Jaunojo tapytojo prizas 2009 – Andriui Zakarauskui

Be didelių fanfarų, bet su perspektyva – pirmasis konkursas „Jaunojo tapytojo prizas 2009“ įvyko. Netgi – pavyko. Ketvirtadienio vakarą paskelbti apdovanojimai, pasakytos kalbos. Laimėtojai atsiėmė prizus. Svečiai paplojo, pasidžiaugė, gurkštelėjo vyno ir turėjo apie pasikalbėti. Iš tiesų tik dabar prasideda pats įdomumas – kaip (ar) jaunieji dalyviai išnaudos šį nedidelį, bet pakankamai garsiai nuskambėjusį įvykį.

„Jaunojo tapytojo prizas 2009“ – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) ir Pamėnkalnio galerijos organizuotas projektas. Konkurso iniciatoriaus, žymaus tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus idėja paprasta ir aiški: padėti prisistatyti visuomenei jauniems (iki 30 metų) tapytojams bei sužadinti jų įkvėpimą siekiant pripažinimo bei (ne tokia tai ir smulkmena) konkurso piniginių prizų. Prizinis fondas, kurį įsteigė du privatūs mecenatai gan solidus – 13000 Lt. 1-osios vietos laimėtojas gavo 7 000 Lt bei galimybę 2010 m. surengti personalinę parodą; 2-osios vietos laimėtojo prizas – 4 000 Lt; 3-iosios vietos laimėtojo – 2 000 Lt. Į konkursą buvo įtraukta ir plačioji visuomenė, galėjusi galerijoje arba internetu balsuoti už savo favoritą. Publikos prizo laimėtojas 10 dienų kurs ar ilsėsis LDS kūrybos namuose, Palangoje. Nugalėtojus rinko kompetentinga ir gan įvairių požiūrių dešimties asmenų, menotyrininkų ir menininkų, komisija.

Taigi, konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2009“ nugalėtoju tapo Andrius Zakarauskas ir jo paveikslas „Horizontalūs potėpiai“.

Antrosios vietos laimėtoja – Jolanta Kyzikaitė, „N-7“.

Trečioji vieta atiteko Alinai Melnikovai, „Aš vis tiek tave pasieksiu“.

Publikos prizą pelnė Kristina Kurilionok ir jos paveikslas „Paprastas stebuklas“.

Maloniai nustebino aktyvus publikos balsavimas – iš viso surinkta beveik 3000 balsų, nugalėtojai teko 469 balsai, nedaug nuo jos atsiliko Monika Furmanavičiūtė.

Andriaus Zakarausko paskelbimas konkurso laimėtoju nebuvo didelė staigmena. Šis jaunas tapytojas jau keleri metai vadinamas jauna Lietuvos tapybos žvaigždute. Jis rengia personalines parodas, dalyvauja meno mugėse užsienyje, yra vertinamas dailės kritikų ir kuratorių. Tad jo laimėjimas šioje situacijoje netapo didele paspirtimi ar padrąsinimu menininkui, bei staigmena žiūrovams. Tačiau ginčytis su šiuo sprendimu taip pat negalėčiau, apdovanojimas gautas pelnytai. Bet ne apdovanojimai ir vietos čia įdomiausia. Pats renginys įdomus ir sveikintinas bent keliais aspektais.

Pirma, dešimt atrinktų jaunos kartos tapytojų kūrinių gan iškalbingai kalba apie tendencijas ir jaunų menininkų interesus. Visų pirma – vienareikšmiškai „valdo“ figūrinė tapyba. Lietuviškosios ekspresionizmo mokyklos ženklų beveik nėra, nėra ir abstrakčiosios tapybos. Dauguma darbų liečia socialines temas, perteikiamas per asmeninę prizmę. Bent keletas darbų kelia lytiškumo temą. Tai kryptys, kuriomis labai retai eina vyresni menininkai. Taip pat gan įdomus momentas – dauguma autorių – moterys. Ir nors pagrindinį prizą nusigriebė vyras, visos kitos prizinės vietos atiteko merginoms. Džiugina, kad šios proporcijos atsirado natūraliai, be kuratoriaus įsikišimo. Tokia situacija atspindi ir realią situaciją kalbant apie jaunų menininkų aktyvumą ir potencialą.

Antra, konkurse galėjo dalyvauti visi norintys – skelbimai buvo vieši ir visiems prieinami. Vis tiktai visi dalyviai yra daugiau ar mažiau žinomi, jau dalyvaujantys meniniame gyvenime. Kad ir kaip būtų gaila, staigmenų, jauno talentingo ir iki šiol niekam nežinomo menininko nebuvo. Taigi, kartais pasigirstantis mitas, jog jauniems menininkams beveik neįmanoma prasibrauti pro vyresnius ir parodyti save, yra tik mitas ar saviapgaulingas verkšlenimas.

Trečia, ši paroda – viena pirmųjų ryškesnių asmeninių iniciatyvų dailės pasaulyje. Kaip jau minėjau, prizinį fondą įsteigė du privatūs mecenatai, verslo atstovai, N. Ortizas ir M. Raila. Ir tai nėra viešųjų ryšių akcija, nes šios pavardės pirmą kartą buvo ištartos tik per prizų įteikimo ceremoniją. Taigi, kol kultūros ministerija (kuriai šis konkursas nepasirodė įdomus ar vertas dėmesio ir paramos) laimina projektus, nemenka dalis kurių kelia didelių abejonių, gal pamažu ims atsirasti ir daugiau privačių iniciatyvų, kurios padės atsirasti vertingiems ir įdomiems projektams ar reiškiniams. Telieka padėkoti mecenatams ir tikėtis, jog „Jaunojo tapytojo konkursas“ įvyks ir kitais metais.

Žinoma, kiekvienas konkursas neišvengiamai turi savyje sėkmės faktorių ir pramoginį dėmenį. Ne išimtis ir šis. Vieno paveikslo konkursas – tarsi Eurovizijos dainų konkursas. Jauniems menininkams reikėjo mikliai susiorentuoti ir atrinkti efektingiausią savo kūrinį. Šalia paveikslo komisijai buvo pristatytos ir penkios „lydinčios“ paveikslų fotografijos bendram menininko kūrybos kontekstui apžvelgti, tačiau balsuojant buvo žiūrima tik į šį, vieną kūrinį. Kita vertus, šiuolaikinis gyvenimas reikalauja greitos reakcijos ir sugebėjimo jautriai įvertinti situaciją. Šio konkurso organizatoriai sugebėjo rasti aiškią kryptį ir ją išlaikė. Dešimt jaunų tapytojų gavo puikią viešumo paspirtį, jų vardai išėjo į spaudos puslapius, privačius pokalbius, galbūt – įtakingas užrašų knygutes. Žinoma, to nepakanka, kad taptum sėkmingu menininku. Tačiau gera pradžia – jau šis tas. Žiūrėsime, kas iš to gausis ir laukiame antrojo, galbūt dar didesnio, konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2010“.

Aistė Paulina Virbickaitė