Raniero Cantalamessa OFM Cap. Naujos pranciškoniškos Sekminės

Pranešimas skaitytas 2009 m. balandžio 15 d. Asyžiuje, Palapinių kapituloje.

Charizmos ištakos

Savo apmąstymą norėčiau pradėti klausimu: ką mes prisimename šiais 2009 metais? Minime iki mūsų dienų neišlikusios pirmykštės Šv. Pranciškaus regulos žodinį patvirtinimą, kurį suteikė popiežius Inocentas III. Taigi, šiais metais turime puikią progą pakilti iki pačių pranciškoniškosios charizmos ištakų.

Sociologai yra pastebėję, kad kiekvienas naujai užgimstantis bendruomeninis judėjimas turi stiprų, savitą ir nepakartojamą charakterį. Apie kolektyvinių sujudimų vystymosi stadijas Emilis Durkheimas rašė: „Žmogus pasijunta valdomas ir nešamas jėgų, kurios nekyla iš jo paties. Jis jaučia, kad yra vedamas į visai kitą pasaulį, kuriame gyvenimas ne tik daug intensyvesnis, bet ir kokybiškai kitoniškas.“ Maxas Weberis tokių naujų kolektyvinių judėjimų atsiradimą sieja su pasirodymu charizmatinio vadovo, kuris atneša kai ką naujo, visus vesdamas į nepatirtus nuotykius, jį sekantiems padėdamas išgyventi vidinio atgimimo patirtį, tikrą metanoją, kaip ją supranta šv. apaštalas Paulius.

Ką tik paminėtos įžvalgos mums gali padėti geriau suprasti ir naujų religinių judėjimų vidinę dinamiką. F. Alberoni įžvelgia neabejotiną analogiją tarp panašių judėjimų gimimo ir įsimylėjimo fenomeno. Šv. Pranciškus ir jo pasekėjai patyrė kažką panašaus į įsimylėjimą. Tai buvo įsimylėjimas.

Yra augalai, pavyzdžiui, tulpės, kurių nereikia sėti kiekvienais metais, nes jie kaskart, atėjus pavasariui, slėpiningai išauga iš žemėje glūdinčios šaknies. Manau, kad ir pranciškonų ordinui šiandien reikia viską pradėti iš naujo, pradedant nuo savo šaknų, nuo tos pirmapradės intuicijos, įkvėpimo arba tiksliau – užmojo, kurį šv. Pranciškus Asyžietis pristatė tais 1209 m. popiežiui Inocentui III.

Pirmykštės Regulos turinys, nors jos tekstas neišliko iki mūsų dienų, yra žinomas. Bule patvirtindamas 1223 m. Regulą popiežius Honorijus III rašė: „Savo apaštaline galia patvirtiname jūsų ordino regulą, kuriai jau pritarė mūsų pirmtakas popiežius Inocentas III, ir kuri čia yra perrašyta.“ Galėtume manyti, kad čia kalbama apie tą pirmąją Regulą, kuri vėliau tiesiog buvo užrašyta. Tačiau žinome, kad toks požiūris neatitinka tikrovės, nes tarp 1209-ųjų ir 1223-iųjų prabėgo nemažai laiko, buvo daug permainų. Nepaisant to, apie pirmykštės Regulos turinį sužinome iš paties šv. Pranciškaus Testamento, kuriame jis rašo: „Kai Dievas man davė brolius, nebuvo kas man pasakytų, ką turiu daryti, bet pats Aukščiausiasis man apreiškė, kad turiu gyventi Evangelija. Aš surašiau tai glaustai ir paprastais žodžiais, o popiežius patvirtino.“

Pirmasis šventojo biografas Tomas Celanietis rašo: „Matydamas kasdien beaugantį savo pasekėjų būrį, Pranciškus paprastai ir trumpai parašė sau bei esamiems ir būsimiems broliams gyvenimo Regulą, sudėliotą visų pirma iš Evangelijos ištraukų, kuriomis pats siekė vadovautis. Prie to pridėjo keletą neišvengiamų direktyvų, reikalingų bendruomeniniam gyvenimui.“

Tie užrašyti glausti ir paprasti žodžiai, be abejonės, visų pirma buvo šv. Pranciškų palietę evangeliniai tekstai, išgirsti per šv. Mišias Porciunkulės bažnyčioje. Tai buvo ištrauka apie pirmųjų Jėzaus mokinių siuntimą, jie buvo raginami neimti su savimi nei aukso, nei sidabro, nei lazdos, nei apavo… Tačiau pati pagrindinė nuostata, kuri randama visose vėlesnių regulų bei Testamento tekstuose buvo: „Gyventi Evangelija“. Tai radikalus ir drauge paprastas atsigręžimas į Evangeliją, arba tiksliau – į Jėzaus bei jo pirmųjų mokinių gyvenimą.

Keliaujantys charizmatikai

Pirmame savo pasirinkimo etape Pranciškus tiesiog instinktyviai bandė gyventi paraidžiui laikydamasis Evangelijos žodžio. Iš to mes galime išskirti keletą pagrindinių elementų, kurie atspindi esminius Pranciškaus ir jo pasekėjų prioritetus: pamokslavimą, maldą ir neturtą.

Visų pirma Pranciškus ėjo per miestus bei kaimus, taip pat ten siuntė savo brolius, kad pamokslautų kviesdami atgailai pagal Jėzaus ir jo mokinių pavyzdį. Pats Jėzus pamokslavimą derino su maldos gyvenimu, viską pradėdavo nuo maldos ir į maldą sugrįždavo. Taip pat bandė daryti ir pirmoji pranciškoniška bendruomenė. Malda tarsi įprasmindavo visą dienos tėkmę. Visa tai buvo palydima paprastumo, tiek dvasinio, tiek ir materialinio, siekiais, todėl šventasis ir norėjo, kad jo broliai vadintųsi „mažesniaisiais“. Labai svarbu pabrėžti, kad mūsų apmąstoma pirmykštė pranciškoniško gyvenimo patirtis buvo grynai pasaulietinė. Pranciškus nebuvo savo meto klero atstovas. Jis buvo pasaulietis.

Kaip Jėzus ir apaštalai buvo keliaujantys charizmatikai, taip ir Pranciškų drauge su jo pasekėjais galime pavadinti „keliaujančiais charizmatikais“. Žodis „charizmatikas“ pabrėžtų pranašišką Jėzaus pamokslavimo charakterį, o terminas „keliaujantys“ atskleidžia misijos mobilumą, nenustygimą vienoje vietoje, kuris geriausiai gali būti iliustruojamas Jėzaus žodžiais: „Lapės turi savo urvus, paukščiai savo lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi net kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20). Pastarieji Jėzaus žodžiai labai ryškiai atskleidžia jo troškimą eiti ir be perstojo skelbti Gerąją Naujieną. Būtent toks misijos polėkis, toks veržlumas buvo būdingas ir pirmiesiems pranciškonams.

Per Pranciškų pas Kristų

Be abejo, svarbu pabandyti mūsų mintis perkelti į šiandieną, kad pamatytume, ko galime pasimokyti iš to turinio, kurį atrandame pranciškoniško judėjimo ištakose.

Pirmasis pavojus arba iliuzija, kurios turėtume saugotis, tai bandymas šiandien bet kuria kaina Pranciškaus patirtį atkurti ir atkartoti su visomis tam laikotarpiui būdingomis išorinėmis formomis. Gyvenimas ir istorija yra tarsi upė, jie niekuomet negrįžta atgal. Daugybė pranciškoniškų reformų pastangų, kuriose akcentuojami vien tik išoriniai Pranciškaus bruožai, gali mus sužavėti, tačiau jie neatlaiko gyvenimo ir laiko išbandymų. Todėl turime kilti prie ištakų, prie tų šaknų arba gyvybinių syvų, iš ko viskas kilo.

Reikia atrasti teisingą požiūrio perspektyvą. Kada Pranciškus žvelgė atgal, jis matė Kristų. Kai mes atsigręžiame į praeitį, matome šv. Pranciškų. Tačiau kur glūdi pranciškoniškos charizmos esmė? Atsakymas – kai mes žiūrime į Kristų Pranciškaus akimis. Pranciškoniška charizma turi plėtotis ne žiūrint į Pranciškų, bet žvelgiant į Kristų Pranciškaus akimis.

Šventajam Kristus yra viskas – jo vienintelė išmintis ir gyvenimas. Būtent Kristocentriškumas yra neatskiriamas nuo Pranciškaus dvasinės patirties. Kai Asyžiečio gyvenimo saulėlydyje vienas brolis paragino jį paskaityti Šventąjį Raštą, Pranciškus atsakęs: „Savyje jau turiu tiek Šventojo Rašto, kad man jo pakanka apmąstymams. Aš daugiau nieko nebestokoju, nes jau pažįstu neturtingą ir nukryžiuotą Kristų.“

Bažnyčia mini Šv. Pauliaus metus, todėl, manau, yra svarbu sugretinti šį didį apaštalą ir šv. Pranciškų, nes jiems abiem susitikimo su Kristumi patirtis buvo labai stipri, abu buvo Kristaus pagauti (pl. Fil 3, 12). Jie kartu galėjo sakyti: „Man gyvenimas – tai Kristus“ ir „Ne aš daugiau gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“ (Fil 1, 21; Gal 2, 20), abu galėjo sakyti, o ypač Pranciškus stigmatizuotasis: „Aš nešioju savo kūne Kristaus žaizdas“ (Gal 6, 17). Reikšminga ir tai, kad liturginiuose šv. Pranciškaus Asyžiečio minėjimuose pagrindiniai tekstai yra parinkti būtent iš apaštalo Pauliaus laiškų.

Gilų pėdsaką pranciškoniškame dvasingume palikusi garsioji metafora apie Pranciškaus vestuves su Ponia Neturtyste taip pat gali būti klaidinama. Juk negalima įsimylėti dorybės, nors tai būtų ir pats neturtas. Įsimylimas asmuo. Šv. Pranciškaus vestuvės, kaip ir kitų mistikų, buvo ne kas kita kaip vestuvės su Kristumi. Mįslingas šventojo atsakymas tiems, kurie jo klausdavo, ar jis rengiasi tuoktis buvo: „Imsiu pačią kilmingiausią ir gražiausią sužadėtinę, kurios dar niekas nėra matęs.“ Paprastai šis atsakymas netinkamai interpretuojamas manant, kad čia kalbama apie neturtą. Tačiau iš konteksto matyti, kad ta sužadėtinė nėra neturtas, bet paslėptasis lobis arba brangus perlas, t. y. pats Kristus. Sužadėtinė, kaip teigia Tomas Celanietis, tai tas tikėjimas, kurį jis išpažino. Dangaus Karalystė yra tas paslėptasis lobis, kurio jis ieškojo.

Atnaujintas pranciškoniškas pamokslavimas

Tęsdamas savo pamąstymus norėčiau pažvelgti, kaip šiandien būtų galima aktualiau perteikti tris aukščiau minėtus pirmykštės pranciškoniškos bendruomenės prioritetus: pamokslavimą, maldą ir neturtą.

Kalbant apie pamokslavimą, visų pirma reikia klausti: kokią vietą jis užima pranciškonų ordine? Viename iš savo pamokslų, sakytų Popiežiškuose namuose, pateikiau keletą įžvalgų, kurios, mano nuomone, galėtų šiandien mums pagelbėti.

Štai protestantiškose bendruomenėse, ypač naujose, pamokslavimas yra viskas. Būtent į jį nukreipiamas pats geriausias bendruomenės potencialas, pamokslavimas yra pirmoji ir didžiausia veikla. O kas pas mus yra skiriamas pamokslauti? Kur nukreipiamas didysis Bažnyčios potencialas? Kokią vietą pamokslavimas užima jaunų kunigų gyvenime tarp daugybės kitų jų atliekamų darbų?

Tada kalbėdamas Popiežiškuose namuose sakiau, kad pamokslininko tarnystei Bažnyčioje reikia sugrąžinti ypatingą statusą. Analogiškai reikia padaryti ir pranciškonų terpėje. Mane palietė teologo H. de Lubaco įžvalga: „Pamokslavimas nėra vulgarizavimas paties abstrakčiausio doktrininio mokymo, kuris būtų laikomas ankstesnis ar svarbesnis net už pačią doktriną. Atvirkščiai – tai pačios aukščiausios formos doktrininis mokymas.“

Apaštalas Paulius – geriausias visų laikų pamokslininkų pavyzdys, pamokslavimui skyrė ypač didelį dėmesį. Jis kūrė savo teologiją pamokslaudamas, o ne tokią teologiją, iš kurios vėliau trauktų elementarius dalykus, skirtus perduoti paprastiems tikintiesiems.

Taip pat reikia pabrėžti, kad mums, katalikams, nuo seno labiau įprasta būti „ganytojais“ nei žmonių „žvejais“. Esame labiau pratę rūpintis tais žmonėmis, kurie jau ir taip yra ištikimi Bažnyčiai, nei atvesti į ją naujų žmonių, arba „sužvejoti“ tuos, kurie yra tolimi. Keliaujančio pamokslininko misija, kurią pasirinko šv. Pranciškus, būtent ir yra atsakymas į ką tik paminėtus poreikius. Tikrai būtų gaila, jeigu ir pranciškonai jau egzistuojančiose bažnytinėse struktūrose būtų tik ganytojais, bet ne naujų žmonių žvejais.

Atkreipkime dėmesį ir į pamokslų turinį. Žinome, kad pirmieji pranciškonai daugiausia buvo susikoncentravę į kvietimą atgailai taip, kad juos net vadindavo Asyžiaus atgailautojais. Jie kvietę atsiversti papročių pakeitimo prasme, taigi pamokslavimas tuomet turėjęs moralinį charakterį. Popiežius Inocentas III, siųsdamas brolius, sakė: „Eikite ir visiems skelbkite atgailą.“ Galutinėje ordino Regulos redakcijoje taip pat pabrėžiama moralinė paraginimų ypatybė: pamokslininkai turi kalbėti apie „ydas ir dorybes, bausmę ir šlovę“.

Mechaniškas sugrįžimas į ką tik prisimintą moralinę pamokslavimo kryptį šiandien būtų fatališka klaida. Taip, to meto visuomenėje, kuri buvo persmelkta krikščioniškos žinios, tai buvo natūralu, tačiau šiandien nebėra tokios visuomenės. Daugelyje šalių aplinką galime apibūdinti kaip pokrikščioniškąją. Taigi pirmas darbas, kurį reikia atlikti, yra padėti žmonėms atrasti tikėjimą ir Kristų. Dėl to neužtenka vien tik moralizavimo, bet reikalingas kerigmatinis skelbimas, atskleidžiantis krikščionybės šerdį, skelbiantis Kristaus Velykų slėpinį. Su tokiu skelbimu apaštalai ėjo į prieškrikščioniškąjį pasaulį, būtent su tokiu skelbimu turime eiti evangelizuoti ir pokrikščionišką aplinką.

Tiesa, šv. Pranciškaus dėka pirmiesiems broliams pavyko išvengti sudėti vien tik stiprius akcentus moralizuojančio pamokslavimo naudai. Pranciškus skleidė evangelinį naujumą, džiaugsmingumą, Dievo malonės gausybę, kuri pirmesnė už žmogaus atsaką. Pranciškoniškieji šaltiniai liudija, kad, atradę šį lobį arba tą perlą, pranciškonai jį norėję perduoti ir kitiems.

Šiandienos pranciškonai taip pat turi kviesti atsiversti, tačiau šiam žodžiui suteikdami tą prasmę, kurią jam davęs pats Kristus, sakydamas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).

Prieš Kristų atsivertimas daugiau reiškė papročių pakeitimą, grįžimą prie įstatymo laikymosi, atsigręžimą atgal. Su Jėzumi tai daugiau nebėra grįžimas atgal, bet stiprus šuolis pirmyn ir įžengimas į Dangaus Karalystę, kuri dovanai prisiartino žmonėms. „Atsiverskite ir tikėkite“ nereiškia dviejų atskirtų dalykų, bet vieną ir tą patį: atsiverskite, t. y. tikėkite Gerąja Naujiena. Šv. Pranciškus šį evangelinį naujumą instinktyviai suprato, ir tam jam nereikėjo šiandienos biblinės teologijos įžvalgų pagalbos.

Pranciškoniška malda

Antrasis elementas, atskleidžiantis šv. Pranciškaus ir jo draugų ankstyvąją dvasinę patirtį, yra intensyvus maldos gyvenimas. Tame pirminiame etape malda, kaip ir pamokslavimas, turėjusi charizmatinį charakterį. Pradžioje nebuvo jokių liturginių knygų, melstasi spontaniškai, kaip Dvasia įkvėpdavusi. Spontaniška malda nebuvo pranciškoniškas išradimas, ji būdinga ir pirmiesiems krikščionims. Šv. Paulius rašė bendruomenėms: „Kalbėkite psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį…“ ( Ef 5, 19).

Bendruomeninė malda, kaip sako pranašas Izaijas, gali tapti tik lūpomis atliekamu garbinimu, kuriame nebėra širdies, ir remtis tik žmonių išmoktu įstatymu (pagal Iz 29, 13–14). Jokiais būdais neturėtume nuvertinti liturginės maldos, tačiau būtina ją palaikyti, praturtinti ir atgaivinti kitokiais maldos būdais.

Mes žinome tik du maldos būdus: liturginę ir asmeninę. Liturginė malda yra bendruomeninė, tačiau ne spontaniška, o asmeninė – spontaniška, tačiau ne bendruomeninė. Reikia, kad malda tuo pačiu metu būtų ir bendruomeninė, ir spontaniška, ir čia nėra nieko keisto. Spontaniška malda tam tikromis aplinkybėmis, netgi pačioje liturginėje maldoje, suteiktų autentiško dvasinio bendruomeninio išgyvenimo galimybę. Antraip gali atsitikti taip, kad mūsų bendruomenėse dalysimės viskuo, ką turime, tik ne tikėjimu ir ne Jėzaus pažinimu. Kalbėsim apie viską, tik ne apie Jėzų.

Šventoji Dvasia vėl sugrąžino charizmatinės maldos praktiką, kuri tapo viena iš pagrindinių jėgų naujuosiuose bažnytiniuose judėjimuose. Mes, pranciškonai, taip pat galime atsiverti šiai maldos malonei, kuri nepaneigtų mūsų identiteto, bet dar labiau jį išryškintų. Pasirodžius šv. Pranciškui ir jo bendražygiams Bažnyčioje, jau esantys vienuolių ordinai pajuto iššūkį, kuris vertė ir juos pačius naujai atrasti evangelinį paprastumą. Šiandien senieji ordinai panašiai turėtų elgtis skatinami naujųjų Šventosios Dvasios įkvėptų bažnytinių judėjimų patirties.

Charizmatinė malda yra pilna garbinimo nuotaikos, o kas labiau nei pats Pranciškus spinduliavo tokiu garbinimu. Teologas Francis Sullivanas JS šv. Pranciškų pavadino didžiausiu visų laikų Bažnyčios charizmatiku. Taip pat turime prisiminti, kad istorijos bėgyje pranciškonų ordino atsinaujinimo iniciatyvos dažniausiai susijusios su maldos gyvenimo atnaujinimu ir daugeliu atveju jos prasidėdavo nuošaliose maldai skirtose vietose.

Būti neturtingiesiems ir būti neturtingiems

Kalbėdamas apie neturtą užsiminsiu tik apie tai, kas mums šiandien padeda pranciškoniško neturto idealą susieti su Išganymo ir Bažnyčios istorija, kad pamatytume, jog ir šioje srityje šv. Pranciškus sugrįžta prie Evangelijos šerdies.

Galvodami apie neturtą pastebėsime, kad perėjimas iš Senojo Testamento į Naująjį yra pažymėtas kokybinio šuolio. Trumpai tariant, Senajame Testamente mums pristatomas Dievas, kuris yra neturtingųjų pusėje, o Naujajame Testamente matome Dievą, kuris pats tampa neturtingas. Senasis Testamentas pilnas tekstų, kuriuose Dievas girdi ir išklauso neturtingųjų šauksmą, pagaili silpnojo ir stokojančiojo, gina vargšų reikalus, bet tik Naujajame Testamente Dievas tampa vienu iš jų, pats pasirenka silpnumą ir neturtą: „Būdamas turtingas Jėzus Kristus dėl jūsų tapo neturtingas“ (2 Kor 8, 9). Tai yra didelė naujiena, atnešta Kristaus. Taigi, pastebime du esminius neturto suvokimo Biblijoje komponentus: būti dėl neturtingųjų ir būti neturtingam. Krikščioniškojo neturto suvokimo istorija yra būtent pasirinkimo tarp šių dviejų komponentų istorija.

Pirmieji sintezės ir pusiausvyros paieškos bandymai šioje srityje geriausiai atsispindi šv. Bazilijaus ir šv. Augustino raštuose, taip pat ankstyvojoje vienuolinio gyvenimo patirtyje, kur asmeninis neturtas buvo sujungtas su dėmesiu neturtingiesiems, patarnavimu jiems. Viduramžiais Bažnyčia ir senieji vienuolių ordinai, tapę pakankamai turtingi, neturto idealą išreiškė tik per vargšų globą, kurdami karitatyvines institucijas. Tada atsirado vadinamieji pauperistiniai judėjimai, pabrėžiantys asmeninio neturto svarbą, kviesdami Bažnyčią sugrįžti prie paprastumo ir evangelinio neturto. Tačiau tuo metu evangelinio neturto išraiškos paieškose geriausią sintezę pateikė naujieji elgetaujantys ordinai, ypač šv. Pranciškus, kuris pats stengėsi būti neturtingas ir kartu rūpintis vargšais, raupsuotaisiais, bandydamas savo neturto idealą praktikuoti išlikdamas vienybėje su Bažnyčia.

Žiūrėdami į mums artimesnius laikus galėtume pastebėti, kad, iškėlus netolimos praeities aštrių socialinių problemų klausimus, Bažnyčioje didesnis dėmesys vėl buvo skirtas ne asmeniniam neturtui pagal Kristaus pavyzdį, bet spręsti neturtingiesiems iškylančias problemas. Neturtingos Bažnyčios idealą į šalį nustūmė rūpinimasis neturtingaisiais, pasireikšdamas naujomis iniciatyvomis, naujai kuriamomis institucijomis, ypač edukacijos ir neturtingųjų globos srityje. Bažnyčios socialinis mokymas yra būtent to laikotarpio rezultatas.

Antrajame Vatikano susirinkime vėl buvo prabilta apie neturtingą Bažnyčią. Susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią sakoma: „Kaip Kristus yra įvykdęs atpirkimo darbą, būdamas neturtingas ir persekiojamas, taip ir Bažnyčia pašaukta eiti tuo pačiu keliu, kad teiktų žmonėms išganymo vaisių. Jėzus Kristus, būdamas esme Dievas, pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą“ (Fil 2, 6), ir dėl mūsų „pasidarė beturtis, būdamas turtingas“(2 Kor 8, 9), – taip ir Bažnyčia, nors misijai atlikti jai reikia žmogiškųjų priemonių, tačiau yra ne tam, kad siektų žemiškosios garbės, bet kad savo pavyzdžiu paskleistų pasaulyje nusižeminimą ir savęs atsižadėjimą. Kristus yra Tėvo siųstas „nešti Linksmosios Naujienos vargdieniams, gydyti sugrudusias širdis (Lk 4, 18), „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), – panašiai ir Bažnyčia gaubia savo meile visus tuos, kurie yra prislėgti žmogiškos silpnybės; maža to, ji atpažįsta neturtinguose ir kenčiančiuose savo neturtingo ir kenčiančio Kūrėjo paveikslą, rūpinasi jų skurdą palengvinti ir siekia juose Kristui tarnauti.“ (Lumen gentium, 8). Šiame tekste sujungti abu evangelinio neturto komponentai: būti neturtingiems ir gyventi patarnaujant neturtingiesiems.

Tai, kas buvo ką tik apmąstyta, negali palikti abejingų ir pranciškonų, kurie turėtų vengti sugrįžti prie tokio neturto suvokimo, koks buvo prieš pat ordino užgimimą arba prieš Antrąjį Vatikano susirinkimą, t. y. suvokiant neturtą vien tik kaip įvairias socialinio darbo iniciatyvas. Ne mažiau svarbu patiems būti neturtingiems, kad kartais dėl socialinių projektų nepakeistume šv. Pranciškaus idealo į turtų pasirinkimą, kurie atskiria mus nuo žmonių ir nuo daugumos iš jų gyvenimo lygio.

Mūsų vieta Bažnyčioje

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip šv. Pranciškus rado savo vietą Bažnyčioje ir kaip mes, pranciškonai, vadovaudamiesi jo pavyzdžiu, turime rasti savo vietą šiandienos Bažnyčioje.

Kalbėdami apie Pranciškaus ir Bažnyčios santykį susiduriame su dviem dominuojančiomis vizijomis: oficialiąja ordino vizija, kuri pristato šventąjį kaip „vir catholicus et totus apostolicus“, ir kita pozicija, kuri kalba apie konfliktą tarp Asyžiaus Neturtėlio ir institucinės Bažnyčios, ir kad tuometinė bažnytinė hierarchija tiesiog pasinaudojusi Pranciškumi kaip įrankiu savo tikslams pasiekti. Būtent pastaroji vizija atsispindi daugelyje kino juostų, skirtų šv. Pranciškaus asmenybei. Štai F. Zeffirelli filmo „ Sesuo Saulė, brolis Mėnulis“ scenoje, kurioje popiežius Inocentas III priima Pranciškų, vienas iš kardinolų taria: „Pagaliau turime žmogų, kuris prabils neturtingiesiems ir vėl juos atves pas mus.“ Taip pat ir daugelis kitų filmų remiasi būtent tokiu stereotipu.

Istorija labai retai būna pažymėta vien tik juoda ir balta spalvomis. Dažniausiai ji pilna įvairiausių atspalvių. Žmonių, taip pat ir Bažnyčios vadovų intencijos ne visuomet būna vienareikšmiškos arba grynai dvasinės, ypač jeigu kalbėsime apie Inocento III laikus, kai popiežiaus institucija buvo stipri politinė jėga Vakarų pasaulyje. Tačiau kodėl turėtume galvoti vien apie tai, kad popiežius ir kardinolai norėję tik atsikovoti daugelį žmonių sau, o ne Jėzui Kristui? Toms vien tik negatyvius dalykus atskleidžiančioms interpretacijoms galime priešpriešinti ir pozityviąsias. Bažnytinė hierarchija, aiškiai suvokusi, jog ji dėl tuo metu atliekamo vaidmens pasaulyje nepajėgsianti tiesiogiai pasiekti paprastų žmonių, todėl būtent šv. Pranciškų ir Dominikonų ordino įkūrėją šv. Dominyką matė kaip tuos, kurie beaugančių agresyvių eretinių grupių akivaizdoje galėtų tapti tarpininkais tarp Bažnyčios ir žmonių. Šios pastoracinės Inocento III iniciatyvos patvirtinimą galime įžvelgti ir šv. Pranciškaus pamaldume Tau simboliui (kryžiui).

Pranašo Ezekielio knygoje skaitome: „Izraelio Dievo šlovė buvo pasitraukusi nuo kerubo, ant kurio laikydavosi, prie Namų slenksčio. Viešpats pasišaukė drobiniais vilkintį vyrą su raštvedžio reikmenimis prie juosmens ir tarė jam: Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk Tavo ženklu kaktas dūsaujančių ir dejuojančių dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, kurie jame daromi.“ (Ez 9, 3 – 4).

Savo kalboje atidarant 1215 m. visuotinį Laterano IV susirinkimą popiežius Inocentas III užsiminė būtent apie tą ant kaktos žymimą ženklą. Jis kalbėjo, kad norėtų būti tuo drobiniais rūbais apsivilkusiu raštvedžiu ir asmeniškai pažymėti žmones, kurie pasiryžta tikram atsivertimui. To jis aišku pats negalėjo padaryti ne vien todėl, kad buvo senyvo amžiaus. Manoma, kad būtent tame susirinkime galėjęs dalyvauti Pranciškus Asyžietis, kuris popiežiaus žodžius ir intenciją prisiėmė kaip jam skirtą užduotį. Nuo tada šv. Pranciškus ėmėsi dar intensyviau pamokslauti, kviesti atgailai ir atsivertimui, žymėdamas Tau ženklu visus, kurie prie jo prisiartindavo. Tau simbolis tapo jo antspaudu, kuriuo jis net patvirtindavo savo laiškus, pažymėdavo brolių celes. Po šventojo mirties šv. Bonaventūra rašys: „Jis tiesiog iš dangaus gavęs misiją kviesti žmones verkti ir guostis… ir pažymėti jų kaktas Tau ženklu.“ Būtent dėl to vėliau Pranciškus buvo pavadintas „Šeštojo antspaudo angelu“, kuris atneša Gyvojo Dievo antspaudą, juo pažymėdamas išrinktuosius (plg. Apr 7, 2).

Taigi Pranciškus ėmėsi darbo, kurio bažnytinė hierarchija tuo metu negalėjusi atlikti net per savus diecezinius kunigus. Asyžietis vykdė savo misiją nepasiduodamas nei polemikos, nei apologetikos dvasiai. Jis nesileido į polemiką nei su bažnytinėmis institucijomis, nei su jų priešais, su niekuo. Tuo jis skiriasi ir nuo savo amžininko šv. Dominyko.

Ką mums visa tai sako? Ir šiandien dėl įvairiausių priežasčių nemaža dalis žmonių yra priešiški Bažnyčiai, dėl ko nepajėgia artintis prie Kristaus per Bažnyčią. Reikia jiems padėti įeiti į bažnytinę bendruomenę per Kristų, pradedant nuo Jo ir Evangelijos. Nors Kristus nepriimamas dėl Bažnyčios, bet Bažnyčia gali būti priimama dėl Kristaus meilės.

Štai kur yra šiandienos pranciškonų uždavinys, kurį vykdyti skatina šv. Pranciškaus palikimas. Būtent Pranciškaus skleista universalios brolystės idėja, apglėbianti visą kūriniją, jį patį ir jo pasekėjus paverčia visų broliais, niekieno priešais, paskutiniųjų ir atstumtųjų draugais. Tai patvirtina ir popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas Asyžių pasirinkti kaip tinkamiausią vietą dideliam tarpreliginiam susitikimui ir kitoms panašioms iniciatyvoms.

Tam, kad atliktume tilto tarp Bažnyčios ir pasaulio vaidmenį, mums, kaip ir Pranciškui, reikalinga gili meilė ir ištikimybė Bažnyčiai bei solidarumas su pasauliu, ypač mažesniaisiais. Mūsų abitas taip pat išlieka neantraeiliu ženklu, per kurį šv. Pranciškus tampa matomas šiandienos žmonėms. Tikrai pasaulis prarastų didelę dovaną, o pranciškonai netektų didelės pagalbos, jeigu broliai netgi krikščioniškoje aplinkoje daugiau nebenešiotų abito. Pranciškus šiandien prabyla ir per abitą .

Naujos pranciškoniškos Sekminės

Kaip galėtume atsiliepti į visus mums keliamus uždavinius? Atsakymu galėtų būti gyvenimo pabaigoje paties šv. Pranciškaus ištarti žodžiai: „Aš savo dalį atlikau, o ką jūs turite daryti, tepasako jums Kristus.“ Tai paraginimas visų laikų pranciškonams.

Esame pakviesti žiūrėti ne į Pranciškų, bet žvelgti į Jėzų Pranciškaus akimis. Tai, kas nekinta nuo šventojo iki mūsų laikų, – Šventoji Viešpaties Dvasia. Visą Asyžiaus neturtėlio gyvenimą ir veiklą vedė Šventoji Dvasia. Kiekvienas naujas šventojo gyvenimo etapas prasidėdavęs pastebėjimu, kad „Pranciškus pastūmėtas, įkvėptas Šventosios Dvasios ėjo, kalbėjo, darė…“

Švenčiant visuotinio Konstantinopolio I susirinkimo, kurio metu buvo dar kartą patvirtintas Šventosios Dvasios dieviškumas, 1600 m. jubiliejų, popiežius Jonas Paulius II rašė: „Visas Bažnyčios atnaujinimo darbas, kurį pratęsia Vatikano II susirinkimas, negali įvykti be Šventosios Dvasios pagalbos.“ Ši nuostata galioja ir kalbant apie vienuolinių ordinų atsinaujinimą.

Galimi keli atsinaujinimo būdai: atsinaujinti laikantis įstatymo ir atsinaujinti vedant Šventajai Dvasiai. Vadovaujantis įstatymais nepavyko atnaujinti nė vieno vienuolinio ordino. Įstatymas tik atskleidžia netobulumus, bet neteikia gyvybės. Įstatymas gali tapti veiksmingas tik tada, kai jis tarnauja Dvasios įstatymui, duodančiam gyvenimą Kristuje.“

Pirmoji pranciškonų Palapinių kapitula įvyko per Sekmines, todėl greičiausiai prasidėjo giedant IX a. sukurtą himną „O Dvasia Viešpatie, ateik…“ Ši giesmė praėjusiais šimtmečiais lydėjo Bažnyčią per kiekvieną svarbų įvykį: kiekvienas visuotinis susirinkimas, kiekvieni metai, kiekvienas amžius atveriami šaukiantis Šventosios Dvasios. Giedodami šį himną ir mes prašome pagalbos, kad pasikartotų pasaulio sukūrimo pradžios stebuklas. Tada žemė buvo tuščia, ją dengė tamsumos, bet Dievo Dvasia ją pavertė gražiu, tvarkingu, harmoningu kūriniu. Galbūt ir mes kai kada jaučiamės nepajėgūs savo gyvenimui suteikti naują formą, tad kvieskimės Šventąją Dvasią, kad perkeistų mūsų asmeninį ir bendruomeninį chaosą į kai ką gražaus Dievui ir Bažnyčiai.

Vertė Andrius Nenėnas OFM