2009 11 18

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Algimantas Čekuolis: „Aš knygų neieškau – jos pačios mane susiranda“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau, ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringu?

Skaitymo skatinimo projekto „Skaityk ir dovanok“ tikslas – paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“.

Apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su žurnalistu, keliautoju, rašytoju Algimantu Čekuoliu.

Vaikystę menanti knyga

Mano pirmoji perskaityta knyga – labai netipiška. Kadangi mano tėvai buvo kaimo mokytojai, savęs neraštingo aš neatsimenu – augau mokyklos klasėje.

Kai man buvo septyneri metai, gavome siuntinį iš Amerikos. Tarp siunčiamų daiktų buvo knygų apie peliuką Mikį. Žinoma, anglų kalba. Jaunesnieji broliai prašydavo manęs paskaityti tas knygeles. Aš negalėjau pripažinti, kad tuomet, dar septynerių metų, nemoku skaityti angliškai. Žiūrėdamas į paveikslėlius, pasakodavau, ką knygų herojai veikia, apie ką kalbasi. Jaunesniems broliams mano improvizacija patiko labiau, nei būtų patikę skaityti originalą.

O aš tuo metu dar nesupratau, kad tai buvo mano pirmosios parašytos knygos. Pasakodamas tai, kas pavaizduota iliustracijose,  pajutau tam tikrą kūrybinį džiaugsmą.

Literatūra kalbėjimas apie svarbius dalykus

Autorius, kurių knygas skaitau, įvardyti būtų labai sudėtinga – jų pernelyg daug. Pirmiausia, tai šiuolaikiniai Didžiosios Britanijos ir Amerikos bei Lotynų Amerikos rašytojai. Aš mėgstu ir gerbiu tuos rašytojus, kurie geba svarbius dalykus pasakyti, įvilkdami juos į labai patrauklų, dinamišką, netgi detektyvinį siužetą. Taip yra todėl, kad žmonės pasisotina televizija, mažai skaito. O televizija padaro žmogų pasyvų. Garsas, vaizdas, dinamika pasiekia žiūrovą. Trūksta tik kvapo. Tuomet žmogaus smegenys nieko neveikia. Jos tampa vartotojiškos.

Skaitydamas knygą, žmogus mato juodas raides baltame fone. Smegenys priverčiamos kurti rašytojo piešiamus vaizdus – dirbti. Kadangi mūsų ir pasaulio skaitytojai jau sugadinti televizijos, šiuolaikiniai autoriai duoda skaitytojui išorinį, tačiau nepraradusį ir gilumo, dinamizmą. Galėčiau paminėti Fredericką Forsythe, avantiūristą, dalyvavusį daugelyje karų, sugebantį apie gyvenimą rašyti taip, kad, pradėjus skaityti jo knygą, šios neįmanoma padėti į šalį. Manau, kad sugebėjimas patraukliai rašyti – labai reikalingas dalykas. Tai sugeba ne kiekvienas.

Beje, jei reikėtų atsakyti į klausimą, kokios knygos yra įdomios, mano nuomone, svarbiausia nekalbėti apie nesvarbius dalykus – tuomet bus įdomu. Gera literatūra turėtų paskatinti žmones skaityti. Be to, literatūra turi žiūrėti į priekį, o ne į XIX a. 

 

Knygos mane susirado…

Aš nesirenku knygų, neieškau – jos pačios mane susiranda. Kas nors atneša, padovanoja, apie naujausias knygas perskaitau spaudoje. Dažnai artimi žmonės rekomenduoja knygą, kurią verta perskaityti. Tuomet aš atsiverčiu knygos vidurį, perskaitau porą sakinių, pasižiūriu knygos faktūrą.

Kai Knygų mugėje prie manęs prieina skaitytojai ir klausia, apie ką viena ar kita mano knyga, rimtesniam skaitytojui sakau: „Atsiverskite, ir pasižiūrėkite medžiagą. Ar jus sudomins sakinys. Ar, perskaičius tris sakinius, jie jums pasirodys informatyvūs?“. Žmogus nustemba, tikėdamas tik tuo, kad knyga turi būti parašyta gražiai. O gražumas, mano nuomone, ir yra svarbumas.

 Savas laikas ir savo knygos

Laikas, kurį galiu skirti knygai, priklauso nuo sezono. Vasarą aš taip pat dirbu savo darbus, t. y. „šukuoju“ spaudą. Bet vasarą galiu paskaityti tris valandas, nes nežiūriu televizoriaus. O šiuo metu per televiziją žiūriu tik dokumentines laidas, žinias. Kitų laidų, kuriose „kočiojama“ viena, vis ta pati tema, nežiūriu, nes man gaila laiko ir akių.

Internete ilgai skaityti negaliu. Internetas nepakeis knygos, nes knyga lavina intelektą, televizija intelektą migdo. Tą patį daro ir internetas. Internetas visada bus mozaika. Jeigu aš skaitau Žano Polio Sartro knygą, nenoriu jos pertraukinėti – turiu suprasti ją visą.

Privalau knygą turėti šalia, kad galėčiau kiekvieną kartą į ją pasižiūrėti. Kadangi žinau, kad, pavyzdžiui, Ž. Polis Sartras nerašė į internetą, spausdinta knyga man yra arčiau dialogo. Skaitydamas popierinę knygą, diskutuoji su autoriumi, kalbi. Internete tarsi tik girdi jį.

Galbūt taip kalba žmogus, išaugęs su popierine literatūra. Galbūt tiems, kurie išaugs kartu su internetine literatūra – popierinė knyga nebus susijusi su autentiškumu. Man tai susiję būtent su juo.

Lygiai taip pat maloniau skaityti „gyvus“ žurnalus ir laikraščius. Tiesa, intertnetinė žurnalo versija puiki tuo, jog skaitydamas žurnalus, kad ir užsienio kalbomis, galiu atsispausdinti patikusį straipsnį. Popieriuje galiu pasibraukti, padėti šauktuką, klaustuką.

Literatūra internete – tarsi antrą kartą virta sriuba. Galbūt šiandien tai jau normalus valgis. Viskas keičiasi daug greičiau, nei mes manome. Be to, keitimosi tempas vis greitės. Aš nelabai spėju. Be to, mėgstu skaityti ramiai, gurkšnoti taurę vyno, užversti knygą, palikti skirtuką.

Tam tikras knygos dalis mėgstu skaityti keletą kartų. Pirmiausia, A. Čechovo knygas. Yra žmonių, kurie jo nemėgsta. O man patinka  žaidimas su A. Čechovu. Jis rašo raides ant balto popieriaus, o aš bandau sugaudyti, kada pamatysiu vaizdą, kada pradėsiu matyti tą žmogų, jausti jo kalbą, jo žingsnius. Pamatęs vaizdą, grįžtu atgal, ieškodamas, kur to vaizdo pradžia. Panašiai rašo G. de Mopasanas ir  dabartiniai anglosaksų rašytojai. Jie piešia vaizdus.

 Biblioteka šalia mūsų

Biblioteka, be jokios abejonės, yra kultūros židinys. Bet daug kas priklauso nuo bibliotekininkės. Jeigu jos akyse ir veide matyti nusivylimas, bodėjimasis savo darbu, o kūno kalba ji tau sako: „Ko tu čia atėjai, ar nematai, kad knygos ramiai stūkso lentynose, ir nenori būti trikdomos.“ Esu matęs tokių bibliotekininkių. Jos taip elgėsi su manimi. Įsivaizduoju, kaip jos elgiasi, jei į biblioteką ateina vaikas arba artojas. Kita vertus, būna ir entuziastingų žmonių.

Dabar vis daugiau kalbama apie bibliotekų modernizavimą. Tai labai svarbus dalykas. Ypač kaimo vietovėse. Galbūt vaikai čia ateina pažaisti žaidimų, pabendrauti. Bet jie tai daro bibliotekoje. Reikia tikėti, kad paima ir vieną, kitą knygelę. Maniau, kad bibliotekų negalima modernizuoti. Rodosi, toks senas, nepajudinamas dalykas. Pasirodo, galima.

Bibliotekų vaidmuo milžiniškas. Reta, kad žmogus turėtų didžiulę asmeninę biblioteką.

Ji yra ir bus, bet turės keistis. Jeigu visos knygos būtų perkeltos į internetą, jas būtų galima atsispausdinti. Bet aš nenoriu, kad ir gerame ekrane skaityti, pavyzdžiui, Dž. Keruako. Galbūt tai vėlgi senamadiška. Internetas gali papildyti, stumtelti, patraukti žmogų. Bet knyga turi išlikti.

 Tarp rašytojo ir skaitytojo

Susitikimai su skaitytojais tirpdo barjerą tarp rašytojo ir skaitytojo. Skaitytojas linkęs autorių idealizuoti. Kartais būna taip, kad per dieną sugalvoji tik vieną išradingą arba protingą, jausmingą sakinį. Kitą dieną – kitą, ir t. t. Skaitant atrodo, kad knyga – tik išminties lobiai. Iš tiesų, rašytojas gyvenime yra visiškai kitoks. Per tokius susitikimus skaitytojas pamato autorių, o aš pamatau žmonių akis. Matau, kas juos domina. Tokie susitikimai mane įpareigoja ne tuomet, kai skiri autografą, o parėjus ir atsisėdus prie rašomojo stalo.

Kalbino Kristina Buidovaitė