Apie Vytautą Kernagį. Šeimos istorija I

Gal esu neteisus, bet manau, kad artistas gyvena, kol išlieka žmonių atminty. Įsivaizduokite, po 150 metų kas nors paimtų knygą apie Kernagį… Mūsų žanre viskas sensta. Nors esame gražūs, bet vienadieniai drugiai. (Vytautas Kernagis, 1999)

1

Vytautas Kernagis: Kudirkos gatvėje gimiau. Dviejų aukštų namukas su veranda. Antram aukšte buvo du kambariai, mes nuomojomės. Privatus namas. Šeimininkas – lyg šiluminės elektrinės inžinierius, jo žmona – daktarė. Kitą kambarį nuomojosi lenkė, ji labai mane mylėjo, bet su mano mama niekaip negalėjo sugyventi. Britva su britva negali. Vingio parką tada vadino Zakretu. Buvau baltas visiškai, belenkij malčik. Nuotraukos yra.

Iš tų vaikystės laikų beveik nieko neatsimenu. Sutinku žmonių, kurie sako: „Mes su tavim darželį lankėm.“ Gal iš nuotraukų tai žino. Neatsimenu beveik nieko, tiktai didelį stalininį namą Basanavičiaus gatvėje, ten dabar vaistinė. Kudirkos gatvė rėmėsi į Čiurlionio gatvę, ten buvo kiemai. Aš tais kiemais eidavau į darželį Vytenio gatvėje. Bet atsimenu ne darželį, o saulėgrąžų lukštų kvapą to didelio stalininio namo kieme. Namas buvo kūrenamas saulėgrąžų lukštais. Šiupeliais pildavo į katilinę.

Man pasakojo, kad labai nenorėjau eiti į darželį. Vis dėlto nuvedė, ir iš darželio grįžau žvairas. Jau pirmą dieną – na nervnoj počve[1] . Jaučiai irgi kartais būna tokie – kai labai kažko nenori, patiria nežmoniškai didelį stresą. Gal prisitaiko, sukandę dantis. Ir su darželiu taip buvo, ir su muzikos mokykla, į kurią mane įkišo, nes gera klausa.

Kai jau nusileidom gyventi į Angariečio gatvę (dabar Kaštonų), lankiau kitą darželį – ten, kur dabar Kultūros fondas. Ten mano pirmoji Muzikos tetulė buvo Beatričė Grincevičiūtė. Neatsimenu nieko, tik faktą žinau. Turiu porą nuotraukų iš darželio, kur aš kažkokį Rudenėlį vaidinu. Nieko neatsimenu.

Nuo mokyklos, nuo kokios šeštos septintos klas ės, jau galima prisiminti. Visa kita kažkaip ištrinta ir tik per nuotraukas išlenda.

Kudirkos gatvė yra Vilniaus centre, ant Tauro kalno. Prasideda statmenai Čiurlionio gatvei, nuo Tauro kalno leidžiasi iki pat Gedimino prospekto. Penktąjį praeito amžiaus dešimtmetį netoliese veikė Vilniaus miesto teatras – Basanavičiaus gatvėje, gal todėl nemažai trupės artistų ir režisierių buvo įsikūrę Kudirkos ir Čiurlionio gatvių apylinkėse, ten keliaaukščiai pastatai derėjo su mažais namukais ir greta plytinčiais sodais. Dabar Kernagio vaikystės kiemų vietoje Kudirkos gatvę pratęsia judri Švitrigailos gatvė – oro uosto link. Sodų likęs tik prisiminimas, o mažieji namukai arba ūgtelėję vienu kitu aukštu, arba virtę griuvėsių krūva ir užleidę vietą kokiam nors dideliam funkcionaliam pastatui. Bet pilkas dviaukštis su veranda išlikęs. Stovint nugara į Čiurlionio gatvę, jis dešinėje – Kudirkos 5. Dviejuose antro aukšto kambariuose kurį laiką gyveno aktorių Kernagių šeima: viename – Aleksandras Kernagis ir Gražina Kernagienė, kitame – jų duktė Rasa ir Bobulytė, Gražinos Kernagienės mama Elena Blynienė.

Vytautas gimė 1951 metų gegužės 19 dieną, šeštadienį. Rasai tada buvo devyneri, tėčiui rudeniop turėjo sueiti keturiasdešimt, mamai pavasarį buvo sukakę trisdešimt treji.

Sulaukęs penkiasdešimt penkerių, viename savo autorinių vakarų Palangoje Vytautas Kernagis pasakojo apie mamą: „Ot, kas yra teatras, ją buvo išmetę, nes laiku neperskaitė kažkokios repeticijos… Zulonas tuo metu buvo direktorius. Jis dvejiem metam mamą išmetė iš teatro. Paskui mama vėl grįžo. Ir galų gale man pasakė: jeigu jos nebūtų išmetę iš teatro, aš nebūčiau gimęs. Dabar galvoju: Dieve, na, tas Zulonas – aukso žmogus. Kaip teatre viskas apsiverčia. Atrodo, beprotiška tragedija jaunai aktorei tie dveji metai, – ir štai rezultatas.

Mano senelis iki 1918 metų buvo Odesos lietuvių bendruomenės kultūros vadas. Ten gimė du mano dėdės, ten 1918 metais gimė mano mama. Vos jai gimus, Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, tai jie visi iš karto per visą Ukrainą ir Rusiją, ir Baltarusiją parkeliavo į Lietuvą.

Mano senelis iš tiesų buvo buhalteris, paskui bankininkas. Mano dėdžių tokios visokios istorijos… Taigi mama po karo turėjo kai kurių problemų.“

„Tokios visokios istorijos“ susijusios su politika. Šeima pokario metais priprato jas nutylėti. Ir Vytautas Kernagis tas istorijas sužinojo ne iš karto, nors jo asmenybėje ir kūryboje jos paliko savo ženklų.

Kernagio senelis Dominikas Jonas Blynas buvo vienas šviesiausių ir veikliausių prieškario Lietuvos inteligentų. Šito žmogaus biografija pagarbiai surašyta „Lietuviškojoje enciklopedijoje“, kurią nepriklausomos Lietuvos „Spaudos fondas“ leido 1935 metais, bendradarbiaudamas su Katalikų mokslo akademija.

Dominikas Jonas Blynas gimė 1877 metų rugpjūčio 18 dieną Pazūkų kaime (Pušaloto valsčius, Panevėžio apskritis), pasimokė Panevėžio realinėje gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje ir sulaukęs dvidešimt trejų išvyko į Odesą. Ten dirbo valstybiniame žemės ūkio banke. Karjerą pradėjęs kaip raštinės vedėjo padėjėjas, vėliau buvo banko valdybos narys. Visą tą laiką rūpinosi Odesos lietuviais, rašė į Lietuvos laikraščius. Lietuviškos spaudos draudimo metais – iki 1904-ųjų – bendradarbiavo laikraštyje „Naujienos“, pasirašinėjo slapyvardžiu Bamblys. Vėliau rašė „Lietuvių laikraščiui“ – pirmam legaliam savaitraščiui, bendradarbiavo su Petro Vileišio įsteigtomis „Vilniaus žiniomis“.

1917 metais Odesos lietuviai Dominiką Joną Blyną išrinko į Rusijos lietuvių seimą Petrapilyje, bet jau 1918 metais jis su šeima grįžo į Lietuvą, į Kauną. Buvo reikalingas – vadovavo Finansų, Susisiekimo ministerijoms, dirbo Prekybos ir pramonės, Žemės bankuose. 1928 metais Dominikas Jonas Blynas tapo Žemės banko direktoriumi. Nepamiršo ir spaudos – bendradarbiavo su „Lietuviu“, „Lietuva“, „Lietuvos aidu“, kurį laiką net buvo atsakingasis „Lietuvos aido“ redaktorius. Dar – „Pažangos“ bendrovės valdybos pirmininkas. Negana to, iš prancūzų kalbos išvertė Fustelo de Coulange’o veikalą „Senovės miestas“, kurį 1933 metais spėjo išleisti Švietimo ministerija. Spėjo, nes tai – paskutiniai Dominiko Jono Blyno gyvenimo metai. Jis mirė 1933 metų birželio 22 dieną eidamas penkiasdešimt šeštuosius, palikęs vos keturiasdešimt penkerių sulaukusią žmoną su keturiais vaikais. „Irgi turėjo vėžį – kažkas su koja, tada nebuvo pagydoma“, – ištarė jo anūkas Vytautas, pats būdamas penkiasdešimt šešerių ir gydomas chemoterapija.

2

Apie senelio veiklą ir charakterį netrūksta šeimos pasakojimų, su įvairiomis detalėmis ir interpretacijomis. Giminės legendų klausiausi iš Gražinos Blynaitės-Kernagienės ir Rasos Kernagytės lūpų 2008 metų vasario mėnesį – Vilniuje, Kaštonų gatvėje, kur Kernagiai gyvena jau penkis dešimtmečius. Čia niekada netrūko ir netrūksta svečių. Mamai jau tuoj devyniasdešimt, ji graži, šmaikšti ir išraiškinga, nors gyvena beveik vien fotelyje. Rasa, įpusėjusi septintą dešimtį, nesitraukia nuo mamos, o jų prisiminimai ir ginčai neišsenka.

Gražina Kernagienė: Tėvas su šeima grįžo iš Odesos 1918 metais. Jam ten siūlė baisiai gerą vietą, bet tada jau reikėjo komunistu tapti. O jis jau savo pažiūrų nebekeis. Buvo įstojęs į Kunigų seminariją, bet pajuto, kad kunigystė – ne jam, ir išstojo. Tada ir vedė mano mamą. Heliusytė buvo jo šventenybė. Elena. Prisimenu tik „Heliusyt, Heliusyt“.

Jis lietuvninkas buvo baisus. Tėtis – tautininkas, o aš buvau į ateitininkus įsirašiusi. Kazimieriečių gimnazijoje tik ateitininkai buvo. Ir tėtis man nedraudė, laisvą valią pripažino. Vadinasi, platesnių pažiūrų turėjo, nebuvo tautininkas aklas.

Rasa Kernagytė: Buvo labai tvirto ir kieto charakterio. Mama panaši labai, gal ir Vytas šiek tiek turėjo valdingumo, kietumo.

Gražina Kernagienė: Bet labai lengva senelį buvo suminkštint.

Rasa Kernagytė: Ir Vytas toks pat. Sieloje – vienas minkštumas. Jo tiktai tokia išraiška. Aš tą patyrusi ir žinau – Vyto širdingumui ribų nėra. Senelis buvo banko valdytojas. Jam tais laikais buvo prieinama viskas – galėjo labai pigiai nusipirkti dvarus, žemes, juos už skolas parduodavo, už skatikus, bet jis niekada sau šito neleido.

Gražina Kernagienė: Už tai Tumas-Vaižgantas ir parašė jam ant knygos: „Doram ir teisingam žmogui.“ Viskas, ką Kaune turėjom, dingo. Didžiausia biblioteka, unikalios knygos.

Rasa Kernagytė: Senelis sirgo vėžiu. Prasidėjo kojoje, išvežė operuotis į Paryžių. Tada invalido mašiną turėjo. Po kurio laiko metėsi į galvą. Prasidėjo siaubingi galvos skausmai, dėl jų ir mažai miegodavo. Jis gulėdavo antrame aukšte, o Bobulytė jį slaugė. Senelis nepabūdavo be jos nė vienos sekundės. Visi namai ant jos laikėsi, kiemas. Kaimynai prisiminė, kad tokių gėlių kaip pas Blynienę daugiau niekur nėra. Senelis turėjo storą lazdą. Tik Bobulytė išeina – prigulti ar tvarkytis, – jis iškart dun dun dun į grindis: Elyte… Bobulytė tyliai ramiai sugrįžta.

Gražina Kernagienė: Jinai be miego išbuvo, kol jisai sirgo. Gal pora metų tai truko. Ir niekada nepadejavo, kad jai sunku.

Dominikas Jonas Blynas grįžo į Lietuvą, kai Odesoje „reikėjo komunistu tapti“. Praėjus vos septyneriems metams po jo mirties, šeimai irgi teko spręsti – trauktis nuo komunistų ar likti Lietuvoje. Bėgti, susitaikyti ar priešintis? Vytautas Kernagis yra pasakojęs: „Bobulytė turėjo tris sūnus ir mūsų mamą. Karo metu mamos broliai dalyvavo pasipriešinime – nacionalinis pasipriešinimas, savo vyriausybę norėjo daryti. Bylos dabar rastos. Atsišaukimus jie klijuodavo, leisdavo pogrindinius lietuviškus laikraščius. Po karo du Bobulytės sūnūs buvo kalinami Lukiškėse ir sušaudyti. Trečias sūnus išvažiavo į Ameriką – jauniausias. Liko mama.“

Tik tiek. Per koncertą ar per interviu paklaustas Kernagis nesigirdavo giminės istorija, nors domėjosi ja, skaitydavo dokumentus, dienoraščius – kai šie tapo prieinami. Savo paveikslą artistas kūrė iš to, ką veikė jis pats ir jo karta: „Aisčiai“, Brodas, dainuojamoji poezija, kabaretas „Tarp girnų“, Dainos teatras ir taip toliau. Ar dainos „Šaukiu aš tautą“, „Kalnai ant kalnų“, ne kartą Kernagio atliktos aikštėse per valstybės šventes, visas jo pakilus, lyriškas ir ironiškas repertuaras būtų skambėjęs tauriau, jei tuomet būtume žinoję apie nepaprastai dorą, „vardan tos Lietuvos“ daug nuveikusį senelį ir nukankintus jo sūnus?

Bet sužinoti, ko savo vaikams nepasakojo tėvai Kernagiai, galime.

3

Rasa Kernagytė: Mamos brolių Zenono ir Vytauto likimo niekas nežino. Lukiškėse nukankinti? Abiejų atminimas įamžintas prie Rasų kapinių – Lietuvos patriotų, kovotojų už Lietuvą memoriale iškalti jų vardai. Jie buvo voldemarininkai – sakė, kad Lietuvai reikėtų su vokiečiais, ne su rusais eiti. Vytautas prieš karą dirbo Vokietijoje, o Zenonas – Vatikane. Jeigu jis nebūtų sugalvojęs grįžti… Ir Bobulytė Lukiškėse sėdėjo gal porą metų.

Gražina Kernagienė: Kad mano broliai buvo dingę, visa šeima suimta, tas buvo justi, nors atvirai niekas nekalbėjo.

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma Zenono Blyno byla. Joje rusiškai (o kaip kitaip – sovietų Lietuvoje!) įrašyta, kad jis – „vienas iš įžymių nacionalistinio pogrindžio Lietuvoje atstovų“. Iš bylos aiškėja, kad 1908 metais gimęs Zenonas Blynas nuo 1928-ųjų dirbo voldemarininkų laikraštyje „Tautos kelias“, vėliau buvo „Lietuvos aido“ korespondentas Romoje, Lietuvos atstovybės Vatikane raštininkas. Grįžęs į Lietuvą, 1940–1945 metais tapo vienu iš „nacionalistinio pogrindžio“ vadų. Jo motinos ir jo paties šeimos namai Kaune buvo nuolat sekami. 1945 metų birželio 27 dieną Zenonas Blynas areštuotas ir ištremtas į Archangelsko srities lagerį. 1946 metų spalio 17 dieną Karo tribunolo nuteistas. Nuosprendis – VMN, vysšaja mera nakazanija[2] .

Rasa Kernagytė: Mes šimtą metų nežinojom, kur per karą dingo visi trys mamos broliai, Bobulytės sūnūs. Jauniausias, Marijus, atsirado tada, kai jau gyvenome Angariečio (dabar Kaštonų) gatvėje, vadinasi, apie 1958 metus. Buto gale buvo vonia. Atidarau duris ir matau – prie kūrenimo sėdi Bobulytė ir verkia. Gyvenime nemačiau jos verkiančios. O jai buvo jau septyniasdešimt metų. Bobulyte, sakau, kas jums… Ji rodo laišką – Maniukas atsirado. Kaip jis atsirado, kas pranešė, kad jis gyvas – šito iki šiol nežinau. Kažkas parašė. Marijus Blynas. Labai apsišvietęs žmogus. Mindaugistas. Jis Mindaugą laikė svarbiausiu Lietuvos kūrėju. Savo name Amerikoje buvo įsirengęs observatoriją, mama ten buvo, Vytas buvo.

Gražina Kernagienė: Buvau Klivlande pas Maniuką, mačiau, kiek jis turi mokslinių knygų. Laikai buvo šitie patys, nepriklausomi. Kas mane būtų leidę kitu atveju? Maniukas mirė prieš keletą metų. Gabus buvo žmogus, bet gyvenimas nesusiklostė. Straipsnius rašė, knygas vertė, dirbo sunkiai ir nesiskundė niekada.

Rasa Kernagytė: Dėdė Vytautas savo šeimos neturėjo ir labai mane mylėjo. O Zenonas buvo vedęs Ireną Oškinaitę, augino su ja dvi dukras. Daug vėliau, kai Zenonas buvo jau suimtas ir jo likimo niekas nežinojo, teta Irena ištekėjo už Juliaus Būtėno, priėmė jo pavardę. Būtėnas ir tetos dukras įdukrino – Blynų pavardę reikėjo slėpti. Būtėnai ištisai būdavo mūsų namuose.

Kodėl Kernagiai daugelį metų slėpė nuo savo vaikų, kad mama turi brolių, nepasakojo, kas jiems nutiko? Pokario atmosfera, yra sakiusi Gražina Kernagienė, vertė žmones gyventi kone trejopą gyvenimą: vienoks šeimoje, kai esi su savais žmonėmis, kitoks gatvėje, kai eini įsitempęs, nežinai, ar seka, ar dabar jau čiups ir išveš, ar dar ne, ar sustos mašina, ar ramiai nueisi. Dar kitoks bendraudamas su savo vaikais – prieš juos apsimeti, kad viskas gerai: jokios įtampos, jokių okupacijų, gyvenimas normalus. Niekas nenorėjo, kad dar ir jų vaikai patirtų panašią
kančią. „Reikėjo būti labai geru artistu, – kalba Gražina Kernagienė. – Savo dvasios laisvę reikėjo slėpti, ji nebuvo pageidaujama, jos nereikėjo rodyti visiems. Kad išlaikytum tokią pusiausvyrą, reikėjo, sakyčiau, talento. Išeinu į gatvę ir turiu būti nei nelaiminga, nei labai laiminga. Niekam nepasiskųsi, neparodysi ir nepasipasakosi. Išeini iš namų ir jau perimi kitą vaidmenį. Sutinki pažįstamus – vėl kitas vaidmuo.“

Vytautas tos kančios tikrai nepajuto. Tik kartą, gal kokiais 1966-aisiais, netiesiogiai buvo prisiminta mamos brolių istorija.

Vytautas Kernagis: Vienintelis labai didelis konfliktas su tėvais, jo nesupratau tuo metu, kilo, kai steigėm grupę, kurią norėjom pavadinti „Bočiais“, o pavadinom „Aisčiais“. Bet pirmiausia norėjom pavadinti ją „Geležiniu vilku“. Tada kilo baisus skandalas namuose: „Niekados tu nepasivadinsi „Geležiniu vilku“, ne, niekados!“ Ir nesako kodėl. Aš nesuprantu – ir legenda yra, ir grąžtų gamykla Vilniuje vadinasi „Geležinis vilkas“… Pasirodo, viena iš organizacijų, kurios sekretoriumi buvo mano dėdė, vadinosi „Geležinis vilkas“. Tada aš to nežinojau, ir pasakyti jie man negalėjo. Daug laiko praėjo, kol kažkokiame žurnale perskaičiau dienoraštį, spausdintą be autoriaus sutikimo. Pradėjau kažką suvokti.

Prie Lukiškių dabar jau viskas užstatyta, o tada buvo tokios keistos kapinaitės. Sako, gal ten kalinius laidojo. Akmenų pievoj pridėta. Kai vaikystėje eidavom vaikščioti, Bobulytė vis ten nueidavo. Aš vis galvodavau – kodėl. Gal, dabar spėju, kad arčiau sūnų būtų?

Bobulytė, visa tai išgyvenusi, buvo ramybės ir gerumo įsikūnijimas. Nemoku papasakoti, kokia tai buvo gerumo jėga. Bobulytė yra siela. Jeigu aš dėkingas kam nors už savo toleranciją, – jos nedaug, bet ji vis dėlto egzistuoja kažkur labai giliai – už tai dėkingas Bobulytei.

4

Bobulytę, Eleną Blynienę, įsiminė ir pamilo visi, kas viešėjo Kernagių namuose. Sako, su ja būdavę nepaprastai gera bendrauti ar vien tik žvilgsniu susidurti. Ir ji ypač skaniai gamindavusi.

Gražina Kernagienė: Mano mamą galima šventąja laikyti.

Rasa Kernagytė: Visi ją šventąja ir vadino. Ji buvo nepaprastos vidinės inteligencijos. Kas ją pažinojo, sakė, kad kito tokio žmogaus niekada nėra sutikę. Kažkoks unikumas. Susigaudė visose politinėse situacijose, niekad nedejuodavo. Niekada nesiskųsdavo. Labai daug skaitė – Dievas ją apdovanojo šviesia sąmone ir geromis akimis iki pat devyniasdešimt šešerių metų. Dar šeimininkė be proto gera buvo. Mano draugė ir globėja. Tėvai užsiėmę mirtinai, tai aš tik su Bobulyte. Tėvai sako: viskas, išvažiuojam į gastroles. Mes su Bobulyte viena į kitą pasižiūrim, mirkt: valio, karaliaujam. Ir Vytas su Bobulyte likdavo.

Gražina Kernagienė: Per visą gyvenimą nė vieno pikto žodžio nėra pasakiusi niekam.

Rasa Kernagytė: Ji kai supykdavo ant manęs, tai beveik nematydavo. Aš: „Bobulyte, Bobulyte…“ Nereaguoja. Bet jau viduje verda. O priekaišto pasakyti negali. Tada sakau: „Bobulyte, pažiūrėkit, kaip langus gražiai sutvarkiau.“ Šnekinu, šnekinu. Prisišnekinu. Ir po to Bobulytė niekad nepasakys: kodėl tu taip padarei… Pats turi suprasti, kad elgeisi netinkamai.

Bobulytę, savo prosenelę, prisimena ir Rasos duktė, aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Nieko nuostabaus – nedaug šeimų, kurių net keturios kartos yra gyvenusios drauge. Ir taip, atrodytų, idiliškai. Gabija pasakoja: „Mano tėvai ir seneliai buvo gerai išauklėti, nes turėjome fantastišką prosenelę. Visas gyvenimas mūsų šeimoje sukosi apie ją. Būtent ji skleidė ypatingą pagarbos aurą. Manau, mes visi – ir mano mama, ir jos brolis Vytautas – esame išauginti prosenelės. Atsimenu, ji kiekvieną sekmadienį ruošdavo pietus, kol galėjo, ir taip visus suburdavo apie save.“

Gyvenimas su Bobulyte truko iki 1984 metų.

Gražina Kernagienė: Jos labai įdomūs gimimo metai: 1888. Ir įdomi mergautinė pavardė: Kliokman. Lenkiškai – Kliokmanuwna. Ji turėjo vokiečių kraujo ir lenkų.

Rasa Kernagytė: Jaunystėje Bobulytę mylėjo du vyrai: mūsų senelis ir profesorius Zigmas Žemaitis, matematikas. Kai jie įsimylėjo, Bobulytei buvo gal šešiolika metų, nes devyniolikos ji jau pagimdė Zenoną. Pasirinko senelį. Kiek prisimenu, nebuvo nė vieno Bobulytės vardadienio, kad profesorius Žemaitis nebūtų atėjęs su dėže saldainių ir gėlėmis. Elena – gegužės 22 diena. Ir profesorius. Bobulytė jį ramiai sutikdavo, apie gyvenimą jie pasišnekėdavo.

Profesorius Zigmas Žemaitis gyveno iki 1969-ųjų. Eleninių tais metais jis nebesulaukė.

O Gabija savo dukrą pavadino Elena. Vytautas pasiūlė tą vardą.

5

Gražina Blynaitė ir Aleksandras Kernagis susipažino studijuodami Kaune.

Vytautas Kernagis: Tėvas – iš paprastesnių, o mama – bankininko duktė. Jie abu Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę ir vaidino teatre. Jie abu buvo pirmojoje Juknevičiaus trupėje, kuri atsikraustė į Vilnių. Ir Bobulytė pervažiavo iš Kauno su jais.

Tėvukas buvo toks patriarchas: priešų neturėk, su chebra išgerk, visi draugai. Jis toks nuo mažų dienų. Jo tėvas labai anksti mirė, jis turėjo išlaikyti šeimą. Buvo paštininkas – visi Kėdainiai jį pažinojo. Gimė prie Kavarsko, užaugo Kėdainiuose.

Vytautas Kernagis mėgo pabrėžti, kad jo mama gimusi Odesoje, šmaikštuolių mieste. Svarstydavo, ar tik ne tai nulėmė jo, estrados artisto, profesiją: „Iš mamos atėjo proto aštrumas. Mano mama yra britva. Šmaikšti, aštri, greit pagauna, atsako.“

„Nu i što?[3] koketiškai sureagavo Gražna Kernagienė, savo devyniasdešimtmečio išvakarėse paklausta apie jos ir Aleksandro Kernagio meilės istoriją, prasidėjusią Kaune maždaug praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. – Nu i što? Jis mane dievino.“

Rasa Kernagytė: Žinot, mamyte, man atrodo, jis visada jus dievino ir truputį prisibijojo.

Gražina Kernagienė: Tu truputį klysti. Jam įspūdį buvo padariusi Irena Oškinaitė. Čia faktas, ne jerunda. Man faktas yra daugiau už bet kokius norus.

Mes susipažinom teatre, ne universitete. Ką aš matysiu, kas universiteto koridoriais vaikšto. Aš ir pati labai retai ten būdavau. Kai susitikom, teatro studijoj mokiausi. O Aleksandras jau dirbo teatre. Jis jau vaikščiojo po teatrą kaip savas. Draugavom gal metus, gal dvejus.

1940 metais teatras buvo įsteigtas Vilniuje, o spektaklių vaidinti važinėdavom iš Kauno – kaip per gastroles. Neilgai važinėjome, greit persikėlėm į Vilnių. Gyvenome ten, kur dabar Mažvydo biblioteka, Seimo rūmai – netoli Žvėryno tilto. Per karą į tą namą pataikė bomba. Grįžtam – duobė vietoj namo. Negalėjau patikėti. Dar po tuos griuvėsius knaisiojausi, radau servizo šukę – tai ir žinau, kad ten tikrai mūsų namai buvo.

Rasa gimė 1942 metais. Mes ją laikydavome medinėje dėžėje, į kurią paklojom antklodę ir manėm, kad labai gerai įtaisėm vaiką. Atvažiavo iš Kauno mano brolis Vytautas ir pasakė mamai, kuri tada dar gyveno Kaune: „Mama, imkim greičiau Raselę, jie ją laiko dėžėj ant žemės!“ O mes manėm, kad atradimą padarėm, kaip auginti vaiką. Nuo tada Rasa Kaune augo, mano tėvų namuose.

Rasa Kernagytė: Mamos broliai nebuvo sužavėti, kad mama pasirinko artistą. Labai šaltai priėmė. O mūsų tėtė nuo mažens buvo šeimos galva Kėdainiuose. Kai mirė jų tėvas Donatas Kernagis, vyriausiasis Kėdainių paštininkas, motina Emilija Kernagienė liko su trim vaikais. Mūsų tėtis vyriausias, brolis ir sesuo daug jaunesni, jie tada visai mažučiai buvo. Tėtis, dar pacanas, iškart perėmė paštininko pareigas, be to, padėdavo mokytis turtingų kėdainiškių vaikams. Kartais ir gyvendavo, būdavo maitinamas tose šeimose. Viskas dėl to, kad pagelbėtų motinai tvarkytis ir su vaikais, ir name, darže. Išleido į mokslus ir brolį, ir seserį. Tėčio brolis Enrikas – mes jį vadinam dėde Heniuku, – man apie tai pasakojo, sakė, kad visą gyvenimą jaučia dėkingumą tėtei. Tetos vardas Elena, o vadinom ją teta Line. Jų abiejų dukros, mūsų pusseserės – Vyto bendraamžės.

Mes su Vytu vaikystėje vasaras leisdavome pas bobutę Kėdainiuose. Tėvai mus nuveždavo ir palikdavo. Kokių ten grožių ir įdomybių: didžiulis apleistas parkas, senas vandens malūnas ir krioklys, už jo – traukinių stotis. Kaifas mirtinas. Sustoja traukinys, o stotyje žmonės pardavinėja iš savo sodų vyšnias, trešnes, obuolius – kas važiuoja, iššoka nusipirkti. Mes irgi traukiniu atvažiuodavom. Iš stoties išeini – ten netoli konservų fabrikas, kur dėdė dirbo. Nusileidi nuo pylimo, praeini pro vandens malūną – ir jau netoli bobutės namelis su sodu, daržu, su tvartuku ir lauko tualetu. Koks sodas! Palei tvorą – daugybė vyšnių, uogos pasakiško skonio. Medžiai tinklais apdengti, nes žvirbliai tiesiog tragiškai lesdavo. Dar – kelių rūšių obelys. Darže – bulvės, bulvės, bulvės, agurkų būtinai kelios lysvės. Geltoni jurginai ant ilgų ilgų kotų palei tvorą ir šulinį. Prie namo palei langą – agrastų, serbentų krūmai.

Namukas mažutis – verandytė, virtuvėlė ir pora kambariukų. O ant aukšto – senovinė raižyta spinta su stalčiais apačioje. Spinta uždara, juoda, ištapyta spalvotais paukščiais. O jau grožis! Toje spintoje krūvos knygų, žurnalų, laikraščių iš Smetonos laikų. Vytas, kai atvažiuodavo, prapuldavo ant aukšto prie tų knygų ir tos spaudos. Viską išžiūrėdavo ir kai ką parsiveždavo.

Kėdainių laikraštis „Rinkos aikštė“ 1996 metais spausdino Vytauto Kernagio interviu: „Daug vasarojęs čia esu. Mano senelė turėjo tokį namuką kadais Vydūno gatvėje – priešais pat rašytojo Juozo Paukštelio namą. Ir su savo tėčiu dažnai čia atvykdavom iš Vilniaus. Po parką paklaidžioję esam, į minaretą lipę ne kartą, po senamiestį bastęsi.“

Minaretas? Rasa atsimena: „Aukštas siauras bokštas su durimis, kurios visą laiką būdavo užrakintos. Nuo to minareto per lieptelį galėjai eiti į parką – visą apžėlusį aukšta žole, bet kaip ten gražu būdavo. Laukiniška.“

Senelį Donatą Rasa ir Vytautas pažinojo tik iš nuotraukų. Ir senelis, ir bobutė, pasak Rasos, abu buvo juodaplaukiai: „Bobutė Emilija nė vieno žilo plauko neturėjo – juoda kaip čigonė ir akys juodos, įkypos kaip slyvos. Senelis Donatas lyg pietietiško gymio. Ir jų vaikai tamsūs, tankiais antakiais, ryškiais žandikauliais, siaurom akim. Tėtė mėgdavo sakyti, kad jis turi totoriško kraujo, paskui ir aš iš jo perėmiau šitą frazę, man labai ji linksmai skambėjo. Vytas juokdavosi iš manęs, kai taip sakydavau.“

Sprendžiant iš juodosios spintos turinio, Donatas Kernagis buvo inteligentiškas žmogus. Rasa girdėjusi, kad jis net anglų kalbą mokėjęs, tuo metu tai buvo retenybė. Ir Vytas, ir Rasa žinojo, kad senelis Donatas tuomet, kai atsitiko tragedija, buvo visai nesenas. Senelio žūties istorijos tėvai nuo vaikų neslėpė – tai viena paslaptingiausių Kernagių šeimos legendų, perduodama iš lūpų į lūpas.

Vyriausiasis Kėdainių paštininkas Donatas Kernagis, pasirodo, nešiodavo ne vien paštą, bet ir pinigines perlaidas. Kartą jo kolegos, kaip pasakojama, bjauriai pajuokavo: seneliui (jam dar nebuvo nė keturiasdešimt) užsnūdus, paslėpė krepšį su pašto siuntomis. Pabudęs ir neradęs krepšio, Donatas Kernagis nutarė, kad bus jį pametęs, ir pasielgė visai netikėtai – nusišovė.

Kaip vaikus galėjo veikti toks jų senelio poelgis? Žuvo, nepakėlęs tariamos gėdos, kuri buvo tik nevykęs draugų pokštas. Nusišovė, gindamas savo garbę ir orumą. Tai turėjo atsispindėti giminės charakteryje. Nė vienas Donato Kernagio palikuonių nebandė pakartoti tokio žingsnio, bet garbė ir orumas jiems itin jautri vieta. Ne pistoleto šūviais, tik durų trankymais tai buvo parodoma. Vytauto Kernagio trenktų durų garsą įsiminė ne vienas bičiulis.

[1]    Iš nervų (rus.).

[2]    Aukščiausioji bausmė (rus.).

[3]    Na ir kas? (Rus.)