Apie Vytautą Kernagį. Šeimos istorija II

6

Trisdešimtmetis Aleksandras Kernagis vaidino ne tik Vilniaus miesto teatre (taip tada vadinosi dabartinis Nacionalinis dramos teatras, tuo laiku kartu su Operos teatru veikęs Basanavičiaus g. 13), – per karą (1941–1943) jis dirbo ir Vilniaus skrajojamojo „Vaidilos“ teatro meno vadovu, režisieriumi ir aktoriumi, be to – Vilniaus universitete neakivaizdžiai tęsė teisės studijas.

Teatras Aleksandrui Kernagiui nebuvo įstaiga, kurioje įsitaisytų ramiai ir ilgam. Jo kūrybos pradžia Kaune, 1933–1934 metais veikusiame Jaunųjų teatre su Andriaus Olekos-Žilinsko mokiniais. Jie buvo gyvi tik grynuoju menu ir idealizmu, kaip vėliau, jau gyvendama Amerikoje, prisiminė trupės aktorė Aleksandra Gustaitienė. Po dviejų sėkmingų spektaklių jaunimui vis dėlto teko grįžti į Valstybės teatro trupę, prieš kurią ir buvo sukilę. Iš Jaunųjų teatro laikų liko jaudinantys atsiminimai, draugystė su tada dar tik pradedančiu režisieriumi Romualdu Juknevičiumi ir teatro etika (iškalbinga detalė: ne tik aktoriai, bet ir scenos darbininkai nedrįsdavo į sceną įžengti su kepure).

Kai 1940 metais Romualdui Juknevičiui atsirado galimybė kurti teatrą Vilniuje, Aleksandras Kernagis ir Gražina Blynaitė buvo vieni iš dviejų dešimčių aktorių, pasiryžusių dėl to palikti Kauną. Režisierius „iš pono Dievo lockos“, kaip Juknevičių apibūdino Balys Sruoga, nors vos keleriais metais vyresnis už savo aktorius, šių buvo laikomas mokytoju. Tai antroji profesionalaus Lietuvos teatro aktorių karta. Vilniuje jie debiutavo spektakliu „Viltis“ – Romualdas Juknevičius režisavo olandų dramaturgo Hermano Heijermanso dramą apie žvejus. Nuo tos 1940 metų premjeros ant Nacionalinio dramos teatro scenos uždangos plaukia laivas, vardu „Viltis“. Dvidešimt devynerių Aleksandras Kernagis ir dvidešimt dvejų Gražina Blynaitė vaidino „Viltyje“ nemažus vaidmenis, vadinasi, ir jie tebeplaukia tame laive. Beje, Romualdui Juknevičiui svarbūs būdavo net menkiausio epizodo atlikėjai, net spektaklio triukšmų kūrėjai, dirbantys už kulisų, – tokie buvo šitos trupės įsitikinimai.

Kūrybos pradžia sutapo su dviem okupacijom – sovietų ir nacių. Tai išblaškė vos pradėjusią dirbti trupę. Net Kernagiai bandė bėgti į Vakarus, tik jiems, priešingai nei 1918 metais Dominiko Jono Blyno šeimai, pasitraukti nepavyko. Buvo laikas, kai Vytautas, žinojęs šią istoriją, graužėsi, kad gimė ne kokioje Amerikoje. Pats vėliau viename interviu pasakojo: „Prieš dvidešimt metų buvo populiari frazė, priskiriama A. Puškinui: „Lėmė gi man Dievas su mano protu ir talentu gimti Rusijoje.“ Kirbėjo mintis, kodėl gimiau šitoje sienos pusėje. 1944 metais tėvai traukėsi iš Lietuvos. Ties Kybartais nulūžo vežimo ratas. Susėdo griovy, pasėdėjo ir grįžo. Vadinasi, toks likimas. Pakeliavęs po užsienį supratau, jog gyventi galėčiau tik Lietuvoje. Mano yra čia. Mano Lietuva, mano Vilnius, mano Palanga.“

Režisierius ir Kernagių šeimos draugas Romualdas Juknevičius, vienas talentingiausių Lietuvos scenos menininkų, neemigravo, tačiau neįtiko nė vienam režimui. Visos valdžios kišosi į jo kūrybą, kontroliavo ir baudė. Naikino iš lėto. Mirė sulaukęs vos penkiasdešimt septynerių – nereikėjo nė vysšaja mera nakazanija.

1976 metais, kai buvo minimas Romualdo Juknevičiaus septyniasdešimtmetis, Aleksandras Kernagis per radiją pasakojo apie 1940-aisiais Vilniuje įkurtą teatrą ir apie jauną jo vadovą: „Dirbo nuo ryto iki vakaro ir naktimis. Kolektyvas buvo jaunas. Jis ne tiktai režisorius buvo, bet ir pedagogas. Buvo padaręs studijines valandėles ir ateidavo į kiekvieną repeticiją kaip į šventę, ir versdavo kiekvieną aktorių pagalvot ne tiktai apie savo vidų, bet ir apie savo išorę. Kadangi darbas yra toks, kad žmogus turi būt visapusiškai švarus ir pasiruošęs.“ Etika!

Ši etika – ne vien teatro istorijoje ar proginiuose Kernagio tėvo prisiminimuose. Kernagiui sūnui, pasirinkusiam sceną, tai buvo natūralu. Artistas etiką paveldėjo su tėvų krauju, įkvėpė su namų oru. „Jis turėjo aristokratizmo sceninio, ko kiti neturi, – pastebėjo rašytojas Rolandas Rastauskas. – Profesijos tęstinumas, kilmė. Negausu buvo prieškario inteligentų, būtent iš jų Vytautas Kernagis kilęs – ir, manau, tą savo kilmę jis jautė. Aš visada matydavau sąmoningą gestą scenoje, ne improvizaciją.“

Minėtoje radijo laidoje dalyvavę kiti trys Juknevičiaus artistai prisiminė ir tai, koks jų režisierius buvęs „didelis menininkas ir didelis juokdarys“ (Kazimiera Kymantaitė). O Aleksandras Kernagis kalbėjo tik rimtai, oriai, tarsi nukėlęs skrybėlę. Lyg niekada nebūtų su juo ir visu jaunu kolektyvu dūkęs.

Koks buvo pats Aleksandras Kernagis? Truputį susikaustęs, susisagstęs? Taip, jis nebuvo herojus – vidutinio ūgio, juodbruvas, žemo balso, rūstaus veido, kuriam griežtumo teikė tankūs ir ryškūs antakiai. Charakterinių ir epizodinių vaidmenų aktorius. 1937 metais vaidino Žilviną Kazio Jurašūno spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, amžiną studentą Trofimovą Antono Čechovo „Vyšnių sode“, pastatytame Boriso Dauguviečio. Bet jo vaidmenų sąraše yra ir „II-asis baudžiauninkas“, ir „susirinkimo dalyvis“. Aleksandras Kernagis buvo reikalingas visiems režisieriams, su kuriais dirbo, jis sąžiningai atlikdavo didesnius ir mažesnius vaidmenis. 1954 metais tapo LTSR nusipelniusiu artistu – vadinasi, buvo valstybės pripažintas. Jo sūnui Vytautui šito teko laukti daug ilgiau.

Aleksandras Kernagis visada turėdavo daug darbų, vien aktoryste neapsiribojo – vadovavo Vilniaus dramos teatro studijai, dėstė Vilniaus kultūros mokykloje, rengė kultūrinių renginių režisierius ir nesididžiuodavo važinėti po rajonų miestus – kai šiuose vykdavo mėgėjų spektaklių konkursai, dalyvaudavo vertinimo komisijose ir taktiškai vertindavo drovius saviveiklininkus. Be to, rašė apie teatrą. Su savo giminaičiu literatu Juliumi Būtėnu sukūrė dvi dokumentines pjeses ir jas abi režisavo. Tos pjesės – kažin ar kūrybos polėkis, greičiau konjunktūrinis gestas, norint apsaugoti šeimą nuo tolesnių įtarinėjimų. Abu vaidinimai buvo skirti, kaip tada sakydavo, „socialistinės visuomenės kūrėjo paveikslui atskleisti“. Drama „Pamilau dangaus žydrumą“ (1957) pasakoja apie poeto Juliaus Janonio revoliucinę veiklą, o „Kad ir šimtą gyvenimų“ (1967) vaizduoja keturių „buržuazinės“ Lietuvos komunarų likimą. Tokių lojalumo įrodymų iš menininkų kartais būdavo reikalaujama atvirai ir ciniškai.

Aleksandras Kernagis nemažai dirbo anuomet populiariame radijo teatre, tad buvo žinomas visoje Lietuvoje. Ir Vytautui teko išgyventi garsaus menininko vaiko kompleksą: „…kai tik pradėjau rodytis viešumoje, žmonės klausinėdavo: „,Ar šitas Kernagiukas – to Kernagio sūnus?‘“ Tačiau laikas bėgo ir viskas keitėsi – po Beno vaidmens filme „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas, 1971) žmonės ir Vytautą Kernagį ėmė atpažinti visoje Lietuvoje: „Tėvas šaipėsi, kad pagaliau sulaukė dienos, kai gali džiaugtis garsiu vaiku, ir ta proga papasakojo istoriją. Šventojoje yra Teatro draugijos nameliai, tėvukas ten ilsėdavosi kiekvieną vasarą. Taigi eina jis per Šventąją, o priešais – aktorius Jonas Kavaliauskas su sūnumi Andriumi. Ir staiga jaunasis Kavaliauskiukas ima baksnoti gimdytoją: „Žiūrėk, žiūrėk, čia TO Kernagio tėvas!“ Ligi tol visada antrinis būdavau aš, kaip TO Kernagio sūnus.“

Nors rūsčios išvaizdos, Aleksandras Kernagis, artimųjų vadintas Aleksiu, buvo delikatus ir kaip reta malonus. Į kitus jis kreipdavosi „mano mielas“. Vytautas liudija: „Tėvukas buvo žmogus, kokių teatruose iš tikrųjų nebūna. Bet jis toks buvo, taip žmonės kalba. Žmogus, kuris neturėjo priešų net teatre. Teatre neįmanoma neturėti priešų, bet jis jų neturėjo. Nebuvo kokia superžvaigždė, buvo labai doras, teisingas, talentu apdovanotas teatro žmogus.“ Šitą žmogų teatre net porą dešimtmečių rinkdavo partinės organizacijos sekretoriumi, – vadinasi, ir pasitikėjo, ir laukė, kad bėdai ištikus apgins. Retas reiškinys: įstaigos komunistų partijos sekretorius – savas, nuoširdus ir padorus žmogus, o ne įkištas skundikas ar ideologinis prievaizdas.

Aleksandro Kernagio išėjimas iš šio pasaulio virto teatro legenda.

Buvo 1980 metų gegužės 12 diena. Kasmet gegužę Kauno ir Vilniaus dramos teatrai keisdavosi scenomis, tad vilniečiai vaidino gastrolinius spektaklius Kaune. Tą vakarą rodė Kazimieros Kymantaitės režisuotą Balio Sruogos „Milžino paunksmę“ – dramą, kurioje aktorius Aleksandras Kernagis kadaise debiutavo Jaunųjų teatre. 1934 metais jis vaidino vieną iš trijų lenkų riterių, 1980-aisiais – Krokuvos vojevodą Joną Tarnovskį. Spektaklis ėjo į pabaigą, Kernagio Tarnovskiui buvo likęs paskutinis epizodas, kur jis, lenkas, sarkastiškai komentuoja lietuvių laidotuvių papročius.

Bet aktorius nebepasirodė scenoje – užgeso grimo kambaryje. Iškvietė greitąją, daktarai atvyko maždaug po valandos. Nors spektaklis buvo užpirktas, jį žiūrėjo Kauno kardiologai. „Jie visi buvo čia pat – salėje, o jis – kambarėlyje prie scenos. Bet tai yra Dievo palaima, nes jis grimo kambary sėdėjo ir tik padėjo galvą Kanopkai ant peties. Jokio garso. Užsnūdo“, – prisimins Vytautas, girdėjęs tą istoriją iš artistų pasakojimų. Jis pats tuo metu Maskvoje laikė estrados režisūros baigiamuosius egzaminus.

Kai Aleksandras Kernagis užsnūdo ant savo kolegos Juozo Kanopkos peties, scenoje pagal pjesę vyko kunigaikščio Vytauto laidotuvės. Aktoriai jau žinojo apie tragediją užkulisiuose, bet, nenutraukę vaidinimo, Balio Sruogos dramos žodžiais apraudojo bičiulį:

Verk, tėviškėle, verk, Lietuva, –
Jau nusileido saulė tava!

Ašaras lieki nuliūdime –
Tavo karalius guli grabe!

Šauksi, raudosi – neprisikels –
Niekas mirties jo nebeatmels!

Ašaras lieki nuliūdime…

Aleksandrui Kernagiui buvo šešiasdešimt devyneri metai.

Gražina Kernagienė: Baisiausia, kad aš taip pat buvau Kaune, tik nėjau į spektaklį. Laukiau jo viešbutyje. Išviriau kavos, padariau citrinų spaustinės – išgersime prieš naktį… Atėjo Kanopka, pasakė, kad jo nebėra.

Tarp mūsų buvo harmonija. Visada sakau, ne skoniu, ne minčių vienybe – mintijimo būdu buvome panašūs. Niekada nesiskyrėme, o kartu išgyvenome keturiasdešimt metų. Matyt, buvome senovinio mąstymo – mums atrodė, kad šeima privalo būti pastovus tvarinys. Abu buvome temperamentingi, fantazuojantys, plačių pažiūrų žmonės.

7

Gražina Kernagienė yra sakiusi: „Man teatro scena visada buvo būtina – kaip žuviai vanduo. Matyt, ir Vytui tai įgimta. Jam tai normali būsena, ten jis puikiai jaučiasi.“

Kai 1940 metų spalį Vilniuje įsteigė teatrą, Gražina Blynaitė buvo tik trupės praktikantė, bet jau vaidino pagrindinį vaidmenį atidarymo spektaklyje „Viltis“. Herojus vaidino dvi viena kitą dubliavusios poros – Juozas Rudzinskas su Gražina Jackevičiūte ir Stepas Jukna su Gražina Blynaite. Abi poras Romualdas Juknevičius parinko pagal išvaizdą. „Mes su Jukna buvom tęvi, o Jackevičiūtė su Rudzinsku – labiau prie mėsos. Nevaidinau atidaryme – vaidino Jackevičiūtė su Rudzinsku, bet tada neturėjo didelės reikšmės, kada vaidinti“, – tikino artistė, praėjus net septyniems dešimtmečiams.

Šiai aktorei gyvenime bus lemti antraplaniai ir epizodiniai vaidmenys. Juos ji atliks su dideliu azartu, puikiai, gal ir skaudama širdimi, viską suprasdama: „Mano plano artisčių trupėje buvo pakankamai. Tūzai tokie, kur ten nosį kiši.“ Jai teikė džiaugsmo pats buvimas teatre, scenoje. Be to, ji pati save apibūdina kaip „biskį tokio linksmo būdo“, tad nuolat leisdavo laiką su kompanija. Šitaip nuo pat jaunystės, kai vaidinti dar važinėdavo iš Kauno į Vilnių kaip į gastroles.

Gražina Kernagienė: Vilnius kaip šventas miestas mums, Dieve, Dieve. Kokia laimė būdavo, kad į Vilnių važiuojam. Kaip mes mylėjom tą Vilnių, koks jis buvo įdomus. Mums ypač – kauniečiams. Kauniečiai gi lietuvininkai tokie, o čia visur lenkiškai kalba, prie krautuvių durų – žydiškai, rusiškai. Krautuvės visos žydų. Eini pro šalį, ir būtinai užkalbins, pakvies, pasiūlys, – ramiai nepraeisi. Žydų restoranai kokie buvo įdomūs. Eidavom ten valgyti kažkokių ypatingų žuvų, ypatingų patiekalų. Pačiame senamiestyje eini per kiemą, lipi laiptais, tada eini lauko koridoriumi – lyg veranda ilga ilga, kažkur nueini, o ten – restoranas.

Senoviškas Vilnius labai įdomus. Mes važiavom į Vilnių kaip į muziejų. Atvažiavom ir įsimylėjom, nebereikėjo jokio Kauno. Iš karto pamilom Vilnių beprotiškai. Mūsų sostinė, mūsų Vilnius, o kad čia lenkų pilna – visai mums nieko nereiškė. „Mes be Vilniaus nenurimsim“, – gi dainavom. „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim! Senas Vilnius mūsų buvo – mūsų bus“, – Petro Vaičiūno žodžiai.

Kol važiuodavom vaidinti kaip į gastroles, nakvodavome viešbučiuose. Prasti viešbučiukai su geležinėm lovom, kažkur už turgaus. Numeriuose – po dvi lovas, nebuvo haremo. Nesiskundėm, buvo visai linksma. Jaunos buvom, uchažorų1 pilna, visuomet ateina pamigdyt, padainuot. Ir kelionė į Vilnių užtrukdavo gerokai ilgiau nei dabar – keliai blogi, vežė dranduletais – bet jokio vargo neatsimenu, tik įdomybes.

Nors Vilnius buvo žydiškai lenkiškas miestas, kai mes atvažiavome, publikos visada turėjome. Kaip jis taip greit sulietuvėjo? Man kaip cūdas atrodo dabar. Suvažiavo lietuviai. Kaunas man pasirodė toks šaltas, palyginus su Vilniumi. O čia susitinki – visi kaip broliai. Savaitgalio rytais vaidindavom vaikiškus spektaklius. Kartą, pamenu, buvom užsibaliavoję, nemigę per naktį Žvėryne pas kažką. Sutikom vežiką, įsėdom į jo vežimą. Aleksis perėmė vadeles, jis vadelioja, mes dainuojam lietuviškas dainas – važiuojam per visą miestą vaidinti vaikiško spektaklio.

„Užsibaliavoję, nemigę per naktį“ – ar tai artistai iš atsidavėlio Romualdo Juknevičiaus trupės? Juk net jaunystės draugai jo bijodavo. Kazimiera Kymantaitė pasakojo: „Kai atbėgdavom jau prieš penkiolika minučių į repeticiją, tai klausdavome: „Ar mažiukas jau tripinėja po sceną?“ Nes reikėdavo praeiti pašnibždomis, kad jis nepamatytų, kad esam uždusę. Turėjo švento pareigos jausmo ir šito iš mūsų išreikalavo.“ Tačiau ta pati Kymantaitė, kaip ir ne vienas Juknevičiaus trupės artistas, yra daug pasakojusi ir apie tai, kaip jie švęsdavo. Monika Mironaitė, trupės primadona: „Linksmybės tęsdavosi kokias tris dienas, ir tada beveik visas kolektyvas dalyvaudavo jose su didžiausiom išmonėm. Labai keista kitiems atrodys, kaip jisai gali – tris dienas visas teatras linksminasi, o paskui užtai kokias dvi tris savaites arba mėnesį dirba taip, kad nedrįsi nei pasivėluot, nei patriukšmaut, nei pakalbėt apie ką kita, nei pagalvot apie kažką kita.“

Gražinos Kernagienės prisiminimai apie tą metą – tarsi laiko nugludinti maži spektakliai. Aktoriai paprastai turi pasakotojo talentą ir sukuria savotišką žodinį paveldą. Ilgainiui repertuarine Gražinos Kernagienės istorija tapo prisiminimas apie vieną iš pasilinksminimų karo metais. Tuomet jau beveik naktį artistų kompanijai pritrūko gėrimų. O Kernagienė neseniai buvo pardavusi paltą – kad turėtų iš ko maitintis. Aleksis paprašęs: „Duok vieną rankovę“, ir išėjęs už tuos pinigus degtinės pirkti. Kol laukė jo grįžtančio, režisieriai Romualdas Juknevičius, Juozas Grybauskas ir Gražina Kernagienė sukrito ant sofos. Aleksis grįžęs ir išvydęs tokį vaizdą taip įtūžo, kad trenkė butelius į žemę. Kompanija puolė raminti: girdi, nieko baisaus, jie tik taip sau prigulė. Tada Aleksis paprašė: „Duok antrą rankovę“, – ir dar kartą išėjo degtinės ieškoti.

Gražina Kernagienė: Ir aš, ir Aleksandras buvome gyvi žmonės – ne akmenys, pasitaikydavo kivirčų. Tačiau to niekada nejusdavo mūsų vaikai. Kartą pasakiau, kad jam atleisiu tik tada, kai atsiklaupęs manęs atsiprašys. Mėnesį truko mūsų tylus konfliktas, bet vaikai to nepastebėjo: aš, lyg nieko nebūtų atsitikę, paduodavau Aleksiui arbatos, ruošdavau pietus. Bet jis prieš mane vis dėlto atsiklaupė. Tai įvyko per kažkokį vakarėlį, visi buvo linksmi, ir niekam nepasirodė keista.

Su mumis gyveno mano mama, kuri savo buvimu namams suteikdavo nepaprastą atmosferą. Mes jos nedrumstėme. Būdavo, grįžta Aleksis išgėręs, atsisėda laiptinėje ir net negalvoja eiti vidun. Prašau ir geruoju, ir piktuoju – neklauso. Tada, kad ir vėlią naktį, žadindavau mamą. Jai užtekdavo prieiti, pasakyti: „Aleksi, kelkitės.“ Jis tuoj atsiliepdavo: „Gerai, mama…“

Kiek paaugęs Vytautas eidavo parsivesti tėvuko iš teatro. Keliaudavo iš Angariečio gatvės per Lenino prospektą.

Vytautas Kernagis: Teatro užkulisius žinojau atmintinai – senojo teatro, dar iki rekonstrukcijos. Kiekvieną laiptuką. Ir iki šiol dar atsimenu: geležiniai laiptai nuo scenos į viršų, Šaduikis sėdi savo toj kamurkėj. Gęsta šviesa ir girdi, kaip juda tie visi dalykai. Tamaliūnas buvo toks režisieriaus padėjėjas. Atsimenu visą išdėstymą, netgi kambariuką toj pusėj, kur klepas buvo, kur vadinamoji artistinė. Prisimenu, eidavai koridorium – vyrų kambariai, paskui jau scena, tada moterų kambariai. Didžiausias veidrodis, raudonasis kampelis su teliku – įėjus iš karto į kairę ir vėl į kairę. Antram aukšte pasuki į dešinę – Jukna stovi, portretas didžiausias2. Totaliai girgždantis bufeto parketas.

Ir kai tėvukas negrįždavo, motina siųsdavo mane jo pasiimt: „Eik į teatrą, eik į teatrą, parsivesk tėvą.“ Ateini. Ten sėdi Nakas, Zalanskas, Jukna, tėvas. Tariasi. Girgžt, girgžt, girgžt – očkarikas ateina žvairas. Tada man – lėkštutę pigių saldainių, aš prie stalo, suvalgau. Namo, sakau, tėvai, reikėtų eit. Dar lėkštutė saldainių iš bufeto, dar valgau. Ir kažkaip grįždavom po to kartu. Parsivesdavau aš jį. Vis tiek – vaikas vakare, po spektaklio eidavau per visą prospektą parsivesti tėvo. Nieko pikto, jokių agresijų nebūdavo, bet vyrams po spektaklio reikėdavo pasitart.

Tai tokia ir šeimelė buvo. Aišku, tėvukas, kai pagerdavo, tai sėdėdavo virtuvėje ir kalbėdavo, su kažkuo ginčydavosi visą naktį. Mes žinodavom: grįžta pakalęs, tai jau kalbos bus. Varydavo diskusiją. Sėdi virtuvėje vienas, bet turi pašnekovą, su kuriuo nesutinka, arba juokiasi: „Čia gerai!“ Tokios, matyt, buvo streso iškrovos. Mama man ne viską ir pasakojo.

Vytautas su tėvuku vaikščiodavo praustis į miesto pirtį Tilto gatvėje. Juk buvo toks laikas, kai net ir Vilniaus centre žmonės gyveno be šilto vandens, todėl bent kartą per savaitę eidavo į pirtį. Būdavo vyrų ir moterų dienos. Apytamsė patalpa, permirkę gultai, ūkiškas muilas, beveik kiauri didesni ar mažesni dubenys. „Dabar pagalvoju, kad ten buvo šlykštoka. Kažkokios baleikos, beprotiškai nešvaru, negražu. Atsimenu masę keistų rusų, kurie vot na baniu prišol…3 Dabar ten išvalyta. Hipoteka tame name“, – pasakojo Kernagis.

8

Kernagių butas dabartinėje Kaštonų gatvėje ties Lukiškių aikšte – kampinio namo antrame aukšte. Kernagiai visada buvo svetingi, o jų namai – visiems pakeliui. Gražina Kernagienė prisimena, kad jaunystėje kompanijai ypač patikdavęs rusiškas posakis Naplevat na krovat, na polu budem spat4.

Rasa Kernagytė: Teatre daugiau būdavo vyrų suėjimai. Po to visi ateidavo čia. Populiariausias gėrimas – obuolių kalvadosas. Kernagiai – abu teatralai, abu kompaneiski, tai visi po premjerų, po susirinkimų varydavo čia. Niekas tokios didelės kompanijos daugiau ir nepriimdavo. Pas mus žmonės ir žmonės, ir žmonės. Ištisinis paradas. Tik Bobulytė užsidarydavo savo kambary ir skaitydavo. O aš nešioju, plaunu, tvarkau, darau, paduodu… Padirbu, tada atsisėdu kur ant mažesnės kėdutės ir stebiu visą pasaulį. Čia aš kalbu apie tėvų gyvenimą. O šeimos draugus, kurie pas mus ateidavo, galiu lengvai išvardyti. Kai Kudirkos gatvėj gyvenome, tai buvo Juknevičius, Grybauskas – pagrindiniai veikėjai, Mečys Chadaravičius kartais, Stepas Jukna, Algirdas Zalanskas, Napoleonas Nakas – labai gerai atsimenu. Juknevičius su Grybausku buvo du tokie – ką išdirbinėdavo, griūk negyvas. Angariečio gatvėje ateidavo Juozas Rygertas, Arnas Rosenas kartais.

Rasa vardija žinomus, publikos labai mėgtus Akademinio dramos teatro aktorius: herojus, komikus – charakterinius. Ji gerai prisimena ir režisierių Borisą Dauguvietį, didelį, galingą, kuris sakydavo: „Na, mažule, duosiu tau saldainį, po to tave suvalgysiu.“ Tai būdavę dar tada, kai spektakliai vykdavo Basanavičiaus gatvėje. Gražina Kernagienė nesaugojo savo vaikų nuo teatro: „O kur vaikai dėsis? Ir kam juos saugoti nuo teatro? Man atrodo, kad teatras – vienintelis gyvenimo būdas. Namai ir teatras – nieko daugiau nematydavom. Ir nereikėjo nieko.“ Vytautas Kernagis gimė tais metais, kai Akademinis teatras persikėlė į Lenino prospektą. Jis yra sakęs: „Prisimenu visus senojo Akademinio teatro kvapus. Man jie asocijuojasi su senos bažnyčios kvapu: drėgmės, vilčių, sklandančių sielų. (…) Gyvenau teatro ritmu, eidavau į demonstracijas, net mažų vaidmenukų gaudavau.“

Juknevičių visa šeima svečiuodavosi pas Kernagius – aktorė Ona Knapkytė, Juknevičiaus žmona, bičiuliavosi su Gražina Kernagiene, o Juknevičių sūnus Romualdas draugavo su savo bendraamžiu Kernagiuku. („Juknevičiaus sūnus Romka. Mes su juo, atrodo, per „Sniego karalienę“ taip užbridom, kad įbridom į sceną. Tarp dekoracijų tų visų ėjom, ėjom…“)

Vytautas Kernagis: Mano pirmas vaidmuo teatro scenoje buvo pažas. Žinai, mažus aktorių vaikus imdavo į sceną. Buvo kažkoks vaikiškas spektaklis, turbūt Stefos Nosevičiūtės statytas, kur Napoleonas Nakas vaidino karalių, ir ten turėjo būti pažas. Tas pažas – juodaodis. Man ant galvos užtraukdavo juodą kojinę. Akinius nuimdavo, nes labai šviesdavo užklijuota žvaira akis. Turbanas būdavo. Žvairas juodas pažas. Penkerių metų. Kito tokio personažo turbūt jau nebebus. Net į programėlę neįrašytas.

Tai galėjo būti 1956 metų spektaklis „Dimkos nuotykiai“. Gražina Kernagienė apie tą Vytauto vaidmenį pasakoja taip: „Vaidino… Toks ten ir vaidinimas. Reikia pasėdėt, paskui atsistot – jis tą darė. Reikėjo vaiko. Sakau, gerai. Jis gi eina, žiūri viską, ką mes vaidinam.“

9

Paaugusiai Rasai tėvas Kernagis užleido savo kabinetą su balkonu į Angariečio gatvę. O greta pereinamo Bobulytės kambario, ten, kur kadaise buvo sandėliukas ir kūrenama vonia, tėvai įrengė būstą paaugliui Vytautui. „…ilgą ilgą kaip dešrelė – su langu gale. Aš turėjau nuosavą kambarį, savo plotą! Dariau jame, ką norėjau. Nors nei prieš tai, nei po to daile neužsiiminėjau, to kambario sienas išpuošiau visokiais piešiniais ir išrašiau pacifistiniais šūkiais. Sėdėdavau jame užsidaręs, brazdinau gitara, ir aplinkiniai turbūt sunkokai kentė visus mano ūbavimus ir šūkavimus. Bet po kurio laiko pastebėjau, kad į mano kambarį tėvai pradeda vedžioti savo svečius ir demonstruoti jį kaip kokią keistenybę“, – pasakojo Kernagis viename interviu.

Klasės draugai prisimena, kad Vytas ant sienų buvo priklijavęs roko grupių nuotraukų, karikatūrų iš lenkiškų žurnalų, išpaišęs jas drakonais. Be to, didelėm raitytom raidėm užrašė Justino Marcinkevičiaus posmą, kurį Gražina Kernagienė galėjo padeklamuoti net ir tada, kai Vytas su šeima jau daug metų gyveno Antakalnyje, o „dešrelės“ (Vytas, aišku, sakydavo „sasyska“) sienos jau buvo ištapetuotos. Kas po tais tapetais buvo užrašyta? Mama atsargiai renka žodžius: „…tada, kai aš lengvas ir geras, tik tada aš matau gale namo paukščiais kvepiantį žydintį sodą.“

Jonas Braškys (bendrakursis, aktorius): Ilgas, gal penkių metrų. Kairiame gale, greta durų – lova, toks ir to kambario plotis. Lova įsprausta tarp sienų. Virš lovos pripiešta – trys drakonai. Dešiniame gale langas, ties juo prie sienos stalas, ant stalo – magnetofonas, juostos, knygos. Priešais stalą, prie kitos ilgosios sienos – knygų lentyna. Tarp stalo ir lentynos – kėdė, ir ten jau nepraeisi. Greta lentynos ant sienos išrašytas Justino Marcinkevičiaus posmas. Raidės plaštakos dydžio, raitytos, mėlynai apvedžiotos. „Nedažnai, nedažnai… tik tada, kai būnu geras, aš matau gale gryčios paukščiais klegantį žydintį sodą.“ Taip – „tik tada, kai būnu geras…“ Posmas užėmė tiek vietos, kiek gera spinta. Įeini pro duris ir pirmiausia matai eilėraštį. Toje sienoje, kur nuo durų stalo link, išgremžtas rėmelis, fonas nudažytas baltai, o jame raudona raidė A. Rėmelis apvestas tamsesniu dažu. Prie tos sienos ir nedidelis skardinis trikampis, kurį Vytas parsinešė iš subombarduoto namo griuvėsių, kažkoks puošybos elementas. Ten dar prikabinėta kryžių, šakų. Kabėjo ir „Aisčių“ nuotrauka – nedidelė, kaip atvirukas, paklijuotas pastorinimas, siūlai – kad kabotų. „Aisčiai“ išsirikiavę ant Gedimino pilies. Ir kasetė ant kasetės – ant žemės ir ant stalo.

Vyto „gryčios“ gale pro langą buvo matyti mūrinė gretimo namo siena.

Kaip sako Rasa, „savo kambary jis ištisai brinčino, leisdavo „Bitlus“, išprotėjęs buvo dėl tų „Bitlų“, visą laiką ten muzika. Ir knygų buvo prisidėjęs – vis skaitydavo poezijas. Nuo paauglystės su poezija“.

Į Kernagių namus užsukdavo ne tik artistai. Pas Rasą vykdavo klasės „robaksai da robaksai“ (taip tada vadindavo vakarėlius). Vėliau rinkdavosi ir Rasos studijų draugai biologai, ir Vytauto draugai – iš klasės, iš gatvės, iš kito kiemo. Kartais net skambučio prie durų neprireikdavo – koks vikresnis rantytomis namo sienomis užkopdavo tiesiai į balkoną. Juk tik antras aukštas! O Vyto bendrakursiams jo namai tapo tikru štabu.

Jonas Braškys: Tėvai turėjo savo didįjį kambarį, ten ir gyveno. Jei susiduri koridoriuje – „laba diena“. Mes Bobulytę matydavome šimtą kartų dažniau nei Gražiną ir Aleksandrą. Kiekvienas tuose namuose turėjo savo kelius. Kad patektum pas Vytą į kambarį, reikėdavo tyliai praeiti pro Bobulytę. Po to muzika klausoma nelabai tyliai, bet išeini naktį – vėl pro Bobulytę. Nei ji kokią pastabą mums sakė, nei skundėsi Vyto tėvams, kad mes jau gal per daug…

Namai, kaip sako Rasa, buvo gana pašėlę: „Į viską žiūrima pakankamai tolerantiškai. Pakankamai. Vyto grojimai, jo mėgstama muzika labai garsiai, jo kompanijos – į viską buvo žiūrima labai ramiai.“

Tikrai?

Gražina Kernagienė: Kad reikia taikytis prie vaikų. Nesakau, kad mums labai patikdavo. Taikėmės. Vaikui reikia, vadinasi, reikia. Matai, centras, visiems arti. Aš net norėjau pakabinti tokį šūkį ant mūsų namo: „Sveiki atvykę pas mane!“

Štai tokiems tėvams ir tokiems namams 2008 metų vasario mėnesį Prezidentūroje atsiimdamas Nacionalinę premiją artistas Vytautas Kernagis padėkojo „už neįtikėtiną toleranciją“.

1Gerbėjų (rus.).

2Portrete Jukna – Tyzenhauzas spektaklyje „Apyaušrio dalia“ (dailininkas Antanas Kmieliauskas).

3 Štai atėjau į pirtį… (Rus.)

4Spjauti į lovą, miegosime ant grindų (rus.).