2009 11 05

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Liudvikas Jakimavičius. Mėnesienos koalicija

Pastarąsias kelias savaites gerokai ėmė kaisti mūsų politinio gyvenimo atmosfera. Tokiomis didingomis istorinio laiko atkarpomis tiesiog instinktyviai žmogus nebeišjungi savo radijuko, stengiesi suvokti, kas vyksta, nepražiopsoti kokios nors reikšmingos siunčiamos žinios, kad neiškristum iš visuomeninio-politinio konteksto. Taip pat klausiausi, taip – klausiausi, o ne žiūrėjau informacines, publicistines ir politinių debatų laidas, žurnalistinius tyrimus, paskutines ir priešpaskutines kryžkeles, nes žiūrėti nėra į ką. Kam gadinti regėjimą, kai kas vakarą žydrajame Philips ekrane šmėžuoja tie patys V. Mazuronio, V. Uspaskicho, A.Syso, A. Butkevičiaus, G. Vagnoriaus, A. Kubiliaus, I. Degutienės ir A. Anušausko veidai. Fizionomijos iki akių skaudėjimo matytos ir nusibodusios – nei naujų mimikų, nei pakeistas grimas, tačiau diskursai pasigirsta gana netikėti, gluminantys, mažumėlę šizofrenizuoti, o retorika – tiesiog priešrinkiminė. Žnybi sau į šlaunį, kad atsibustum – iki rinkimų juk dar treji metai. Skaudžiai plekšnoji sau per žandus, kad susivoktum, jog nesi Naujosios Vilnios ligoninėj su minėtais tos pačios palatos pacientais.

Pabusti, išnerti į normalią realybę nepavyksta. Ėhė, vadinasi, mūsų palatoj iš tikro vyksta labai rimti valstybinės reikšmės dalykai. Katastrofistai kalba apie grėsmingai artėjančią valstybės katastrofą. „Kaput“, – išsprūsta iš pravertos burnos nevilties apimtam „Sodros“ ordino riteriui. Dalykas, vadinasi, kur kas svarbesnis ir už rinkimus. Braška metus laiko tvėrusi koalicija, būtina suklijuoti naują. Taigi, šansų, vilčių ir nusivylimų metas. Todėl toks ir sujudimas. Potencialūs partneriai neša A. Kubiliui savo programas, kloja ant vaistų spintelės. Visų programos geros, įdomios, beveik visos alternatyvos svarstytinos, juk visose pasisakoma už tas pačias fundamentalias idėjas: ūkio atsigavimą, skurdo mažinimą, finansų sistemos subalansavimą, prieš biurokratijos slibiną Kaščėjų ir prieš totalinės bedarbystės baubą. Programos tiesiog nuostabios, tačiau į būsimo biudžeto dokumentą niekaip nesulimpa, kaip ir pati nauja koalicija. Ir tada lyg stebuklinėj pasakoj iš rudeninių Turniškių prieblandos išnyra du personažai gelbėtojai – buvę vyr. gydytojai, dabar jau pensininkai – Algirdas Mykolas ir Valdas su išganingu pasiūlymu tiesti vaivorykštę. „Su vaivorykštėm nieko neišdegs, – metaforiškai mintį mėgina suformuluoti energinga nauja sanitarė su šluota, – vaivorykštė – labai trapus dalykas.“ O reikalai į priekį nejuda nė iš vietos, tik aršėja nesantaikos ir tarpusavio kaltinimai, ridenami seni rąstai iš lovadraugių akių, vieni kitus ima pravardžiuoti, netoli jau ir iki rimtų apsistumdymų. Ir štai Irenai Degutienei sužvanga galvoje įdomi mintis: „Reikia imtis netradicinių, ekstraordinarinių priemonių, gal net įstatymais įtvirtinti keturių darbo dienų savaitę viešajame valstybės sektoriuje.“ Kol visi skaičiuoja, kas iš to išeitų, pakyla nuo savo kušetės Lietuvos Poilsio Partijos pirmininkas, mat jam pasirodo, kad Irenos mintis ir intencija veria teisingą perspektyvą, nors ir neišvystyta iki galutinio „neordinariškumo“. LPP pirmininkas visu ūgiu atsistoja ant savo kušetės, kaip didis romėnų oratorius Demostenas apsisiaučia balta paklode ir prabyla į palatos kolegas: „Einate teisingu keliu. Pagal mano partijos filosofiją tai žingsnelis į priekį, nes keturios darbo dienos – tai vis dėlto ne penkios, ir todėl išklausykite, ką keblioje jūsų situacijoje siūlo Lietuvos Poilsio Partija. Mūsų Seime iš tikrųjų yra visiškai ne tos frakcijos, kurios skelbiasi besančios. Realiai yra tik dvi frakcijos. Mūsų LPP į visas oficialiai pagal Seimo statutą įregistruotas frakcijas yra slapta infiltravusi gausybę savo narių. Statistiškai mūsų partijos narių Seime yra vos ne konstitucinė dauguma, tad jos politinis svoris yra itin svarus ir vertingas, ypač – ištikus šiai neregėtai krizei ir negaliai. Todėl artėjančios katastrofos akivaizdoje ir naujoji dauguma Seime turėtų būti suformuota ne formaliai susibūrusių frakcijų pagrindu, o tarp tų Seimo narių, kurie iš tikro nori ištraukti šalį iš bėdos ir mūsų LPP frakcijos.

Pateiksiu jums vieną LPP neordinarinę programinę nuostatą su išsamiais apskaičiavimais ir įgyvendinimo būdais.

Įstatymais įteisinti ne 4 darbo dienų savaitę, o, atsižvelgiant į atlyginimų tarifus, 2 plius 2 plius 1 darbo dienų savaitę. Paaiškinsiu, ką reiškia ši nepaini aritmetika. Tarkime, energetikos sektoriuje dirbančiojo vidutinis mėnesio atlyginimas yra ne mažesnis nei 5 tūkstančiai litų. Jei tas dirbantysis dirbtų tik dvi dienas per savaitę, jis gautų atlyginimą – 2 tūkstančius litų (visai pamanomas atlygis ir penkios dienos poilsio). Užleidęs kitas tris darbo savaitės dienas dviem bedarbiams, kurie gautų atitinkamai dviejų ir tūkstančio litų mėnesinius atlygius, jis valstybei sukurtų papildomai dvi darbo vietas.

Panašiai reikėtų multiplikuoti visą viešąjį sektorių. Pavyzdžiui, sunku net įsivaizduoti, kokia stipri ir galinga taptų mūsų VSD institucija. Įtvirtinus šią įstatyminę nuostatą, VSD bendradarbių ir agentų skaičius patrigubėtų, nedidinant valstybės sąnaudų. Taip būtų įgyvendinta esminė ir giluminė VSD reforma, kurios niekaip neįstengia pradėti nei Prezidentė, nei Seimas, nei Vyriausybė, nors visi konstatuoja, kad reforma seniai pribrendusi ir būtina. Žiūrėkime, kaip yra dabar. Dauguma VSD agentų, užsisėdėjusių slaptoje tarnyboje po 20 metų, seniausiai yra išviešinti ir sudeginti. Jei ir norėtų toks agentas vykdyti kokią nors agentūrinę veiklą, tai tik užsirakinęs savo kabinete, nes gatvėje jį visi atpažįsta. O štai atsiranda galingas būrys naujų slaptų agentų iš gatvės – dauguma iš eilių Darbo biržose, kurie žino slapčiausias mūsų šešėlinio gyvenimo paslaptis, ir visi veikia savo aplinkoje: landynėse, tarpuvartėse, nusikaltėlių gaujose, turguose, geležinkelių stotyse, tarp narkotikų prekeivių ir vartotojų, vagių, aferistų ir avantiūristų. Ponui Povilui Malakauskui nebeapsiverstų liežuvis dūsauti, kad teks kitais metais penktadaliu mažinti savo agentūrinį tinklą, greičiau tektų imtis už galvos, tvarkant srove siūbtelėjusį naujos ir vertingos informacijos srautą.

Taip padalijus darbo savaitę, ne tik kad dingtų nedarbas, bet bijau, kad valstybė pajustų darbo jėgos stygių, ir turėtume įsivežti nekvalifikuotos darbo jėgos iš trečiųjų šalių. „Sodra“ būtų išgelbėta amžiams, nes niekas nebekištų savo nešvarių rankų į tuščią jos kišenę.

Jei A. Kubilius su I. Degutiene įgyvendintų bent šį Lietuvos Poilsio Partijos siūlomą programinį punktą (o mes jų turime daugybę ir dar geresnių už šį), mes deleguotume savo Seimo narius į naująją „Mėnesienos“ koaliciją, ir nekiltų jokių problemų tvirtinant Seime kitų metų biudžetą, bei jį įgyvendinant“, – baigė prakalbą LPP pirmininkas ir atsigulė nusnausti, laukdamas naujos koalicijos partnerių atsakymo.

 

Bernardinai.lt