Francesco De Lazzari OFM. Porciunkulė, pranciškoniškumo Tabernakulis

Rugpjūčio 2 dieną viso pasaulio pranciškonų bažnyčiose, o visų pirma vienoje svarbiausių pasaulyje pranciškoniškų bažnyčių – Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikoje – švenčiama Atleidimo šventė, paprastai vadinama Porciunkule. Būtent Porciunkulėje prasidėjo jau aštuonis šimtmečius besitęsianti pranciškonų ordino istorija – mažesnieji broliai šiemet mini 800 metų įkūrimo jubiliejų.

Šio jubiliejaus proga siūlome pokalbį su kun. Francesco De Lazzari OFM, Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikos parapijos klebonu, kurios centras – Porciunkulės šventovė.

Porciunkulė, apglėbta didingos popiežiškosios Asyžiaus Šv. Angelų Marijos Bazilikos, yra tarsi pranciškoniškumo širdis. Kokia Porciunkulės istorija?

Man Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis ir kiekvieno pranciškono širdis, nes čia visų pirma buvo Pranciškaus širdis.

Nėra lengva tiksliai nusakyti, kaip atsirado Porciunkulė. Viena žodinė tradicija, cituojama įvairiuose senuosiuose ir šiuolaikiniuose šaltiniuose, pasakoja, kad Porciunkulę IV a. pastatė keturi piligrimai, grįžtantys iš Šventosios Žemės popiežiaus Liborijaus laikais. Ji buvo dedikuota Apsireiškimo Dievo Motinai, būtent – Angelų Marijai.

Vėliau Porciunkulė tapo vieno vienuolyno bažnyčia, tačiau po kurio laiko buvo apleista ir apgriuvo. Tačiau atrodo, kad tai buvo bajorų ir apylinkės gyventojų piligrimystės vieta. Pasakojama, kad ir paties Pranciškaus motina kaip piligrimė buvo nuvykusi į Porciunkulę.

Vėliausi kasinėjimai aplink Porciunkulę ir kai kurias Šventovės vietas atidengė Romos imperijos laikų ir pirmų mūsų eros amžių pamatus. Žinoma, reikalingi išsamesni tyrinėjimai, ypač archeologiniai, tačiau šie radiniai patvirtina rašytinę ir žodinę tradiciją.

Kokie esminiai įvykiai, susiję su šv. Pranciškumi ir jo broliais, nutiko Porciunkulėje?

Šv. Pranciškus atvyko į Porciunkulę 1207 m. pabaigoje-1208 m. pradžioje. Pamatė ją apleistą ir apgriuvusią, tad būdamas labai pamaldus Švč. Dievo Motinai, viso gėrio Motinai, nutarė ją atstatyti. Kol ją restauravo, prie Pranciškaus prisidėjo pirmieji bendraminčiai: Bernardas, Egidijus, Silvestras…

Pagal tradiciją, 1208 m. vasario 24-ąją (arba 1207-1208 spalio 12-ąją – dieną, kurią tais metais šventė šv. Luko evangelisto šventę) Pranciškus dalyvavo Mišiose. Jis vis dar skausmingai ieškojo savo kelio, dažnai panirdamas į maldą ir prašydamas Dievo gailestingumo, kad jį apšviestų. Marijos namus užliejo šviesa. Evangelijos komentaras apie apaštalų išsiuntimą, pasakytas paprasto kunigo, nušvietė Pranciškaus protą ir sušildė jo širdį. Jis pajuto didžiulę vienybę tarp to, ką jam sakė Dievo Žodis, ir giluminių širdies trokšimų. Kunigui baigiant kalbėti, ši vienybė pripildė jo sielą džiaugsmo: „To noriu, to prašau, tą trokštu daryti iš visos širdies“ (1 Cel IX, 22).

Pranciškų vis traukdavo į šią vietą – jis pats atstatė Porciunkulę, čia prie jo prisidėjo pirmieji bičiuliai, kuriems jis parašė trumpą gyvenimo Regulą, sudarytą iš kelių Evangelijos eilučių. Būtent iš čia kartu su pirmais savo bendraminčiais 1209 m. kovo-balandžio mėnesiais Pranciškus išėjo į Romą pas popiežių Inocentą III pristatyti ir gauti patvirtinimą naujai gyvenimo formai.

Pasak tradicijos, gavęs patvirtinimą 1209 m. balandžio 16 d., Pranciškus su broliais grįždamas į Asyžių kuriam laikui sustojo Orte, paskui dviem trims mėnesiams apsistojo vienoje trobelėje Rivotorte. Tiksli trobelės vieta nenustatyta, tačiau spėjama, kad ji buvo netoli dviejų raupsuotųjų lazaretų: Šv. Marijos Magdalenos, turtingų raupsuotųjų gyvenvietės, ir Šv. Rufino Arke, kur gyveno raupsuotieji vargšai. Tokia artima kaimynystė suteikė Pranciškui ir jo broliams galimybę  pasitarnauti atstumtiesiems ir rūpintis jais. Vėliau Pranciškus su broliais grįžo į Porciunkulę, kuri tapo nuolatine jų buveine, nors jie ir daug laiko praleisdavo keliaudami.

Iš Porciunkulės Pranciškus išsiuntė brolius po du į pasaulį skelbti Evangelijos.

Būtent į Porciunkulę 1211 (ar 1212) metų Palmių sekmadienį pas Pranciškų atvyko šv. Klara, kuri, Pranciškaus padedama, įkūrė antrąjį pranciškonų ordiną – klarises. Porciunkulei Pranciškus išrūpino Porciunkulės atlaidus (1216), žinomus kaip Asyžiaus atlaidai; čia jis sukviesdavo brolius kartą ar du per metus į Kapitulą; tikriausiai čia rašė savo Regulą, kuri nebuvo patvirtina (1221); čia per Palapinių kapitulą (1221), kurioje dalyvavo apie penkis tūkstančius brolių, į ordiną atėjo šv. Antanas iš Paduvos; čia rašė ar diktavo Testamentą paskutinį savo gyvenimo mėnesį ir 1226 m. spalio 3 d. atidavė Viešpačiui savo dvasią, nes čia buvo gavęs malonės dvasią.

Štai kaip šv. Bonaventūra apibūdina Pranciškaus santykį su Porciunkule: „Šią vietą Šventasis mylėjo labiau nei visas kitas vietas pasaulyje. Čia išties nuolankiai pradėjo, dorybingai tęsė, laimingai įvykdė savo užduotį.

Mirties valandą jis pavedė broliams šią vietą, kuri ypač brangi Švč. Mergelei: tai vieta, kurioje šv. Pranciškus, vedamas dieviško apreiškimo, pradėjo Mažesniųjų brolių ordiną“ (Šv. Bonaventura, LM, 8; FF 1048-1049).

Ir Pranciškus sakydavo apie Porciunkulę: „Ši vieta yra išties šventa, ir Dievo namai; kas joje nuoširdžiai melsis, gaus viską, ko prašė.”

Argi visa tai nepatvirtina, kad Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis, Pranciškaus ir kiekvieno pranciškono širdis?

Porciunkulė – gerai Jums pažįstama vieta: kuo ji svarbi?

Porciunkulei priklauso mano mintys ir širdis; tai vieta, prie kurios esu labiausiai prisirišęs pasaulyje. Čia visad ateinu kaip piligrimas prašyti gailestingumo ir malonės, kad galėčiau bent kiek paėjėti Pranciškaus taip giliai išgyventu dvasiniu keliu. Čia jis meldėsi, dalyvavo šv. Mišiose, susitikdavo ir kalbėdavosi su broliais, skatindamas juos būti Kristaus atvaizdais ir mylėti Dievą, brolius, kūriniją. Čia juos surinkdavo ir iš čia juos siųsdavo į misijas. Būdamas Porciunkulėje galvoju apie visa tai. Bandau įsivaizduoti, kaip meldėsi Pranciškus, kaip dalyvavo šv. Mišiose, kaip kalbėdavosi su Viešpačiu, Mergele, ką sakydavo savo broliams ir kiek jų ateidavo į šią vietą.

Vienijuosi su jais savo maldoje. Mėginu atrasti jo maldos ir pamaldumo dvasią, vėl naujai išgirsti, ką jis sakė vakar savo broliams ir šiandien – man, savo broliui. Nuolat atlieku sąžinės sąskaitą ir prašau atleidimo. Mėginu kontempliuoti Marijos veidą, kad ji priglaustų mane prie savo širdies, pilnos dieviškai motiniško švelnumo ir prašau jos ir Pranciškaus užtarimo, kad gaučiau malonę išgyventi gilesnį tikėjimą, labiau mylėti Bažnyčią ir tarnauti broliams, kurie man patikėti, ir kad nepamirščiau, jog Dievas visuomet atleidžia. Savo maldoje prisimenu brolius, kuriuos pažįstu ir kurie yra išsibarstę po visą pasaulį, pavedu Marijai visus kunigus, kurie patiria sunkumų, popiežių ir savo vyskupą, visus vyskupus ir visus, kuriuos Viešpats leido man sutikti kunigiškos tarnystės metais. Parapijiečiai mano maldose užima ypatingą vietą.

Porciunkulė man yra gyvenimo mokykla. Ji – Dievo, Švč. Mergelės, Šv. Pranciškaus namai. Fasado freskos apačioje užrašyta: „Haec est porta vitae eternae“ (Tai yra vartai į amžinąjį gyvenimą). O ties durų slenksčiu – kitas užrašas: „Hic locus sanctus est“ (Tai – šventa vieta). Nors Porciunkulėje juntama mūsų žmonijos sunkumų našta, tačiau čia gali išgyventi rojų jau dabar. Būdamas joje jauti amžinojo gyvenimo ilgesį, kuris skatina eiti galutinio tikslo – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios link. Taip ilgesys tampa beveik vizija, kontempliacija, noru susitikti veidas į veidą, troškimu susivienyti visiškai ir galutinai. Tikiu, kad būtent tai Pranciškus norėjo pasakyti savo broliams, kai čia kartą kalbėjo perfrazuodamas šv. Petro laišką – kad šiame pasaulyje turime gyventi kaip piligrimai ir svečiai. Svarbi yra tėvynė, Dievo širdis. Čia – mūsų gyvenimas, meilės pilnatvė, kurios visuomet troškome, ilgėjomės, mėgavomės Eucharistijoje.

Ką reiškia Jums būti klebonu Asyžiaus parapijoje, kuriai priklauso didinga popiežiškoji Šv. Angelų Marijos bazilika, apgaubianti Šventą Porciunkulės koplyčią?

Noriu paminėti, kad tai jau antras kartas, kai buvau paprašytas būti Šv. Angelų Marijos bazilikos klebonu. Nors jau klebonavau kitoje vietoje, niekad nesitikėjau tapti Asyžiaus Šv. Angelų Marijos bazilikos klebonu. Bent jau dėl dviejų priežasčių: nesijaučiau vertas ir nesijaučiau tinkamas.

Pirmą kartą išsisukau, antrą – 1999 metais – taip pat dėl įvairių priežasčių buvo sunku sutikti. Buvau sutrikęs, tačiau negalėjau nepaklusti. Priėmiau paskyrimą paprastai, nuoširdžiai paklusdamas, o ne iš pareigos. Šį sprendimą priėmiau Porciunkulėje po ilgo pokalbio, trukusio beveik visą naktį, po įvairių įkalbinėjimų, ir ypač po daugybės svarstymų, dvejonių, nerimo. Tada mane apėmė didi ramybė. Priėmiau šias pareigas visiškai patikėdamas save Angelų Madonai. Iš karto pavedžiau ir parapiją jos globai.

Iš pradžių netrūko nusivylimų, rūpesčių, problemų ir nerimo dėl įvairių priežasčių, taip pat ir ekonominių, tačiau gana greitai pajutau, kad išties yra malonė būti šios vietos klebonu – dėl jos dvasinių turtų, dėl didelių pastoracinių, liturginių galimybių. Ieškojau būdo, kaip atrasti save šiame kelyje, kaip skatinti kitas iniciatyvas, žvelgti į ateitį su viltimi, vykdyti pastoracines Bažnyčios ir Diecezijos programas. Parapija yra pilna bažnytinių bendruomenių, įvairių vienuolinių moterų kongregacijų, įvairiausių veiklų, kurias vykdyti leidžia šventovės dvasiniai lobiai.

Žinoma, darbo netrūksta. Dažnai išgyvenu, kad neturiu pakankamai laiko viskam ir visiems. Labiausiai rūpinuosi nutolusiais nuo Bažnyčios ir jaunimu. Jie dažnai sutrinka dėl klaidingų mitų ir pseudovertybių ar greičiau vertybių nuvertėjimo, kuris nuolat jiems brukamas. Tačiau nepaisant visko Dievo Motinos globa labai aktyvi ir vaisinga. Sakyčiau, kad taip kaip popiežiškosios Bazilikos viduje esanti Porciunkulė yra parapijos širdis, taip išorėje bazilikos fasado viršūnėje stovinti Mergelės statula yra visos parapijos atspirties taškas.

Parapijiečiai, grįždami į namus iš tolimos kelionės, išvydę baziliką su jos gerai matomu kupolu ir paauksuota Madonos bronzine statula, kurios aukštis yra 7,15 metrai, jaučiasi jau namie ir sveikina Dievo Motiną, jai meldžiasi ir paveda save ir savo šeimynykščius. Daugelis parapijiečių džiaugiasi, kad, žvelgdami pro savo namų langus, gali matyti Madonos statulą. Švč. Mergelė yra visų motina, visus vienija, suburia, globoja.

Aš dažnai kreipiuosi į ją – ar eidamas pėsčiomis, ar važiuodamas mašina parapijos keliais – meldžiuosi už šeimas, pas kurias vykstu, kad ji atneštų joms paguodą, ramybę, džiaugsmą, nes neša savo sūnų Jėzų, malonės šaltinį.

Būti Asyžiaus Šv. Angelų Marijos parapijos klebonu yra tikra malonė, tačiau daugeliu atžvilgių taip pat tai yra didžiulis įpareigojimas. Sparčiai besikeičiantys kultūriniai pokyčiai kėsinasi į daugelį gražių tradicijų. Nėra lengva vykdyti naują pastoraciją. Anksčiau gyvenimas buvo kupinas tradicijų, šiandien reikalingos naujovės, nauji ryšiai, naujos misionieriškos dvasios proveržis.

Parapija perkopė dešimties tūkstančių gyventojų skaičių. Sudėtinga pasiekti visus ir viską spėti. Prieš atsiguldamas – beveik visuomet labai vėlai – pavedu visus Viešpačiui, siųsdamas keturis palaiminimus. Ypač meldžiuosi už jaunimą, žmones, nutolusius nuo tikėjimo, šeimas, ligonius, kenčiančius kūnu ir dvasia. Tačiau visuomet mane įkvepia tikėjimas ir viltis. Savo pastoracinėje veikloje remiuosi dviem Jėzaus frazėmis: „Aš nugalėjau pasaulį“ ir dar labiau – „Aš esu su jumis visais iki pasaulio pabaigos.“ Viešpaties buvimo įkvėptas kiekvienas gali tęsti darbus Jo vardu.

Į Šventovę atvyksta daugybė piligrimų. Kaip broliai naujai išgyvena piligrimystę, kad susitikimai su piligrimais netaptų rutina? Juk kaskart apie šventovę pasakojami tie patys dalykai?

Pasakojimas apie šventovę gali būti visuomet tas pats, tačiau piligrimai keičiasi. Patys susitikimai siūlo daugybę naujų galimybių bendravimui ir evangelizacijai. Šventovę kasmet aplanko apie penkis milijonus piligrimų ar turistų iš viso pasaulio. Tai reiškia, kad susitinkame su skirtingų rasių, kultūrų, konfesijų broliais krikščionimis, tikinčiaisiais – ir praktikuojančiais, ir ne, ieškančiais šviesos ir tikėjimo, kenčiančiais fiziškai ir dvasiškai.

Brolis, kuris sutinka piligrimus ir lydi juos apsilankymo šventovėje metu, visų pirma priima atvykusį žmogų kaip siųstą Dievo. Jis klausia: kaip priimtų ir ką pasakytų šv. Pranciškus šiems piligrimams ar turistams? Kaip jis jų klausytų? Tai įkvepia bendravimo stilių. Brolis bando pažinti žmogų, kuris nori aplankyti šventovę ir suprasti, kokie motyvai paskatino jį atvykti į Asyžių. Broliai bando priimti piligrimus asmeniškai, tiek pavienius, tiek šeimas ar grupes.

Taip prasideda tikras apsilankymas, kurio trukmė priklauso nuo laiko galimybių.

Pasakodami stengiamės neapsiriboti istoriniais ar meniniais aspektais, tad dažnai susitikimai tampa puikia proga evangelizacijai ir katechezei. Tam galimybių ir idėjų daug, jas pasiūlo Pranciškaus Porciunkulėje istorija: Dievo Žodis ir galimybė jį priimti, Švč. Mergelės Marijos garbei pastatyta Bažnyčia, malda, valandų liturgija ir šv. Mišios kartu su Pranciškumi ir jo broliais, broliškas gyvenimas, tobulo džiaugsmo dvasia, misijos, sesers mirties sutikimas, atleidimas ir gailestingumas, Pranciškaus rūpinimasis ir noras visus siųsti į rojų, pagrindiniai Regulos skyriai, ypač – Nepatvirtintasis, Testamentas, kuris moko dvasinio ir evangelinio gyvenimo ir leidžia mums atpažinti Dievo dovanas, kurias Jis mums padovanojo ir tebedovanoja.

Daug galima kalbėti ir medituoti, tačiau laikas, interesai ir lankytojų nusiteikimas nulemia pasirinkimus.

Pasakojimas, paremtas evangelizacija ir katecheze, piligrimams ir turistams yra labai vertingas dvasiškai ir žmogiškai, tačiau taip pat labai praturtina ir patį pasakotoją. Tam tikru momentu gali apimti ir fizinis nuovargis, tačiau viską atlygina piligrimų džiaugsmas ir dėkingumas.

Kaip piligrimai gali tęsti piligrimystę grįžę į savo namus ir savo šalis?

Tai labai priklauso nuo jų dvasinės būsenos ir motyvų, kurių vedami atvyko aplankyti šventovės. Daug priklauso nuo to, kaip pasiruošęs piligrimas atvyko. Taip pat svarbu, kaip buvo pristatyta šventovė ir paties piligrimo dėmesys; tačiau daugiausia priklauso nuo Dievo malonės, kuri liejama apsčiai.

Grįžęs piligrimas turi rinktis būdus ir priemones, kaip tęsti tikėjimo piligrimystę gyvenimo piligrimystėje.

Šventovė gali visuomet išlikti kaip prisiminimas, tikras ir tobulas. Tikras: galimybė grįžti, bendrauti, gilinti savo krikščionišką gyvenimą, vadovaujantis šv. Pranciškaus patirtimi, kurį šv. Bonaventūra apibūdino kaip „krikščioniškiausią krikščionį“. Tobulas: šventovė ir gauta žinia gali padėti eiti nauju tikėjimo ir pašventinto gyvenimo keliu – tiems, kurie patyrė gailestingumo ir atleidimo malonę. Tam tikrais gyvenimo momentais Dievas apsireiškia ypatingose vietose ypatingu būdu, tačiau kasdienybėje prabyla į mus tūkstančiais būdų.

Tereikia mokėti skaityti Jo ženklus. Porciunkulėje Dievas apsireiškė Pranciškui. Jam ir daugybei šiandienos piligrimų.

Šiemet pranciškonai švenčia savo ordino įkūrimo aštuonių šimtų metų jubiliejų. Ordino šaknys yra būtent Porciunkulėje. Per šiuos šimtmečius ordinas išaugo ir išplito po visą pasaulį: kas paskatino šį augimą?

Manau, kad labiausiai padėjo didelis tikėjimas į Kristų ir Bažnyčią. Pranciškaus pavyzdys visuomet buvo labai patraukiantis, stiprus paskatinimas sekti Kristumi. Iš čia gimė bendruomeninis ir asmeninis gyvenimas, paremtas Pranciškaus pavyzdžio palaikymu ir tikėjimu, kurie sąlygojo aukštą šventumo, evangelizacijos, pastoracijos ir karitatyvinės veiklos lygį. Aistrą tarnauti Kristui ir Bažnyčiai misionieriai nusinešė į beveik visas pasaulio šalis, ypač Kiniją, didžiąją dalį Azijos ir Lotynų Amerikos.

Amžiams bėgant į pranciškonų šeimą įsitraukė įvairių tautų atstovų; broliai įvykdė daugybę socialinių ir kultūrinių projektų, įsteigė svarbių dvasingumo centrų. Ordinas turėjo nemažą būrį šventųjų ir kankinių. Vien Artimųjų Rytų kraštuose, kur yra   Šventosios Žemės kustodija, dėl tikėjimo į Kristų ir Bažnyčią buvo nukankinti apie trys tūkstančiai brolių. Žvelgiant toliau, ne tik kankinystės liudijimas buvo gausus tarp pirmojo ir antrojo ordino narių, – galime rasti nemažai pranciškonų, tapusių popiežiais: pal. Pijus IX, šv. Pijus X, pal. Jonas XXIII, taip pat yra nemažai žymių vyskupų, kunigų ir pasauliečių, priklausiusių trečiajam pranciškonų ordinui: Dantė Alighieris, Kristupas Kolumbas, šv. Jonas Boskas, taip pat Armida Bareli, Kontardas Ferinis, Aristide Leonori, Egidijus Bulesi ir daugelis kitų.

Taip pat mūsų ordinas pasižymi labai gražia misijų istorija. Pakanka prisiminti, kad šv. Pranciškus iš Porciunkulės išsiuntė brolius po du į gatves ir miestus skelbti Taikos Evangelijos žodžiu ir pavyzdžiu. Paskui jį sekė tiek broliai mokslininkai pamokslautojai, tiek kuklūs broliai pasauliečiai, aukų surinkėjai, išmaldos prašytojai, kurie įdiegė žmonių širdyse pranciškono kaip liaudies brolio paveikslą.

Taigi, tie šimtmečiai buvo labai gražūs ir vaisingi; tikėkimės, tai grįš Kristaus ir Bažnyčios tarnystei.

Kodėl šv. Pranciškus tebėra toks aktualus ir šiandien?

Nes Viešpats Jėzus yra visuomet aktualus. Pranciškus, norėdamas kiek įmanoma labiau panašėti į Kristų, vargšą ir nukryžiuotąjį, visiškai atsidavė Jėzaus sekimui, Evangelijai. Jėzus, tikras žmogus ir tikras Dievas, atsiskleidžia žmogui, kaip žmogus ir atskleidžia jam taip pat Dievo Veidą, Tėvo širdį. Pranciškus priėmė tai ir atrado save kaip žmogų ir kaip krikščionį.

Taip pat ir šiuo atžvilgiu Pranciškus aktualus. Kiekvienas iš mūsų nerimastingai ieško savęs, tiesos apie save ir dažnai susipainioja beieškodamas, todėl neranda atsakymo į esminius klausimus, kurie kyla jo širdyje. Dievas, mūsų Kūrėjas ir Tėvas, Kristuje atskleidžia, kas esame, iš kur ateiname ir koks yra mūsų pašaukimas, dovanoja mums visą ženklų sistemą, Žodį ir sakramentus, kad išpildytume jį. Mūsų pašaukimas yra pati mūsų kilmė, Dievas Tėvas. Tiesos šviesa kvietė Pranciškų pas Tėvą nuo pat jo skausmingo ir sunkaus atsivertimo, trukusio apie trejus metus, pradžios. Kvietė nuoširdžiam tikėjimui, tikrai vilčiai, tobulai meilei, esminiam nuolankumui. Ir jis atsiliepė. Iš tiesų kiekvienas iš mūsų trokšta to savo širdyje. Pranciškus atspindi mus tiek prieš, tiek po atsivertimo, dėl to kiekvienas iš mūsų randa jame šiek tiek savęs ar ilgisi būti šiek tiek toks kaip jis. Taip pat ir čia jo aktualumas. Pranciškus atsiliepia ir atsiduoda Evangelijai dėl malonės, kuri yra Viešpats Kristus, ir atsiliepia išvaduotam mūsų žmogiškumo grožiui. Pranciškus mums perteikia Jėzaus žavesį, nes jis pats yra susižavėjęs ir patrauktas Jėzaus, yra susitapatinęs, kad galėtų pasakyti: „Pažįstu, patyriau gyvą draugystę su Kristumi, vargšu ir nukryžiuotu. Jo gyvenimo esmė yra „man gyvenimas – tai Kristus“ ir „ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje“, kaip sakė. Šv. Paulius.

Pranciškus tebėra populiarus, pranciškonų ordino istorija ilga ir turtinga. Ar šiais laikais turite pašaukimų?

Deja, per pastaruosius tris dešimtmečius mūsų ordine pašaukimų labai sumažėjo. Tai ypač juntama Vakarų pasaulio brolijose. Priežasčių tam gali būti daug; gali būti, kad sumažėjo troškimas skelbti Evangeliją šv. Pranciškaus dvasia, meilės ir tarnystės Bažnyčioje mažiesiems dvasia, galbūt sumažėjo ženklų.

Tačiau mūsų Umbrijos Mažesniųjų brolių Asyžiaus provincija stiprios ir gerai parengtos pastoracijos jaunimui dėka turi nemažai pašaukimų. Taip pat jaunimas mėgsta Pranciškų, atvykę į Šventovę jaunuoliai dažnai pajunta trauką tapti broliais. Daug yra gražių ir žadančių liudijimų, kurie stiprina ateities viltį. Tačiau netrūksta ir skausmingų pasitraukimų.

Vakarų šalyse, Europoje ir Šiaurės Amerikoje, pašaukimų skaičius nuolat mažėja, tuo tarpu Rytų Europoje ir Lotynų Amerikoje dar juntamas gražus palaikymas, o Azijoje ir Afrikoje pastaruoju metu pastebimas pašaukimų augimas.

Šiuo metu Mažesniųjų brolių ordine yra maždaug 16 000 brolių, 120 provincijų ir kustodijų, esančių 110 šalių. Ordinas turi daug svarbių studijų centrų, vykdo daugybę meilės artimui, gailestingumo ir socialinių veiklų, turi maždaug 2 000 konventų. Trečdalis brolių dirba parapijose. Ordinui priklauso šeši kardinolai ir apie 110 vyskupų. Ordinas turi didelę potenciją ir plačių galimybių tarnauti Kristui, Evangelijai ir Bažnyčiai. Meldžiamės ir tikimės, kad nuo šio aštuntojo šimtmečio įvyks šv. Pranciškaus dvasios tarnystės ir ordino istorijos atgimimas daugeliu atžvilgių.

Kokie yra šiandienos Pranciškonų ordino tikslai ir siekiai?

Pirmasis, pagrindinis ir esminis – pasirinkti Pranciškaus pavyzdį sekant Viešpatį Jėzų. Gerovė, dominuojanti kultūra, sekuliarizacija, vartotojiškumas ir individualizmas kiek aptemdė šį pirmąjį tikslą, ypač tarp Vakarų pasaulio brolių. Troškimą prisiimti Pranciškaus evangelinio gyvenimo ir visiško atsidavimo Kristui ir Bažnyčiai modelį pakeitė gražūs žodžiai, dokumentai ir suvažiavimai. Imti svarstyti sociologiniai modeliai. Kai kurie broliai kiek nutolo nuo katalikų doktrinos, nebedega dideliu troškimu tarnauti „mūsų motinai Romos Katalikų Bažnyčiai“ (šv. Pranciškus) ir jaustis jos dalimi. Daug kalbama apie humaniškąsias, psichologines, sociologines technikas ir dinamikas, mažai – apie sielą ir gyvybės teikėją, Viešpatį Jėzų, vienintelį Išganytoją ir Atpirkėją.

Šiuo malonės metu, minint aštuntąjį šimtmetį nuo ordino įsteigimo, broliai laiko nuoširdų ir aistringą sąžinės egzaminą. Norėtųsi švęsti aštuntąjį šimtmetį ne tiek išorinėmis iškilmingomis ceremonijomis, kiek išgyvenant „Pranciškaus Asyžiečio“ malonę, „žmogaus kataliko ir apaštalo“, rimtai pasirenkant jį kaip pavyzdį. Negalime gyventi iš jo nuopelnų – tuo, kuo jis tapo, tačiau savo nuolankiu ir paprastu gyvenimu turime didinti ir puoselėti jo paveldą ir charizmą, kuri apima, be kita ko, jo aistringą meilę Kristui ir ištikimą tarnystę Bažnyčiai bei šiandienos pasauliui.

Ordinas nori persismelkti Pranciškaus dvasia ir su juo „prisipildyti“ Jėzumi, vargšu ir nukryžiuotu, kad supanašėtų su juo, mūsų gyvenimo Viešpačiu. Ordinas nori vėl tapti, kaip buvo Pranciškus, „Kristaus kvapu“ (2 Kor 2, 14-16). Tai esmė, kuri išlieka, tęsia gražią istoriją, kuria Dievo Karalystę.

Šia dvasia ir su šiuo troškimu broliai švenčia aštuonis šimtus savo gyvenimo metų. Balandį daugiau nei du tūkstančiai mažesniųjų brolių bei konventualai, kapucinai, trečiojo ordino broliai buvo susirinkę į Porciunkulėje vykusią Palapinių kapitulą. Tai ypatingas susitikimas, parodantis ordino įvairumą ir grožį.

Gegužės ir birželio mėnesiais Porciunkulėje vyko Mažesniųjų brolių ordino Generalinė kapitula. Daugiau nei du šimtai brolių provincijolų, kustodų, delegatų ir vyresniųjų iš viso pasaulio susirinko rinkti naują generalinį ministrą.

Koks buvo Jūsų pirmasis apsilankymas Porciunkulėje?

Pirmą kartą apsilankiau Porciunkulėje 1953 m. lapkričio pabaigoje. Man buvo dešimt su puse metų. Nuo mažens girdėjau kalbant apie šv. Pranciškų, mano šeimoje pranciškoniškumas ir pranciškoniškas gyvenimas buvo gyvas. Mano motina turėjo tris seseris, kurios buvo Švč. Širdies pranciškonės misionierės. Aš buvau šeštas iš dešimties vaikų. Mama, kai laukėsi manęs, meldėsi Viešpačiui, išsakydama troškimą: kad gimtų berniukas, kad jis taptų pranciškonu ir kunigu; jam ji duotų Pranciškaus vardą. Dievas ją išklausė. Mano pašaukimas gimė mamos įsčiose, subrendo ir išaugo lydimas mokytojos dieninių ir naktinių maldų, per kasdienes Adoracijos valandas ir šv. Mišias.

Visuomet troškau tapti ir vėliau būti pranciškonu bei kunigu. Mama  kartu su krauju man perdavė meilę popiežiui, Bažnyčiai, kunigams, didelį pamaldumą Eucharistijai. Teta vienuolė mane išmokė maldelės, kurią gali kartoti visą dieną: „Šv. Pranciškau Neturtėli, padėk man tapti geru broleliu“. Kaip atsidūriau Porciunkulėje?

Viena iš trijų tetų vienuolių priklausė Rodi bendruomenei kartu su mažesniaisiais Umbrijos broliais. Įvyko taip, kad kai reikėjo rinktis tarp Chiampo, Veneto mažesniųjų brolių koledžo, ir Asyžiaus, tiek aš, tiek ir mano mama bei teta pasirinkome Asyžių. Mane lydėjo mama. Pirmasis vizitas į Porciunkulę buvo persmelktas didžiulio džiaugsmo ir emocijų, kurios lydėjo mano troškimą, beveik virtusį valia Šventojoje vietoje – Porciunkulėje. Jaučiau, kaip Madonos ir Šv. Pranciškaus buvimas mane pripildė. Pranciškus man patikėjo savo dvasingumą, savo širdį: visuomet ir visur sekti Jėzumi, iki Kalvarijos.

Kaip Pranciškui, taip man Porciunkulė tapo širdies namais, nuolatiniu atspirties tašku ir sielos oaze, pranciškoniškumo Tabernakuliu. Kiek dangaus atsispindi šioje „tikrai šventoje vietoje, Dievo namuose“, Marijos „Ponios Neturtėlės“ buveinėje ir rūmuose! Čia Pranciškus pajuto evangelinio išsipildymo viršūnę, čia jis tapo neturtėliu ir iš čia įžengė į turtingąją Dangaus Karalystę.

Žinoma, buvo skausminga palikti savo mamą, tėtį, brolius, kaimą, bažnyčią, kur kasdien eidavau į Mišias kaip patarnautojas. Iš tiesų, pats nesuprasdamas to, paklusau Dievo balsui: „Pranciškau, išeik iš savo žemės ir eik į šalį, kurią tau nurodysiu”, – taip Abraomo patirtis tapo mano. Pranciškoniškas ir kunigiškas gyvenimas tapo mano nauja tėvyne, į kurią Dievas mane pasiuntė.

Pirmasis mano apsilankymas truko dešimt dienų, iki Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės. Mama paliko mane kitą dieną. Praleidom naktį verkdami dėl išsiskyrimo ir džiaugdamiesi pasilikimu. Mane apsiėmė globoti grupelė moterų, kurios dirbo šventovės leidinyje „Porciunkulė“, ir kai kurie jauni broliai. Iš tų dienų išliko įvairių prisiminimų: novena ir Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, didžiulis refektoriumas, daugybė brolių, jų malda, jų dėmesys man.

Kas Jums yra Pranciškus?

Atsakymui labai tinka mano mamos žodžiai: Nukryžiuotojo dvynys. Pranciškus yra krikščionis, labiausiai žiūrėjęs į Kristų, vienuolis, kuris labiausiai sekė Kristumi, šventasis, kuris labiausiai leido savyje atsiskleisti Prisikėlusio Kristaus šviesai. Tą jis reiškia man.

Tačiau Pranciškaus asmenybės neįmanoma apibrėžti. Tam tikru būdu jis yra ir liks paslaptis. Juo labiau leidiesi, kad jis artintų tave prie Kristaus, tuo labiau gali jį suprasti. Kristus yra jo esmė, tikslas, siekinys. Pranciškaus trauka nenusakoma. Jis yra nuostabus Šventosios Dvasios darbas. Iš čia kyla jo universalumas, jo katalikiškas gyvenimas ir apaštalavimas. Daug kas norėtų prisitaikyti jį pagal savo proto schemą. Tačiau prie Pranciškaus gali tik mėginti prisiliesti dvasiškai, ne išoriškai, paprastais ir subtiliais ženklais, o ne archeologinėmis, pasenusiomis formomis. Neįmanoma žiūrėti į Pranciškų, kalbėti apie jį apeinant jo santykį su jo „saldžiausiu Viešpačiu”. Todėl Pranciškaus negalima apibūdinti, belieka tik bandyti sekti jo pavyzdžiu, kartu su jo padėjimu išgyventi Jėzaus Kristaus, vargšo ir nukryžiuotojo, artumą.

Pranciškoniška parapija pranciškoniškumo širdyje: kokia ji ?

Pranciškaus laikais čia buvo didelis miškas, kuris vėliau virto mažu miesteliu. Šiandien parapija perlipo per dešimties tūkstančių gyventojų skaičių.

Plėtra prasidėjo apie 1500 m., kai imta statyti didingą baziliką. Parapiją 1850 m. įkūrė pal. Pijus IX  ir dedikavo ją Angelų Marijai, kurios vardu buvo pašventinta ir Porciunkulė; pavadinimui įtakos turėjo ir kaimynystėje esantis kaimelis, tuo metu turėjęs 1032 gyventojų ir vadinęsis Angelų Vila.

Parapijoje gausu visokių bažnytinių veiklų; veikia trys vyrų vienuolijos, tarp kurių yra didžiausia – Porciunkulės brolija. Taip pat yra penkiolika pranciškoniškų moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklauso apie 130 seserų. Deja, Porciunkulėje dar neturime klarisių vienuolyno.

Norėtųsi, kad parapijos veikloje aktyviau dalyvautų pasauliečiai, kurių tikėjimas kol kas dar yra gan tradicinis. Tai būtų gražus liudijimas piligrimams, kurių milijonai aplanko šventovę – jie matytų ne tik daug brolių, tačiau ir aktyviai įsitraukusių į bendruomenės gyvenimą pasauliečių; tai suteiktų pilnesnį ir gražesnį Bažnyčios vaizdą, kuri liudija, bendradarbiauja, gyvena bendrystėje. Dievo reikaluose visuomet reikia siekti atlikti viską kuo geriau.

Žinoma, jaučiamas ypatingas Angelų Madonos buvimas ir ypatingas pamaldumas jai. Pranciškus nuolankiai liudija parapijiečiams ir visiems, kurie ateina į Porciunkulę, ne tik brangią Kristaus, tačiau ir Marijos artumo išgyvenimo patirtį.

Kaip Porciunkulės broliai mini ordino aštuntąjį šimtmetį toje vietoje, kur jis užgimė?

Visų pirma – permąstydami savo kelią ir pasitikrindami jį Pranciškaus gyvenimo šviesoje. Ši malonės vieta mus apdovanoja, tačiau jei išties yra malonė gyventi čia, taip pat tai – ir įpareigojimas. Pranciškus norėjo, kad čia gyventų geriausi ordino broliai. Suprantame puikiai, kad nesame tokie, tačiau dėl to juntame dar didesnę atsakomybę, asmeninę ir bendruomeninę, nuolat atsinaujinti ir kuo labiau atsiverti Pranciškaus valiai ir gyvenimui.

Netrūks minėjimų ir liturginių iškilmių, tačiau labiausiai norisi prasmingai įkūnyti savo gyvenime, kuris bėga šiandienos pasaulyje, Pranciškaus dvasią ir troškimą, kurie puikiai atskleisti Mažajame Sienos Testamente ir Testamente, parašytame čia, Porciunkulėje, paskutiniais mėnesiais prieš mirtį.

Pranciškaus broliai ir dvasiniai vaikai myli Bažnyčią ir paklūsta jai mylėdami Kristų, gyvendami vidiniame ir išoriniame neturte ir tokiu būdu išreikšdami savo meilę Kristui.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Asyžius, 2009 m.