2009 11 04

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas Lk 14, 25–33 „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“.

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę,– negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.

Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių? Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.

Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Kiti skaitiniai: Rom 13, 8-10; Ps 111, 1–2. 4–5. 9


Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI

„Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios”… Pažiūrėjus į statistinius duomenis, Lietuvoje ir (kaip ir visoje Europoje vis dar), panašu, kad ir dabar paskui Jėzų eina gausios minios, bent jau tokiems save priskiria didžioji dalis senosios Europos gyventojų.

„Atsigręžęs jis tarė“… Jėzus žvelgia į kiekvieną iš mūsų – jam negalioja anoniminis „prisirašymas“ prie vienos ar kitos denominacijos krikščionių bendrijos, nėra nesvarbių sekėjų, kaip negali būti tikrų anoniminių draugų, mylimųjų. Ir kiekvienam jis turi ką pasakyti: pažiūrėk, žmogau, kas tavo gyvenime yra svarbiausia, ką tu iš tikrųjų renkiesi, ir ką dėl savo pasirinkimo galėtum nuveikti. Parodyk, kad tavo pasirinkimas iš tiesų sąmoningas ir atsakingas, kad esi pasiruošęs priimti iššūkius ir psakelti išbandymus, kurie ateis savaime, kaip savaime pribrendusiam sodui ateina metas duoti derlių. Ar tikrai, o žmogau, sieki brandaus tikėjimo, o ne savo susikurto, „patogaus“, pasirenkančio tik tai, kas patinka, lyg razinas iš pyrago, visa kita atmetant.

Norėdamas aiškiau išprovokuoti radikalų kartu einančiųjų apsisprendimą – ar tikrai pasirengę sekti juo Jėzus imasi palyginimų: jūs esate lyg ūkininkai, statantys vyno spaudimo bokštą, kurie prieš tai turi gerai susiskaičiuoti finansus, kad įstengtų užbaigti statybas, arba kaip karaliai, kurie prieš stodami kariauti verčiau tepagalvoja, ar išsilaikys mūšyje prieš kitą karalių. Žinoma, niekas nesiima statybų, prieš tai nesukaupęs reikiamo kapitalo, ir niekas neina kariauti, prieš tai neapsirūpinęs gerai ginkluota kariuomene. Su Jėzaus sekimu yra panašiai: reikės nueiti su juo nelengvą kelią, kai ne tik  bus stebuklingai dauginama duona ar gydomi luošieji, bet ir ištiks kryžiaus išbandymas. Jau dabar reikia apsispręsti, ar pakaks ryžto nueiti su juo gyvenimo kelią per visus išbandymus iki pergalės? Apaštalas Paulius vėliau pripažins: „iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Tas lemtingas susitikimas su prisikėlusiu Kristumi tapo ašimi jo radikalaus apsisprendimo palikti viską, kas iki tol buvo reikšmingiausia – savąjį mąstymą ir suvokimą. Paulius turėjo visiškai numirti sau, kad galėtų leistis į apaštališko gyvenimo avantiūrą, patirti ir džiaugsmo, ir vargo, ir sėkmės palaimą, ir persekiojimus, galų gale net kankinio mirtį, bet visa tai jam tebuvo „sąšlavos“: „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.“ (Fil 3, 8). Vien tik Kristus, kurį Paulius atpažino Jėzuje iš Nazareto, buvo didžiausia jo gyvenimo meilė, aistra, svajonė ir aukščiausias tikslas, prieš kurį net mirtis nieko nereiškia. Ir tikrai, viską, net ir gyvybę atidavęs už Kristų, jis nesiskundžia, nes mirti ir būti su Kristumi jam – visų geriausia! (plg. Fil 1, 23)

Kaip mylėti išmokstama išbandymuose ir kančioje, taip ir tikėjimas subręsta priimant išbandymus, netgi atsisakant to, kas brangiausia – kad atgautum jau perkeista, kitoje plotmėje. Čia prisiminiau ne vieną liudijimą, kaip sunku buvo žengti pašaukimo keliu prieš tėvų valią ar paliekant mylimąjį, ar mylimąją, tačiau vėliau tai tapo palaiminimu tiek palikusiesiems dėl Dievo visa, kas brangiausia – tėvą, motiną, brolius, seseris, šeimos laimę, net savo gyvenimo svajones, tiek tiems, kurie jautėsi „palaikyti neapykantoje“. Dievas nepralenkiamas dosnumu! Šito neįmanoma suvokti, tai reikia patirti…

Bernardinai.lt