi. O kitaip gyventi jie nesugeba. Tad nusivylimas gyvenimu, dažnai virstantis abejingumu, yra neišvengiamas.

Kita, daug dažnesnė, auklėjimo klaida – pernelyg didelis tėvų kritiškumas vaiko atžvilgiu. Net išsilavinę ir labai rūpestingi tėvai dažnai mano, kad kuo daugiau kritikuos vaiką, tuo labiau jis stengsis. Tuomet vaiko „tikrasis aš“ susiformuoja pernelyg neigiamas – vaikas mano esąs daug blogesnis, nei yra iš tikrųjų. Mat negirdėdamas teigiamų savo veiklos, savybių įvertinimo, jis patiki, kad yra nevykėlis. Kitaip tariant, neigiami tėvų vertinimai padeda atsirasti vaiko nevisavertiškumo kompleksui. Deja, praktikoje tenka susidurti su labai darbščiais, daug pasiekusiais jaunuoliais, kurie savo laimėjimus laiko visai nereikšmingais. Štai neseniai psichologinės pagalbos kreipėsi moteris, kuri puikiai kalba keturiomis užsienio kalbomis („Ai, kas dabar tų kalbų nemoka, kiti moka dar daugiau ir geriau“), puikiais pažymiais yra baigusi universitetą („Kad visi dabar gerai mokosi“), laimėjusi konkursą prestižinėje ir klestinčioje užsienio finansų kompanijoje („Pasisekė ir tiek“). Nors ir perkelta į aukštesnes pareigas, ji su nerimu laukia, kada gi „pagaliau darbe paaiškės visa tiesa, kad ji nieko nesugeba“.

Prie tokio ugdymo dažnai prisideda ir mokykla. Čia kaip niekad juntamas teigiamo asmens savybių ir laimėjimų vertinimo stygius. Mokiniai jaučia nuolatinę vidinę įtampą ir nerimą, mano, kad yra už kitus daug blogesni, o savo silpnąsias savybes taip stipriai pabrėžia, kad laimėjimų bei stipriųjų bruožų tiesiog nesugeba matyti. Gyvenimas jiems tampa tikra kančia, todėl dažniausiai nuo jo stengiasi pabėgti grimzdami į priklausomybių pelkę. Kartais tokie jaunuoliai linkę nepamatuotai rizikuoti (pavojingai vairuoja arba ieško ekstremalių potyrių, pvz., šokinėja nuo aukštų tiltų prisirišę gumine virve) siekdami vieno – įrodyti sau ir pasauliui, kad yra šio to verti. Neteisingai, tik neigiamai vertindami savo „tikrąjį aš“, jie jaučiasi pernelyg toli nuo savojo „idealaus aš“, kad bandytų jį pasiekti. Todėl pastarojo turinyje lieka tik vaikiškos svajonės, nevirtusios jų gyvenime patraukliais tikslais.

Kur išeitis?

Šiandien būti jaunam tikrai nelengva. Vartotojiška aplinka nuolat siūlo – turėk tą, turėk aną. Ir dažnai jaunuolis suglumsta siekdamas turėti, o ne būti, kaip dar prieš pusę amžiaus teigė E. Fromas. Ir nereikia būti labai įžvalgiam, kad netrukus suprastum, jog besivaikantis turėjimo įsivelia į nesibaigiančias lenktynes, pasijunta pavargęs ir visiškai abejingas.

Jaunystė – tai amžius, kai svajonės yra paverčiamos aukštais siekiais, suteikiančiais gyvenimui kryptį, tikrą skonį ir vertę. Savo aplinkoje matydami daug pasiekusių žmonių, nepraleiskime progos vaikams priminti, kad ne šventieji puodus lipdo, kad jie daug gali savo pačių pastangomis. Juk jei kažkas laimi, vadinasi, galima laimėti. Tad kodėl laimi kiti, o ne tu? Kodėl tau nepabandžius? Padrąsinkime savo vaikus svajoti ir nebijoti tas svajones paversti tikrove. Patikėkite, tai bus jau labai nemažai. Bet svarbiausia, kad tapę jaunuoliais jie nesislėps nuo visko po abejingumo kauke, nes jau bus pakerėti savo aukštų siekių ir gyvenimo, kurį vertins ir mylės.

„Artuma“ Nr. 9, 2009

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu