2009 11 08

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

K. Driskiaus „Arti Sartų“ : dvasingo kaimo regėjimuose

„Sartai daugeliui asocijuojasi su Pauliumi Širviu arba žirgų lenktynėmis. Tačiau šioje parodoje nėra nei vieno, nei kito. Joje pamatysite labai spalvingų charakterių, jausmų ir gyvenimų žmones, kuriuos man teko sutikti“ – parodos „Arti Sartų“ atidarymo vakarą kalbėjo fotografijų autorius Klaudijus Driskius.

Į moderniąją miesto kultūrą pagaliau atėjo tradicinio, daugiau nei 30 metų regėto kaimo realijos. Paprastai kaimo gyvenimas kultūroje plačiąja prasme nukeliamas į kultūrinį užribį, nes Aukštaitijos pakraštyje, nedideliame Kriaunų miestelyje, gyvenančių/gyvenusių žmonių likimai, veidai, vardai sunkiai pretenduotų į vieną iš šiuolaikinės elitinės kultūros matmenų, jei manysime, kad kūryba reikalauja dvasinio tobulėjimo tobulai nušlifuotoje, dvasiškai sterilioje kasdienybėje.

K. Driskius ryžosi atsigręžti į  savo gimtąjį kraštą,  „prikelti“ vienos provincijos vieną tikrą, kartais iš tiesų keistą kasdienybę, kurioje kiekviena detalė, kiekvienas veidas neatsiejamas.  Ir kokie tie žmonės dvasingi! – neslėpdamas susižavėjimo tą vakarą kalbėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos atstovas S.  Žvirgždas.

Kaip teigė filosofas V. Ališauskas, K. Driskius vaizduoja paskutinius „tikrus“ sentikius, paskutinius „tikrus“ žemdirbius, muzikantus, aludarius. Ir tai patvirtintų V. Ališausko mintį, kad K. Driskiaus vaizduojamas kaimas nebūtinai tas, kuriame norisi gyventi.

Vis dėlto, būdamas tam tikros epochos liudininku, šis kaimas atkreipia dėmesį savo nesumodernėjusiu veidu, autentiškomis nuotaikomis, jausenomis nuo išgertuvių iki laidotuvių procesijos. Ir kiekviena kasdienos akimirka – savotiškas ritualas – lygiai toks grynas, nesumeluotas, keistai patraukiantis.

Parodoje „Arti Sartų“ susidūrė moderniosios ir kaimiškosios kultūros ženklai. Pirmiausia todėl, kad daugiau nei 50 fotografijų, atrinktų iš albumo „Arti Sartų“, žiūrovai kviečiami pažinti vaizduojamo vieno Rytų Aukštaitijos kaimo ir jo apylinkių pasaulėjautą. Antra, parodos atidarymą įprasmino kanklių muzika ir Gintaro Andrijausko bei grupės merginų atliekami liaudiškos poezijos posmai, pokario romansai. Ir, galiausiai, į parodos atidarymą sugūžėjo būrys svečių iš to paties kaimo Aukštaitijos pakraštyje. Tie patys nuotraukų herojai, istorijos ir dabarties liudininkai.

Vakarą  pradėjęs S. Krivickas džiaugėsi, kad K. Driskius, tikrasis fotokameros „darbininkas“, atidavęs jai gražiausius gyvenimo metus, sulaukęs puikaus penkiasdešimtmečio jubiliejaus, šventę palydėjo šia simboliška paroda, sugrąžinusia jį į gimtąjį kraštą: „Klaudijus Driskius, būdamas taip arti savo žemiečių, iš tiesų moka į juos įsižiūrėti. Ir tai yra ne vien smagioji, mieloji šiaurės Rytų Aukštaitija. Klaudijaus darbuose yra ne tik gražių etnografinių aukštaitiškų momentų, bet ir suaukštaitėjusių sentikių. Per daugelį metų jie mums tapo labai artimi. Šis etnografinis momentas K. Driskiaus kūryboje užima nemažą vietą.“

Leidyklos „Aidai“ vadovas P. Vidžiūnas pasidžiaugė, kad K. Driskiaus kūryba sutraukia tiek daug žiūrovų: „Klaudijaus Driskiaus paslaptis slypi titano kantrybėje ir erelio akyse. Man būtų įdomu sužinoti, kiek K. Driskius nuėjo kilometrų, kiek porų batų sunešiojo“, – juokavo P. Vidžiūnas.

„K. Driskius mus priartina prie tokio kaimo, jo vidinio virpesio, kurio mes nebepajėgiame pajusti. Jo žmonės kitokie. Klaudijus juos geba pajudinti, išlaukti momento, kada tie žmonės atsiskleidžia geriausiai“, – sveikindamas fotografą kalbėjo P.Vidžiūnas.

Klaudijaus Driskiaus kraštiečiai, atvykę pasveikinti fotografo su krepšiu rudeninių gėrybių, linkėjo jam svarbiausių dalykų – surasti laimę ir, žinoma, dėkojo už Sartų krašto garsinimą.

Šiuos sveikinimus pratęsė Kriaunų parapijoje kurį laiką dirbęs kunigas A. Dauknys, prisimindamas, kad  pas jį, kleboną, dar 1986 metais, išdrįso ateiti tik du žmonės. Vienas iš jų buvo K. Driskius.

Kalbėdamas apie K. Driskiaus kūrybą, A. Dauknys tęsė P. Vidžiūno mintį: „Man atrodo, kad mes matome prakalbintas širdis. Titaniškos kantrybės nepakanka, reikia mokėti prakalbinti žmogų. Kai širdis prakalbinta, tada kantrybė padeda, ir žmogus atsiskleidžia“.

„Klaudijaus svajonė – kaimo liktarna. Be kaimo liktarnų, šviečiančių tamsoje, nėra Lietuvos. Nebėkite visi į didmiestį, o jei pabėgsite – sugrįžkite kartais į kaimą, dalinkitės viltimi, šviesa. Linkiu, kad būtų daugiau žmonių, pasiilgusių kito žmogaus“, – vakarą baigė kunigas A. Dauknys.

Parengė Kristina Buidovaitė