2009 11 20

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“. Prarasto (neatrasto) Parulskio beieškant

Spalio 19 dieną „Pegaso“ knygyne Vilniuje pristatyta Laimanto Jonušio parengta knyga „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“. Pastaruoju metu pasirodžiusi ne viena pokalbių (prisiminimų) knyga su garsiausiais Lietuvos žmonėmis (ši kategorija skiriama populiariojoje žiniasklaidoje), sukėlė nemažą „literatūrinį“ ažiotažą, tačiau, vargu, ar bent viena iš šių knygų verta atidesnio literatūrinio žvilgsnio ar profesionalaus žodžio. Pasak A. Andriuškevičiaus, šios knygos neautentiškos, nes pokalbininkas kalba klišėmis: jei pokalbininkas sako, kad tėvai jį vežėsi į atlaidus, ir jis mielai su jais keliaudavo –  tai yra klišė. Be jei jis sako, kad vaikystėje motina jį vedėsi į spirito varyklą – tai ne klišė. Tai – autentika.  

Būtent dėl autentikos, kiek kitaip ir vertinama L. Jonušio parengta knyga „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“. Visų pirma, apie S. Parulskį mes labai mažai žinome: retai matome jį televizijoje, spaudoje. Tačiau kiekviena autoriaus knyga sukelia tam tikrą šurmulį tarp literatūros tyrinėtojų ir skaitytojų, ir, žinoma, nelieka nepastebėta.

Vakarą pradėjusi leidyklos „Alma littera“ redaktorė koordinatorė N. Kuolienė atsakė, turbūt, į pagrindinį literatūrinį klausimą: „Kaip atsirado ši knyga“?

„Paprastai, tai, kas atsiranda – labai objektyvu. Man atrodo, dabar, kai kalbamės vis mažiau, labai norisi, kad kiti kalbėtųsi. Tai būdinga vaikams. Jiems taip gyventi ramiau“. Pasak N. Kuolienės, S. Parulskis priešinosi knygos atsiradimui. Jį „palenkė“ tik mintis, kad ši knyga nebūtinai apie jį, bet ir apie tą kitą. Sunku pasakyti, kiek knygoje absoliutaus asmeniškumo, nes kažkas žmoguje yra iš kito, iš kitur, todėl galima kalbėti apie save ir apie tą kitą savyje, – kalbėjo N.Kuolienė.

Knygos pradžių pradžia, pasak N. Kuolienės, galima laikyti V. Kavolio studiją „Žmogaus genezė“, kurioje nagrinėjama V. Kudirko asmenybė. Šie kūriniai nutolę, tačiau tarsi priartėja vienu aspektu: V. Kavolis, kalbėdamas, tarsi pamiršta objektą.

N. Kuolienė juokavo, kad pirminis knygos pavadinimas buvo „Prarasto Parulskio beieškant“. Tačiau koks „prarastas Parulskis“? Jo knygos verčiamos į 11 užsienio kalbų, autorius gavęs visas įmanomas premijas. Tai – „neatrastas Parulskis“.

Dailėtyrininkas, poetas, eseistas A. Andriuškevičius apie knygą „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ nevengė kalbėti metaforomis, palyginimais, kurių netrūko ir visą vakarą. „Tai yra eilinė jūsų stabo knyga. Ir jūs čia tikitės rasti jūsų susikurtą rašytojo įvaizdį atitinkančių minčių. Jūs manote, kad tos mintys gilios, jos padės gyventi, kurti ir skaityti Parulskį. Nežinau, kokio gilumo tos mintys“, – kalbėjo A. Andriuškevičius. Knyga, pasak jo, vertinga ne tiek dėl gilių minčių, kiek dėl autentiškumo. Autentiškumas nereiškia tiesos, gilių minčių, o tai, ką autorius kalba turi tiesiogiai ar netiesiogiai koreliuoti su jo vidine forma. Ir ten, kur S. Parulskis sako tiesą, ir ten, kur jis meluoja.

Ši knyga, pasak A. Andriuškevičiaus, skatina dalyvauti dialoge. Įrodymu jis pasirinko kažkada išmoktą Bodlero „Piktybių gėlių“ epigrafą: „O, dviveidi skaitytojau, mano dvyny, mano broli“. S. Parulskis, kalbėdamas fundamentaliomis temomis (Dievas, kūryba), įtraukia skaitytoją į dialogą, ir kreipiasi į dviveidį skaitytoją. Tačiau tiesiai to pasakyti jis negali: „S. Parulskis šviesus ir tyras stovi ant kalno. Dviveidis skaitytojas jo klauso iš pakalnės“ – metaforomis kalbėjo eseistas. Beje, knygoje S. Parulskis prisipažįsta taip pat esąs dviveidis – vyksta dviejų dviveidžių dialogas. Tuomet skaityti tampa įdomu ir nešalta.

Žaidimą metaforomis poetas, eseistas tęsė vištos metafora. A. Andriuškevičius palygino vištą ir kūrybą. Višta, pasak jo, pati nepadedanti kiaušinio – ji tik sudaro tam sąlygas. Tokiu būdu rašytojas neparašo knygos – ji pati pasirašo. Rašytojas tik suteikia galimybę kūriniams rastis.

Knygos sudarytojas L. Jonušys teigė, kad visi klausimai užduoti ir atsakyti knygoje. Jis pasidalijo tuo, kad buvo sunkių momentų, kai S. Parulskis norėjo baigti knygos kūrimo procesą.

Jonušys tęsė metaforišką kalbą: A. Truaja (H. Troyat) parašė knygą apie Gogolį. Joje teigė, kad Gogolis talentingas rašytojas, bet linkęs į kraštutinumus. Vienas anglų rašytojas, cituodamas šią knygą sakė, kad talentingas rašytojas tuo ir pasižymi, kad prieina iki kraštutinės ribos, ir ją peržengia. Tas ribų peržengimas – viena iš esminių S. Parulskio savybių. Tam, pasak A. Jonušio, reikia drąsos, vaizduotės, nutiesti žodžių tiltą iki ribos, ir per ją. Tai daroma ne apmąstant strategiškai, bet per intuiciją.

S. Parulskis, kaip visada rimtas ir kritiškas, palyginęs susitikimus su skaitytojais su Černobilio atominės elektrinės sprogimu, tačiau tuo pat metu pasidžiaugė žmonėmis, kurie į susitikimus ateina.

„Koks malonumas būti pačiu savimi? Visi nori būti turtingi, gražūs, aukšti, su plaukais, su barzdomis“, –  sarkazmo nevengė S. Parulskis.

Knygos priešistorę autorius pristatė taip pat sarkastiškai: „Kalbėjausi visus metus. L. Jonušys pradėjo su manimi kalbėti pačiu šlykščiausiu metu, lapkričio mėnesį, tai yra depresijos laikas. Nieko negalime vienas apie kitą pasakyti. […]Aš tik inkščiu po stalu, ir viskas. Šlykštu kalbėti apie save“.  

„Kodėl man ta knyga nėra labai brangi“?, – retoriškai klausė rašytojas. Ir čia pat atsakė: „Mes su L. Jonušiu siekėme negilumo. Nes būtų nenatūralu, jei du žmonės sėdėtų ir kalbėtųsi apie Kantą, Nyčę, ir dar su citatomis. Aš nesu nei filosofas, nei kalbėtojas, mėginu būti rašytojas“.

„Aš tikėjausi iš savęs daugiau. Galbūt neatsidarė tokie dalykai, kurie galėjo atsidaryti. Galbūt jų nėra? O gal yra…“, – svarstymais vakarą baigė S. Parulskis.


Sigitas Parulskis – poetas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, vertėjas. Jo kūryba įvertinta Z. Gėlės, Jotvingių, šv. Kristoforo, Lietuvos rašytojų sąjungos premijomis. 2004 m. rašytojas tapo Nacionalinės premijos laureatu. Jo romanai sulaukė pripažinimo Lietuvoje ir verčiami į latvių, italų, švedų, albanų ir kitas kalbas.

 Parengė Kristina Buidovaitė