2009 10 30

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Liudvikas Jakimavičius. Nacionalinio susitarimo užribyje

Mano draugas Vidas Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, užsiima smulkiuoju verslu. Jis savo parduotuvėlėj prekiauja antikvarinėmis prekėmis. Bene dešimtį metų stebėjau jo smulkų bizniuką, tikėdamasis perprasti smulkaus verslo paslaptis, iš ko pasidaro pinigai. Geresniais laikais jis šiaip ne taip sukosi, užsukdavo į jo krautuvėlę koks amerikonas, italas, turtingas Rusijos rusas ar japonas , žiūrėk, kokį nors sendaiktį ima čiupinėti, vartyti rankose, ir nuperka. Laikai pasikeitė. Antikvaras Vidas dabar dykai sėdi kiauras dienas tarp savo senienų: akmeninių kirvukų, sidabrinių šaukštų, sovietinių plakatų, agituojančių dirbti ar eiti į frontą, sėdi iš įpročio ir iš įpročio šypsosi. Pirkėjas dingo, užsuka parduotuvėn tik kokia pagyvenusi pensininkė, lukštena iš laikraščių gražiai suvyniotą savo šeimos relikviją – porcelianinius puodukus, lėkšteles ir arbatinuką: „Išstatykit, paturėkit, gal kas nupirks“. „Gal ir nupirks“, – guodžia moterėlę antikvaras, visai netikėtai tampantis nebe smulkiu verslininku, o socialiniu darbuotoju, psichoterapeutu, nuskurdusiųjų guodėju. Tiesa, visuomeniniais pagrindais, nes valstybė už bedalių žmonių guodimą tokiems „saviveiklininkams“ nemoka.

Klausiu Vido: „Ar suvoki, kodėl tavo verslo planas žlunga?“ Aišku, nieko jis neatsako, nors naktimis, negalėdamas užmigti, seniai į šį klausimą yra atsakęs. Reikia sugalvoti kažką nauja, imtis kokio nors radikalaus, netikėto veiksmo. Tarkim, Pilies gatvės praeiviams blizginti batus, – patariu jam. Buvau daugybėje Europos šalių sostinių, ir ten šis versliukas klesti, ypač senamiesčiuose. Ant kėdutės, žiūrėk, atsisėdęs kostiumuotas ponas, o jam „Adidas“ šepečiais ir „vaksu“ šveičia batus koks nors italas ar prancūzas „garsonas“. Nieko neišeis, – sako man antikvaras, ir išvardija bent penkias priežastis. Visų pirma, tokiam smulkiam versliukui privalai išsipirkti licenciją, kuri kainuoja bene 1200 litų, gauti penkiasdešimt leidimų, išsipirkti iš miesto savivaldybės vietą, įsitaisyti kasos aparatą, mokėti Sodros mokesčius buhalterei ir dar velniai žino kam. Tada jau gali pradėti valyti batus ponams, atvažiavusiems iš užsienio. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Iš tų 50 leidėjų užsiimti smulkiuoju verslu yra pusė baudėjų, kurie  tave stengsis suriesti į ožio ragą, tikrindami, ar teisingai tvarkai savo smulkaus versliuko buhalteriją, ar tavo tepalai ir šepečiai atitinka ekologinius ES direktyvų standartus ir dar daugybė „prevencinių“ smulkiam verslui sugalvotų trukdžių, kuriuos, norėdamas įgyvendinti arba apeiti, imsi  žagsėsi ir savo šepečius su tepalais išmesi į šiukšlių konteinerį. Lietuvoje, darbo biržos duomenimis, šiandien yra apie 250 tūkstančių bedarbių. Mano nuojauta sako, kad jų yra apie pusė milijono. Šiems piliečiams kol kas darbo vietų nėra, laukiama ekonomikos atsigavimo.

Ir štai viltingas ženklas, kaip koks meteoritas virš Latvijos – „Nacionalinis susitarimas“. Internetiniame „Delfio“ portale skaitome: „Įgyvendinęs idėją ir sugebėjęs įtikinti dalį socialinių partnerių pasirašyti Nacionalinį susitarimą, premjeras Andrius Kubilius sako matąs galimybę tartis ir dėl tolesnių perspektyvų. Jis jau pripažino galvojąs apie „ambicingą planą – Lietuva 2020 m.“ Tiesa, premjeras sako kol kas šios idėjos neaptaręs su profesinėmis sąjungomis, verslo ir kitų visuomenės grupių asociacijomis.

„Aš manau, kad šio susitarimo pasiekimas atveria erdvę pačioms įvairiausioms tolesnio dialogo formoms. Aš manau, kad būtų labai svarbu 2010 m. pabaigoje turėti sutarimą dėl 2011 m. ir galbūt 2012 m., gal tuomet jau ir sutarsime dėl dvejų metų perspektyvos. Matant štai tokį konstruktyvų ir racionalų dialogą, kartais emocingą, kartais besiginčijantį, bet vis dėlto racionalų, man jau kyla noras tartis ir dėl ilgesnių perspektyvų. Tartis dėl tokio ambicingo plano, kurį pavadinčiau „Lietuva 2020 m.“ Tikrai nematau priežasčių, kodėl mes neturėtume prisiimti atsakomybės ir už tokį ambicingą planą“, – trečiadienį žurnalistams sakė A. Kubilius.

Genialaus politiko sandoris, kitaip nepavadinsi. Susitarimas pasirašytas iš didelės baimės, kad šiais ir kitais metais socialiniai partneriai savo aprėpiamose teritorijose amortizuotų įtampą ir jų valdomi piliečiai neitų baladoti Seimui ir Vyriausybei langų. Labai rimtas pasiekimas, tačiau ir labai dalinis, nes didžioji ir varganiausia visuomenės dalis po šio susitarimo skėčiu nesutelpa. Nei su manim, nei su mano draugu, smulkiuoju verslininku, niekas nesitarė, tarytum mes nebūtume lietuvių nacijos visaverčiai subjektai, kaip parašyta apie mus Konstitucijoje.

Beje, prieš septynetą metų jau buvo pasirašyta ir šiandien užmiršta kita Nacionalinė sutartis, kurioje buvo rašoma: „Mes koncentravome dėmesį į ekonominės ir socialinės pažangos prioritetą, kurį vienareikšmiškai siejame su žmogiškųjų resursų ir gebėjimų plėtra. Todėl Nacionaliniame Susitarime daug dėmesio skiriame žinių visuomenės ir žinių ekonomikos, informacinės ir žinių infrastruktūros, mokslo ir studijų sistemos plėtrai, bet nekalbame apie sveikatos sistemos, kovos su nusikalstamumu ar pensijų sistemos perspektyvas. Nekalbame ir apie iššūkius, kuriuos naujasis mūsų šalies raidos etapas kels mūsų moralinėms, kultūrinėms ir etninėms vertybėms. Tačiau esame įsitikinę, kad Nacionalinis Susitarimas, atspindintis pilietinės visuomenės ir tarpusavio pasitikėjimo kultūros pažangą, yra žingsnis, suteikiantis daugiau vilties ir aiškesnę perspektyvą mūsų visuomenei, padės įveikti ir vertybinę visuomenės krizę.“

Toje sutartyje buvo kalbama ir apie siekius bei numatomi konkretūs rezultatai. Buvo rašoma: „Lietuvos pramonės struktūroje žinioms imli (aukštųjų technologijų) pramonė, kuri šiandien sudaro tik 6 proc., po 15 metų sudarytų 20-25% (atitiktų šiandieninį ES, JAV lygį).

Vieningas, kokybiškas šalies vardo kūrimas.

Sukurti ir įtvirtinti profesionaliai parengtą šalies naują modernų įvaizdį („šalies vardą“), kuris būtų vieningai vartojamas politiniu, verslo ir visuomeniniu lygmeniu.

Priemonės:

realistinis siektinas naujo įvaizdžio kūrimas, pagal šalies strateginius prioritetus; sukuriant koncentruotą šalies vardo teiginį;

įvaizdžio teiginių išpopuliarinimas Lietuvos politinėje, verslo ir plačiojoje visuomenėje (kad kokybiško vardo įtvirtinimo procesas toliau pats vystytųsi);

sutelkta šalies įvaizdžio palaikymo kampanija tikslinėse grupėse.

Visuotinės anglų kalbos žinios.

Pasiekti, kad visi šalies gyventojai, pradedant smulkiais verslininkais ir policininkais, baigiant laikraščių pardavėjais, turėtų galimybę mokytis ir mokėtų anglų kalbą, taip pat ir kitas užsienio kalbas:

Priemonės:

filmai ir žinios anglų kalba su lietuviškais titrais per TV;

masinės mokymo programos (būtinai su testų išlaikymu, norint gauti kompensaciją už mokslą);

anglų kalbos, kaip antrosios verslo kalbos įteisinimas.“

Prašyčiau skaitytojų atleisti man už tokią ilgą citatą, kuri labai primena Komunistų partijos suvažiavimų dokumentus. Taigi, ir pasigilinkime, kas už to neįgyvendinto Nacionalinio susitarimo stovėjo ir turėtų prisiimti  atsakomybę. Prašom:

„Parengus ir pasirašius Nacionalinį Susitarimą, bendras darbas nesibaigia. Pasirašantieji šį Nacionalinį Susitarimą sutaria, kad Susitarimo Komitetas, į kurį įeina visų šį Susitarimą pasirašiusių organizacijų atstovai, tęs darbą ir toliau, siekdamas užtikrinti, kad Susitarimo prioritetai būtų realiai įgyvendinti. Todėl Susitarimo Komitetas yra įpareigojamas kiekvienais metais atlikti tyrimą ir parengti viešai skelbiamą pranešimą apie tai, kaip per praėjusius metus sekėsi įgyvendinti Nacionalinį Susitarimą. Suformuotos darbo grupės yra kviečiamos tęsti darbą toliau ir teikti pasiūlymus dėl Nacionalinio Susitarimo įgyvendinimo Susitarimo Komitetui bei valstybinės valdžios institucijoms.

Pasirašantieji sutaria po ketverių metų, rengiant naują Bendrąjį Programavimo Dokumentą, svarstyti naujo Nacionalinio Susitarimo pasirašymo poreikį.

Lietuvos centro sąjunga, A. Čaplikas

Lietuvos liberalų sąjunga,  E. Gentvilas

Lietuvos liberalų demokratų partija, R. Paksas

Lietuvos krikđčionys demokratai, P. Gražulis

Lietuvos socialdemokratų partija, A. M. Brazauskas

Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga, A. Vazbys

Naujoji sąjunga (socialliberalai), A. Paulauskas

Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, G. Vagnorius

Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai), V. Landsbergis

Valstiečių ir naujosios demokratijos partija, K. Prunskienė

Asociacija INFOBALT, V. Vitkauskas

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, M. Kiznis

Lietuvos kolegijų direktorių konferencija, G. Bražiūnas

Lietuvos pramonininkų konfederacija, B. Lubys

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, E. Žvybas

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, A. Sysas

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, J. Ramonas

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga, N. Šėţa

Lietuvos studentų sąjunga, M. Reinikis

Lietuvos teisininkų draugija, V. E. Kurapka

Lietuvos vartotojų asociacija, S. Juodvalkis

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, V. Uspaskich

Rektorių konferencija, J. Antanavičius

Užsienio investuotojų forumas, C. G. Greaves

Žinių ekonomikos forumas, D. Masionis

Vilnius, 2002 m. gruodžio 3 d.

Gryniausias groteskas. Sėdim dabar Vido Pilies gatvės antikvare, vartom rankose sidabrinius šaukštus ir svarstom, kas iš jų srėbė ir ką srėbsime mes, nepasirašę Nacionalinio susitarimo? Greičiausiai – poną Nieką: iliuzijas, įvaizdžius, fantazmus, miglą, kuri kai kam sukrauna milijonus, o skurdinamai visuomenei diržą ant kaklo su instrukcija, kaip dirže prasidurti dar vieną skylutę.

Bernardinai.lt