Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Zita Vasiliauskaitė. Gyvenimo vainikas

Rašyti apie tai, ko dar nesi patyrusi, šiek tiek rizikinga. Tačiau vargiai atsirastų nors vienas skaitytojas, savo artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje nesusidūręs su senyvu asmeniu. Negana to, dažnas turime labai prieštaringos bendravimo su pagyvenusiu žmogumi patirties – nuo didžiulio džiaugsmo iki sekinančių konfliktų. Tad remdamasi tokia asmenine ir, beje, profesine patirtimi, pasidalysiu kai kuriomis mintimis apie senyvo amžiaus ypatumus. Juolab kad atlikta nemažai įvairių mokslinių tyrimų, sukurta teorijų, siekiančių geriau suprasti ir paaiškinti paskiausią žmogaus gyvenimo etapą.

Šiek tiek apie senėjimo biologiją

Per pastaruosius dešimtmečius susiformavo net atskira mokslo šaka – gerontologija, tyrinėjanti būtent pagyvenusio amžiaus asmenų ypatumus. Lengviausiai moksliniams tyrimams prieinama fizinė žmogaus sveikata. Šių tyrimų pagrindu teigiama, jog nors organizmas sugeba nuolat atsinaujinti (apmirusios žmogaus ląstelės keičiamos naujomis), kažkokie veiksniai toms ląstelėms trukdo atsikurti iki begalybės. Manoma, kad visos kūno fiziologinės sistemos darosi vis aktyvesnės, kol visiškai subręsta. O vėliau, maždaug nuo 35-erių, organizmo funkcijos tolydžio gęsta ir senėjimo procesas darosi vis smarkesnis. Šiandien mokslininkai teigia, kad didžiausia biologinė žmogaus gyvenimo trukmė – apie 120 metų.

Psichiniai procesai

Palyginti patikimų metodų pasitelkimas, tyrinėjant pagyvenusių žmonių pažintinius procesus, leidžia daryti kai kurias išvadas. 80–85 m. asmenų informacijos apdorojimo procesai tik labai nedaug – vos 1,3 karto – lėtesni nei 40–49 m. asmenų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad intelekto senatvėje sumažėja. Bet kiti mano, jog intelekto sumažėja tik tada, jei sumažėja žmogaus motyvacija kūrybiškai dirbti ar spręsti problemas. Tuo tarpu senyvam asmeniui, randančiam džiaugsmo kūrybiniame darbe (nebūtinai mene, moksle, bet ir kiekvienoje profesijoje ar veikloje), intelekto silpnėjimas negresia, ypač jei žmogus visą gyvenimą daug skaitė, turėjo gausių ir intensyvių intelektualinių interesų.

Paplitusi nuomonė, kad su amžiumi smarkiai silpsta atmintis. Tačiau, mokslinių tyrimų duomenimis, 65-erių ir vyresnių žmonių atmintis susilpnėja labai nežymiai. Tai greičiau pačių žmonių interpretacijos dalykas. Matau, kaip šiek tiek sutrinka klientai, kai jiems po konsultacijos, susitarus dėl kito susitikimo, datą ir valandą užrašau ant lapelio; jie nudžiunga ir prisipažįsta: jų atmintis „jau ne ta“. Tuomet juos paguodžiu, kad pati visą gyvenimą įvairius susitikimus, darbus užsirašinėju į darbo kalendorių – kam galvą apkrauti informacija, kuri gali būti užrašyta! Tad nekaltinkime savęs, kad mūsų atmintis silpnėja. Psichiniai procesai veikia pagal kitus dėsnius nei biologiniai. Ir čia bene svarbiausia yra paties asmens nuostata, jo savivoka.

Asmenybės ir būdo raida senyvame amžiuje

Tarp psichologų vyrauja nuomonė, kad senstant asmenybės bruožai tampa aštresni ir ryškesni: anksčiau nelinkę pasitikėti aplinkiniais žmonės darosi liguistai įtarūs, principingi – nepakantūs, taupūs – labai šykštūs, sunkiau susivaldantys – agresyvūs. Šiame amžiaus tarpsnyje gyvenama tarp kelių kraštutinumų: senatvinės silpnaprotystės (yra tokia liga) ir šviesiausios išminties, „juodojo egoizmo“ ir spinduliuojančios meilės aplinkiniams. Nuo ko gi priklauso ta vieta, kurią žmogus užims tarp šių kraštutinumų? Ar tai gali priklausyti nuo jo paties?

Vienas žymiausių XX a. psichologų E. Eriksonas sukūrė labai populiarią asmenybės raidos teoriją. Pagal ją žmogus patiria 8 vystymosi laikotarpius ir kiekviename įveikia (arba ne) tam tarpsniui būdingą krizę. Šios krizės įveikimo arba neįveikimo padarinys – susiformavusi tam tikra psichologinė asmens savybė. Štai kūdikystėje sėkmingai įveikus krizę susiklosto pamatinis pasitikėjimas pasauliu, aplinkiniais ir savo vidiniais pojūčiais bei savimi. Tačiau jei krizė neįveikiama, žmogus lieka apimtas vidinės baimės ir nepasitikėjimo aplinka. Antrame gyvenimo tarpsnyje – ankstyvojoje vaikystėje – sėkmingai įveikus krizę išsiugdomas savarankiškumas, priešingu atveju išsiugdomas drovumas ir nepasitikėjimas savimi. Trečiame tarpsnyje formuojasi iniciatyvumas, neįveikus krizės – kaltė. Mokykliniame amžiuje įgyjama darbštumo arba nevisavertiškumo. Jaunystėje, penktame laikotarpyje, sėkmingai įveikęs krizę asmuo išgyvena tapatybę, t. y. geba suvokti save kaip tam tikro vaidmens (pirmiausia vyro ar moters) atlikėją, o krizės neįveikusi asmenybė lieka vidinėje sumaištyje, nesugeba aiškiai suvokti savęs ir atsakyti į klausimą, kas gi ji yra. Šeštame tarpsnyje – ankstyvoje brandoje (20– 25 m.) formuojasi gebėjimas užmegzti artimus, intymius ryšius su kitu asmeniu (E. Eriksonas pirmiausia turėjo galvoje psichologinį artumą), o nesėkmingai įveikus šią krizę išsiugdo vidinės izoliacijos jausmas. Septintame tarpsnyje, kuris apima viduriniąją brandą (nuo 26 iki 64 m.), atsiranda ir įsitvirtina gebėjimas būti produktyviam, t. y. naudingam kitiems savo profesine veikla bei rūpinimusi artimaisiais ir kitais žmonėmis, arba asmuo tampa egoistu – vienišu ir besirūpinančiu tik savo poreikių patenkinimu.

Saulėlydžio gaisai

Paskutinis, aštuntasis, anot E. Eriksono, tarpsnis yra vėlyvoji branda, prasidedanti 65-aisiais gyvenimo metais ir pasibaigianti mirtimi. Šiuo laiku žmogus atsigręžia į praeitį, prisimena savo laimėjimus ir nesėkmes. Dabar jam reikia išmokti prisitaikyti prie pokyčių – susilpnėjusios sveikatos, sumažėjusių fizinių jėgų, dėl artimųjų ir draugų netekties atsiradusio vienišumo. Šiame etape asmuo išgyvena jau ne krizę, o metą, kai siekiama įprasminti, įvertinti bei susumuoti kitų savo raidos tarpsnių pasiekimus. Rezultatas būna dvejopas: žmogus arba įgyja vidinės visumos ir pasitenkinimu gyvenimu pojūtį, arba nusivilia.

Antrajame poliuje atsiduria senyvi asmenys, kuriems būdinga neviltis, dažnai dar lydima pykčio ir neapykantos gyvenimui bei kitiems žmonėms. Peržvelgdami prabėgusius metus jie mato, kiek daug padarė klaidų ir neišnaudojo galimybių. Ankstesniuose tarpsniuose jie nesėkmingai įveikė krizes, gyveno nepasitikėdami aplinkiniais ir savimi, neturėjo artimų ryšių su kitais, neatsiskleidė mėgstamoje profesinėje veikloje ir t. t. Drauge su saulėlydžiu suvokiama, kad gyvenimo kopėčios buvo pastatytos ne prie tos sienos ir kad jau vėlu viską pradėti nuo pradžių. Tas nusivylimas gyvenimu, tiksliau – savimi gyvenime, dažniausiai esti nesąmoningas ir pasireiškia mirties baime, nuolatiniu neigimu visko, kas gera aplinkoje, kritikavimu. Daugeliui šių žmonių sunku sau prisipažinti, kad padaryta klaidų ir jų jau negalima ištaisyti. Mat priimdami svarbiausius sprendimus jie nepaklausė savo širdies balso, buvo nenuoširdūs patys sau, o kartais tiesiog bailūs. O nepasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu nesąmoningai nukreipia į artimiausią aplinką. Ne vienas esame susitikęs su kokiu nors nelaimingu senuku, kuris koneveikia visus paeiliui, taip atstumdamas artimuosius ir save įkalindamas neapykantos vienatvėje. Beje, mokslininkai įrodė, kad būtent šios grupės atstovai daug dažniau suserga senatvės silpnaprotyste.

Kita grupė pagyvenusių žmonių – mūsų šviesuoliai ir pasididžiavimas. Tai žmonės, suvokiantys, kad ne veltui gyveno. Todėl pamatinė vidinė jų nuostata yra meilė ir dėkingumas gyvenimui bei artimiesiems. Būtent šiame tarpsnyje pasireiškia nugyventų metų išmintis, kuriai būdingas geranoriškumas, tolerancija, atlaidumas ir taikumas. Tokie asmenys siekia kuo ilgiau išlikti aktyvūs ir būti naudingi kitiems. Tai idealūs seneliai ar savanoriai įvairiausioje veikloje, ypač bažnytinėje. Dažniausiai jie būna tikintys į Dievą, savo gyvenimą suvokiantys kaip Aukščiausiojo dovaną, todėl jų nekamuoja ir mirties baimė.

Apibendrinant pasakytina, kad senatvė – tai gyvenimo vainikas, o koks jis bus, priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimų, kuriuos esame įpareigoti daryti nuo pat gyvenimo pradžios.

Pabaigoje paguoda tiems, kuriems iki senatvės dar toli šaukia. Kalifornijos universitete atlikti psichologiniai tyrimai atskleidė, kad laimingiausi jaučiasi būtent senyvi žmonės (nebent sunkiai serga arba priklauso minėtiems nelaimėliams). Mat jie rečiau patiria neigiamų emocijų (pyktį, baimę, nerimą, susierzinimą ir pan.) ir jas daug geriau valdo – tai per daugelį metų išsiugdytas įgūdis, be to, būna daug pakantesni kritikai savo atžvilgiu. Senukai daug labiau džiaugiasi kiekviena akimirka ir ja džiaugiasi, nes moka atskirti tai, kas svarbu, nuo nesvarbaus. Jie tiesiog geba vengti aplinkybių, kurioms susiklosčius tektų nervintis ir jausti vidinę įtampą (ar matėte vėluojantį į traukinį pagyvenusį žmogų?). Todėl daugeliui asmenų senatvė tampa tikru aukso amžiumi.

„Artuma“ Nr. 10, 2009 m. spalis

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu