2009 11 17

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Kovoje su vėžiu: „Aš viską galiu pati, girdi, ponas vėžy, pati! “

Liga – visuomenėje vis dar nemadinga tema. Tiesa, apie ją išgirstame per socialines akcijas, tačiau baigiasi akcija – baigiasi kalbėjimas apie tai, kas iš tiesų svarbu. Ar mes susimąstėme, kur einame, kaip gyvename, ką darome dėl savęs ir savo artimųjų?

Kasmet Lietuvoje krūties vėžiu suserga apie 1300 moterų. „Bet sustoti XXI amžiuje – taip nemadinga. Jei į klausimą, ką dabar darai, prie kokio projekto dirbi, būčiau atsakiusi: „Nieko nedarau. Stoviu trumpam atsitraukusi nuo gyvenimo, stebiu ir laukiu atsakymo, „kas aš esu“, pašnekovui tai reikštų viena – esu mirusi, na, bent jau pavažiavusiu stogu“ (Erika Umbrasaitė „Vienos krūties istorija“).

Visuomenės elgesys daug pasako apie pačią visuomenę. Ją kausto kraštutinumai: tikėjimas, kad liga kažkur toli, arba neišvengiamas tiesioginis susidūrimas su liga ar net mirtimi. Ar tarp šių kraštutinumų gali atsirasti ryšys?

Gali. Pirmiausia mene. Maždaug prieš metus „nemadinga“ tema apie vėžį dienoraštyje „Vienos krūties istorija“ ir prabilo žurnalistė Erika Umbrasaitė:

Pirmas rytas, kai aš oficialiai medikų paskelbta vėžininke. [..] Aštuntą valandą ryto aš jau stoviu prie Onkologijos instituto durų. [..] Žiūriu į geltonai pilkus ligonių veidus, jaunas moteris su skarelėmis ant plikų galvų, senukus vežimėliuose ir negaliu savęs priskirti prie šitų žmonių: „Nejaugi ir aš viena iš jų, tiesiog statistinė vėžio auka?““

(2005 m. spalio 18 d., Vilniaus onkologijos institutas)

Paprastai, be graudulio, su cinizmo ir humoro prieskoniu E. Umbrasaitė kreipėsi į sergančiuosius ir sveikuosius, kad, kaip ji pati sako, sergantieji suprastų, jog viskas ištveriama, arba tam, kad sveikieji pamiltų gyvenimą tokį, koks jis yra, nes jie yra sveiki.

Ši knyga nepretenduoja įsitvirtinti literatūros dirvoje kaip elitinis kūrinys, nes ji parašyta labai paprastai, o šiuo atveju nėra taip svarbu, kaip rašoma, svarbu – apie ką rašoma.

Šios autobiografinės knygos misija kita: pirmiausia kalbėti taip ir apie tai, kad kiekvienas, skaitantis šią knygą, bent akimirką susimąstytų, kokie jausmai užplūsta žmogų, išgirdus vėžio diagnozę, kaip sunku iš tobulos karjeros moters virsti prikaustytai prie lovos, ką reiškia matyti prie mirties prisilietusių ligonių veidus, girdėti jų žodžius: „O dabar kas iš manęs beliko – senė. Greičiau viskas baigtųsi.“

Arba suvoktų, kad viskas ištveriama, viskas praeina. Dienoraštyje aprašoma pagrindinės herojės kova su vėžiu tokia drąsi, šviesi, sunki, o kartu ir labai lengva, nes ją pirmyn veda begalinis noras gyventi.

Lapkričio 7 dieną teatre „Lėlė“ apie vėžį pradėta kalbėti dar viena – teatro kalba. Kaip teigė E. Umbrasaitė, „per meno projektus pavyksta atkreipti vis daugiau visuomenės dėmesio. Nes sveikoji visuomenės dalis dažnai prisipažįsta, kad nesidomi oficialia informacija apie ligas, kol patys nesusiduria su sveikatos problemomis. Tad menas gali būti viena iš nestandartinių priemonių, atkreipti žmonių dėmesį į egzistuojančią problemą.“

Spektaklis „Vienos krūties istorija“ sukurtas pagal to paties pavadinimo autobiografinę knygą. Pagrindinį vaidmenį atliko Eglė Mikulionytė, įkūnijusi drąsią, savimi pasitikinčią moterį, ryžtingai kovojančią su vėžiu, aplinkinių užuojauta, ne visuomet natūraliomis šypsenomis, bejėgiškumu ir fiziniu bei dvasiniu skausmu.

Spektaklį „Vienos krūties istorija“ sujungė muzikos ir skirtingų vaizdų fragmentai: elektroninė muzika, neleidusi nutolti nuo šiuolaikinės, modernios, nuolat skubančios visuomenės. Vis pasikartojantys traškesiai, skambesiai, gongo garsai, japoniški motyvai. Vyraujanti juoda spalva sustiprino be galo spalvingą jausmų paletę: nuo draskančio troškimo numirti iki begalinio noro gyventi.

Pasak E. Umbrasaitės, „Lietuvoje onkologija nėra prioritetinė šaka valstybės mastu, nors tai ir deklaruojama, todėl stringa šios srities finansavimas. Taip susidaro ligonių eilės, trūksta lėšų, kad moderniausi gydymo metodai būtų prieinami kuo didesniam susirgusiųjų skaičiui. Mūsų medikai yra nuostabūs, bet, deja, ir tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos medicina labai atsilieka nuo vakarietiškų standartų, ypač kai kalbama apie medikamentus, finansavimą ir pan.“

Parengė Kristina Buidovaitė