2009 11 12

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Liudvikas Jakimavičius. Laikas pradėti tirti žiniasklaidą

Prieš keletą savaičių savo komentare „Klaidinantys scenarijai“ („Bernardinai lt.“) mėginau dėlioti įvairias galimas Kauno tragedijos detektyvines versijas, kurios man atrodė labiausiai tikėtinos, tačiau nerandančios vietos viešosios informacijos lauke. Paprastai, kol vyksta ikiteisminis bylos tyrimas, visuomenė laikoma tarytum kokiame žinių bado dietos režime. Tuomet bet kokia nauja paskala ar nutekinta informacija suveikia kaip galingas užtaisas, aktyvuojantis informacinio vakuumo nualintą sąmonę. Visuomenė iš tų skurdžių žinių, nuojautų ir emocijų pati ima kurti naratyvą, kuris gali pradėti veikti kaip jokiais įrodymais nebesugriaunamas mitas. Tokiais atvejais labai svarbus yra laiko veiksnys – laiku visuomenės  sąmonėje pasėti abejonę, nepasitikėjimą ar skeptišką nuostatą , kol mitas joje dar nėra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs arba dar nėra sukurtas.

Sovietiniais laikais šias juodas informacinio visuomenės valdymo technologijas savo rankose turėjo KGB ir veikė per savo parankinius žiniasklaidoje. Žinių prieinamumo ir sklaidos požiūriu ikiteisminio tyrimo situacija beveik niekuo nesiskiria nuo galimybės gauti tikrą informaciją sovietiniais cenzūros laikais. Gyvenę anuomet puikiai pamena 1988-ųjų Vasario 16-ąją ir tą  propagandinę ataką „Tiesoje“, „Komjaunimo tiesoje“, „Vakaro naujienose“ ir per kitus informacinius kanalus, niekinant datos reikšmę bei „atskalūnus“ Lietuvoje ir išeivijoje, pasišovusius Nepriklausomybės šešiasdešimtmetį paminėti. Nors propagandistai  buvo iš anksto pasirengę užbėgti įvykiams už akių, suorganizuotas net liaudies mitingas Arkikatedros aikštėje, nupirktas sakyti prakalbą tautos numylėtinis Šarūnas Marčiulionis, gyvybingas Nepriklausomybės mitas neišsisklaidė. Priešingai – visuomenės sąmonėje tik labiau įsibūtino. Prisiminimai prisiminimais, palikime juos istorijai ir pažvelkime, kaip pasikeitė ir ar pasikeitė institucijų elgsenos su slapta ar įslaptinta informacija, nedidelėmis dozėmis nutekinant ją žiniasklaidai.

Prieš trejetą metų visuomenė turėjo progos skaityti vieną purviniausių puslapių mūsų „nepriklausomos“  žiniasklaidos istorijoje. Tuomet tiesiogiai iš VSD mūsų spaudai („Lietuvos rytui“) buvo pametinėjami jų kabinetuose sukurpti pulkininko Vytauto Pociūno žūties scenarijai, jie buvo tiražuojami, siekiant ne tik apšmeižti, sumenkinti garbingą žmogų, nusiplauti dėmes nuo savo nešvarių mundurų, bet ir sėti sumaištį visuomenės sąmonėje, manipuliuoti ja. 2007 metų liepą Piliečių Santalka kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl apie mirusįjį pareigūną viešai paskelbtų melagingų prasimanymų. Generalinė prokuratūra atmetė prašymą, teigdama, jog specialistų tyrimų išvadose nesama pažeidimų. Klausiama buvo apie šmeižto kampaniją, o atsakyta visai apie ką kita. Lygiagrečiai ėmė rutuliotis keli scenarijai vienoje scenoje. Pirmojo  režisierius buvo VSD, išdalinęs tekstus ir vaidmenis žiniasklaidos priemonėms, antrasis scenarijus – bylos tyrimas Prokuratūroje ir G. Kirkilo sudarytoje visuomeninėje komisijoje, kurio veiksmas nejudėjo iš vietos ir priminė farsą, kai tuo pat metu, stebint šiuos du vodevilius, visuomenės sąmonėje tvirtėjo įsitikinimas, kad  pulkininko žūtis yra politinė žmogžudystė, o visas šurmulys žiniasklaidoje – tik  piktavališka ir sąmoninga pastanga klaidinti. Metodai ir visuomenės sąmonės veikimo technologijos žmonėms, kurie buvo dar neužmiršę sovietmečio, labai atpažįstami, paveldėti iš KGB spec. priemonių arsenalo. Bjauriausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad nepriklausoma besiskelbianti žiniasklaida ir žurnalistų gildijos gretos apsisprendė būti ne žmogaus ir visuomenės pusėje, ne stengtis išsiaiškinti tiesą, o vykdyti nešvarius jėgos institucijų įgeidžius ir užsakymus. Demokratinėse valstybėse tokie žiniasklaidos viražai būtų neįmanomi, ir tai iškalbingas ženklas apie mūsų demokratijos kokybę, kuri kažin ar turi esminių skirtumų nuo rusiškosios, putiniškosios. Ką regėjome prieš keletą metų, matome ir šiandien. Seni, patikrinti metodai yra gajūs, nes sugalvoti ką nors nauja mūsų teisėsaugos ir jėgos struktūroms, matyt, trūksta fantazijos.

Štai prieš kelias dienas mūsų žiniasklaidoje („Lietuvos ryte“ ir „Respublikoje“)  pasirodė keletas „dinamitinių“ straipsnių apie rezonansinę pedofilijos bylą. Įdomus unisonas – du didžiausi dienraščiai konkurentai beveik sinchroniškai smūgiuoja į tą patį tašką, neva abi žmogžudystės buvo įvykdytos žmogaus su liguista fantazija, pasirinkusio aukomis asmenis, kurie nieko bendra neturėję su inkriminuotu mergaičių tvirkinimu. Taigi, kad suvoktume iš kur implikuojamos tokios išvados, verta užmesti akį į paskelbtus žiniasklaidoje tekstus ir kelti autoriams klausimus. „Lietuvos ryte“ 2009-11-10  laikraščio korespondentai Jadvyga PEKARSKAITĖ ir Arvydas LEKAVIČIUS rašo: „Tyrėjai mano, kad teisėjui Jonui Furmanavičiui mesti įtarimai dėl Drąsiaus Kedžio dukters tvirkinimo yra laužti iš piršto, o šmeižiko reikia ieškoti tarp nužudyto teisininko kolegų.” Pirmasis klausimas, kas tie tyrėjai ir iš kur žinoma, ką tyrėjai mano? Gal korespondentai paskambino tyrėjams telefonu ir tie atviravo, ką mano? Jei LR žurnalistai parašytų, kad taip mano tyrėjas Petras Petraitis, visuomenė galėtų kreiptis į tyrėją Petraitį ir jo paklausti, ar iš tikro jis taip mano, ar jo nuomonė žurnalisto neiškraipyta, ir kokiais faktais remdamasis jis taip mano? Šiuo atveju „Lietuvos ryto“ žurnalistikos stilistika labai padvelkia brežnevinių laikų „Tiesos“ kvapsniais, kai būdavo rašoma: „Liaudis nepasitiki, visuomenė smerkia, yra manoma, esama žinių ir t. t.“ Visai suprantama, kodėl informacijos šaltinis slepiamas, bet tuomet nėra ir pagrindo tokia informacija pasitikėti. Kitas dalykas, kai tyrėjų vardu, nors dar nėra pareikšti oficialūs įtarimai, inkriminuojama, kad kaži kokie nesunkiai numanomi teisininkų kolegos yra šmeižikai. Jei iš tikro yra šmeižikai, apšmeižę nekaltus žmones, kodėl nekeliama jiems baudžiamoji byla, kas teisinėje valstybėje susilauktų tik visuomenės pritarimo? Toliau paskvilyje rašoma: „Jau aišku, kad J. Furmanavičius nepažinojo nei D. Kedžio dukters, nei jos motinos Laimutės Stankūnaitės, nei mergaitės tvirkinimu įtariamo Andriaus Ūso.” Sakinys pradedamas nuasmeninta neveikiamosios lyties konstatacija „Jau aišku“. Kyla keletas klausimų: „Kam aišku, iš kur ir kokiu pagrindu aišku? Teiginys implikuoja mintį, kad visiems turėtų būti savaime aišku, nors iki šiol niekam  jokios ikiteisminio tyrimo detalės nebuvo atskleistos ir bylos medžiaga neviešinta. Vadinasi, tiems, kuriems aišku, buvo nutekinta ikiteisminio tyrimo informacija. Kas ją galėjo nutekinti, spręskite patys. Kitas klausimas ar žurnalistai turėjo galimybių patikrinti nutekintą informaciją, kad galėtų konstatuoti verdiktą „Jau aišku“?

Toliau rašoma: „Ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrintos telefono pokalbių išklotinės.” Iš kur žurnalistas žino, kas buvo tikrinama ikiteisminio tyrimo metu? Tai yra ikiteisminio tyrimo paslaptis. Ir dar gražiau: „Paaiškėjo, kad per pastaruosius kelerius metus teisėjas niekada nėra kalbėjęs nei su A. Ūsu, nei su L. Stankūnaite.“ Šis teiginys yra panašus į ikiteisminio tyrimo išvadą.

Dar toliau: „Be to, techninėmis priemonėmis nustatyta, kad tuo metu, kai esą tvirkinta mergaitė, J. Furmanavičius buvo visai kitose vietose. Be to, per pastarąją apklausą mergaitė iš nuotraukos neatpažino J.Furmanavičiaus.” Ko gera čia jau viešinamos ir operatyvinio tyrimo detalės, kurių visuomenė neturi jokių galimybių patikrinti.

Ir dar vienas perliukas iš „Respublikoje“ paskelbto Arūno Jonušo straipsnio: „Kauno apygardos teisėjo J. Furmanavičiaus ir Violetos N. nužudymą tirianti Kauno apygardos prokuratūra gavo ekspertų išvadas, kurios dar labiau sumenkino abejones, kas įvykdė šią dvigubą žmogžudystę. Iki šiol dar buvo svarstomos versijos, esą tai galėjo padaryti samdytas žudikas (operatyviniais duomenimis, D. Kedys rugsėjį tokio ieškojo – aut. past.) arba dar kažkoks D. Kedžio bendrininkas.

Dabar abejonių nebeliko. Ekspertai ant nužudytųjų J. Furmanavičiaus ir Violetos N. kūnų aptiko D. Kedžio kūno mikrodalelių. Jo DNR buvo nustatytas dar prieš porą savaičių iš jo asmeninių daiktų. Tai yra įkaltis, kurio nuginčyti beveik neįmanoma.

Be to, tyrėjai jau turi įrodymų, kas vairavo baltos spalvos mikroautobusą iš nužudymo vietos į rajoną, kuriame gyveno kitas pedofilija kaltintas A. Ūsas. Tai – D. Kedys. Jo veidas neblogai matyti vaizdo įraše, padarytame vienoje iš Kauno gatvių esančia išorinio stebėjimo kamera.“

Lygiai tas pats žanras – nutekinta slapta informacija žiniasklaidai, tik pravartu atkreipti dėmesį, kad nutekinti du skirtingi paketai. Pirmajame yra informacija apie nekaltą, nieko dėtą nužudytą teisėją (taigi apie pedofilijos bylą), o antrajame apie  kriminalą – žmogžudystės byla. Beje, informaciją tyčia taip stengiamasi suplakti į vieną kokteilį, kad abi bylos atrodytų tarytum viena, kai visuomenei kur kas svarbiau išsiaiškinti, ar aukščiausiuose mūsų valdžios ešelonuose tarpsta teisėtvarkos dangstomas pedofilų tinklas?

Mitų griovėjai stipriai pavėlavo, ir generalinis prokuroras, užuot gynęs savo kolegas, privalėtų pradėti naują ikiteisminį tyrimą – kas, kokiais sumetimais ir adresais bei kokių tikslų siekdamas iš jo stalčiaus nutekina slaptą informaciją, už kurios saugumą jis turėtų būti tiesiogiai atsakingas.  

Antradienį klausausi Dainiaus Radzevičiaus vedamos laidos per „Žinių“ radiją „Žiniasklaidos anatomija“. Jis kelia pseudo klausimus apie profesionalią ir neprofesionalią žiniasklaidą, kai visuomenei rūpi visai kitas klausimas – apie nupirktą ir nenupirktą.