2009 11 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Elvyra Žeižienė. Sibiro vaikų kelias namo

  Gimiau ir augau Sibire, tuomet, kai jau daugelis tremtinių galėjo laisvai sugrįžti į Lietuvą. Mūsų šeima į šių laimingųjų sąrašą nepakliuvo. Mano tėtis Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Didžiosios Kovos apygardos partizanas Bronislovas Krilavičius–Liepa, atlikęs bausmę Karagandos lageriuose, 1956 metais apribojus teises, buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Jeniseisko rajone esančią Krivliako gyvenvietę. Tokių šeimų tremtinių gyvenvietėje, Jeniseisko rajone, buvo ir daugiau. Tuomet mums tėvai nesakė, kad esame represuotų Lietuvos partizanų vaikai, kurių tėvams, atbuvus bausmę lageryje, atimta teisė sugrįžti į tėvynę. Buvome maža lietuvių tremtinių bendruomenė internacionaliniame ištremtųjų rusų, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, totorių, latvių kaimelyje, ant Sibiro upių tėvu vadinamo Jenisiejaus kranto.

Krivliakas, miško kirtėjų gyvenvietė, įsikūrusi 230 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Jeniseisko, Jenisiejaus kalvagūbryje, kairiajame Jenisiejaus upės krante. Gyvenvietę statyti pradėjo per sovietinę kolektyvizaciją 1929–1933 metais ištremti rusų ūkininkai. Mano tėvai buvo girdėję įvairių pasakojimų, kai pirmuosius tremtinius išlaipino ant stataus, skardėto upės kranto, kur tik akys užmatė, visur plytėjo taiga, išskyrus miško žvėris, čia nebuvo nė gyvos dvasios. Ginkluoti bolševikai, laivu atplukdę pirmuosius tremtinius iki kranto, numetė išbuožintiems savo tautiečiams keletą kirvių ir šūktelėjo: ,,Kurkitės čia, kontra prakeikta…‘‘ Po dvidešimties metų,1948-ųjų birželį, šį Turuchansko miško ūkiui priklausantį taigos kirtėjų būrį papildė 87 Lietuvos tremtinių šeimos, beveik 300 žmonių iš Kaišiadorių rajono.

Apie pusė šeimų buvo apgyvendinta barakuose Krivliake, kiti turėjo kurtis už 7 kilometrų nuo šio kaimelio Kureikoje. Su šia tremtinių banga buvo atgabentas ir devintą dešimtį įpusėjęs mano senelis, buvęs geležinkelininkas ir smulkus daugiavaikis ūkininkas Pranciškus Krilavičius iš Vaidžionių kaimo, Žaslių valsčiaus, kuriam ši svetima žemė tapo amžinojo poilsio vieta. Kartu su juo buvo ištremtas ir jauniausias sūnus Alfonsas. Senyvo amžiaus žmonės ir vaikai buvo apgyvendinti atskirame barake. Beveik visi jie išmirė. Krivliako kapinėse ilsisi ir seniausioji Lietuvos tremtinė iš Kaišiadorių krašto. Būdama 112 metų akla senutė Bliujienė išvežta iš Senųjų Kietaviškių kaimo. Ji buvo Sibire, bet jo nematė… Beveik 4 metus dar išgyveno Krivliake. Mirė sulaukusi 116 metų, ant vienintelio sūnaus Prano rankų, atsivijusio mamą kitu traukiniu į Sibirą.

Gimusieji šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje nebuvome tremiami gyvuliniuose vagonuose, tačiau iš mūsų, dar negimusiųjų, buvo atimta prigimtinė teisė turėti tėvynę, mokytis gimtąja kalba, perimti savo šalies kultūrą, papročius ir tradicijas. Mūsų tėvų kaltė buvo ta, kad jie besąlygiškai mylėjo savo gimtinę ir nuo raudonojo okupanto ginklu ją gynė. Jie atbuvę lageriuose bausmę, praradę sveikatą, veltui vergiškomis sąlygomis statydami naftos versloves, fabrikus, namus Rusijos platybėse ir kitur, okupacinei valdžiai jie buvo nereikalingi savo gimtinėje. Tas nereikalingumo jausmas lyg šešėlis visuomet mus lydi ir grįžusius į pažadėtąją žemę Lietuvą ir pasilikusius Sibiro platybėse. Daugelis mano vaikystės draugų tremtinių iki šiol nematė Lietuvos. Čia mes esame tarsi pažymėtieji. Daugiau trokštame teisingumo, padorumo ir pagarbos tam, dėl ko jaunystę, laisvę, sveikatą paaukojo mūsų tėvai. Lietuva mums buvo nepasiekiama, fantastinė šalis, apie kurią girdėjome iš savo tėvų pasakojimų. Žinojome, kad ten žydi obelys, o paskui noksta obuoliai, kad laukuose bręsta rugiai, iš kurių kepama kvapni duona, kad ten liko gimtieji namai ir viskas, kas žmogui brangiausia.

Nuotraukoje: Krivliako tremtinių bendruomenė 1967m.

Savo albume saugau mūsų Krivliako lietuvių tremtinių susibūrime darytą fotografiją. Ir tik rinkdama Didžiosios Kovos apygardos partizanų atsiminimus ir gilindamasi į jų kovų istoriją, sužinojau, kad beveik visi nuotraukoje esantys vyrai, su šeimomis ir be jų, buvę šios apygardos partizanai: Bronislovas Krilavičius-Liepa, Motiejus Rudys- Lazdynas,(šiuo metu vienitelis likęs gyvas) Vladas ir Jonas Žičiai, Antanas ir Jonas Vaškevičiai, Vytautas Sodaitis, Stasys Kavaliauskas, Kazys Jaskutis, Petras Alionis. Šį susibūrimą po egzekvijų už mirusius priedanga ir kitus lietuvių pobūvius organizuodavo partizano Vytauto Sodaičio sesuo tremtinė Ona Sodaitytė-Vilčinskienė. Jiedu su vyru Dominu neturėjo vaikų, gyveno pačiame kraštiniame Krivliako gyvenvietės gale, kuris dar turėjo Aūlo pavadinimą, name. Tikriausiai anksčiau čia gausiai gyventa totorių tremtinių.

Kaimynystėje buvo įsikūrusi Domino brolio, žuvusio dirbant taigoje, žmona Adelė su sūnumi Broniumi, kuris buvo tikras Sibiro tremtinių fotometraštininkas. Vaikinas mėgo fotografuoti, buvo įsigijęs fotoaparatą ir beveik visos mano Sibiro vaikystės nuotraukos ir kitų tremtinių atvaizdai Broniuko darytos. Kadangi aplinkui plytėjo pelkės ir taiga, svetimų ausų ir akių arti nebuvo, tai pamenu, kai visi, atgiedoję Rožinį ir pasimeldę už mirusiuosius, vaišinosi prie kuklaus balta staltiese užtiesto ir kryželiu bei žvakėmis papuošto stalo. Paskui ilgesingai uždainavo ,,Lietuva brangi…‘‘, skambėjo graudžios partizanų dainos, buvo kalbama apie Lietuvą, vėliau visi prašė mano tėčio padeklamuoti lagerių tautosaka tapusių eilių. Mano pirmasis išmoktas lietuviškas eilėraštis irgi buvo iš melsvojo tėčio sąsiuvinio. Kurį medinėje dėžėje jis parsivežė iš Karagandos lagerio.

Ružavi vakarai, kai sustingsta,

Kai užkloja laukus sutema,

Lekia mintys tenai ir pradingsta, kur Tėvynė,

Sodyba, mama…

Apkeliauki pasaulį tu drąsiai,

Šviesią dieną ir tamsią nakčia

Jau tokios tu vergijos nerasi,

Kaip Sibiro žemėj, kaip čia.

Štai kolonos iš darbo vingiuoja,

Žiauriai aidi vperiod, potianys

O nuo alkio vos pakeli kojas.

Vos rusena gyvybės ugnis.

Naktį miegi – sapnuoji gimtinėj,

Valgai duoną ir virkdai duris,

Pabundi – skauda kojos sutinę.

O į darbą jau greitai varys…

Rusų mokyklą pradėjau lankyti 1968 metais kartu su partizano, kilusio nuo Kruonio, Vytauto Sodaičio dukra Birute, kurios brolis Jonas ir sesuo Nijolė jau mokėsi pradinėse klasėse, o mažoji Aldona, pradėjo lankyti mokyklą metais vėliau. Su mumis mokėsi ir tremtinių iš Kaišiadorių rajono Aldonos Grigonytės ir Petro Taparausko sūnus Vytautas. Vyresnėse klasėse mokėsi partizano ir Kazio Jaskučio, kilusio Bučionių kaimo(Kaišiadorių r.) vaikai Marytė ir Antanas. Taip pat šią mokyklą lankė partizanų, kilusių iš Kaišiadorių rajono Stasio Kavaliausko sūnus Vytautas, Motiejaus Rudžio sūnus Gediminas. Mokykloje mums buvo griežtai draudžiama tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba. Lietuviškai kalbėtis draudė ne tik mokytojai, bet ir kiti vaikai, kurie ir patys būdami tremtinių palikuonys mus pravardžiuodavo fašistais, banditais. Komunistinė propaganda visur „plovė“ jaunimo smegenis, o savo tėvo išdaviko Pavliko Morozovo pavyzdys buvo traktuojamas kaip sektinas, tik pati pavyzdingiausia mokyklos pionierių draugovė turėjo teisę vadintis jaunojo ,,herojaus“ vardu.

Sibiro mokyklos pirmokės Elvyra Krilavičiūtė ir Zoja Plešakova

Mano pirmasis mokytojas buvo iš fronto sugrįžęs pas savo tėvus tremtinius, patyręs sužeidimų, Raudonosios armijos karininkas Nikolajus Petrovičius Vasilenka. Pamokose jis visada avėdavo juodais ilgais karininko chromo batais ir vilkėjo tamsiai mėlyną uniformos stiliumi pasiūtą kitelį. Už tai, kad pamėgau literatūrą ir pramokusi skaityti nuo mažų dienų svajojau tapti rašytoja, esu dėkinga ir šiam griežtam, dramatiško likimo pedagogui, iki Berlyno perėjusiam fronto ir stalininio režimo mėsmalę, kuris, manau, pro sukąstus dantis šlovino Komunistų partijos žygius, o šeštadienio pamokas paversdavo laisvais literatūros skaitymais. Kol mes nemokėjome skaityti, mokytojas skaitydavo mums apsakymus, pasakas, eiles. Išvažiuodamas į Lietuvą, mokytojas atėjo specialiai į mūsų namus atsisveikinti su mūsų šeima, man padovanojo Nekrasovo eilėraščių knygelę ir palinkėjo tapti rašytoja ir aprašyti, tai ką mačiau Sibiro žemėje…

Jis buvo ir tragiškai žuvusio mano brolio auklėtojas. Keturiolikmetis brolis, gelbėdamas Jenisiejaus upėje skęstantį draugą ukrainietį Igorį, panėręs po sieliais sumušė galvą, ir abu apsikabinę draugai paskendo. Sūnaus kapas surišo tėvus nematomais saitais su svetima žeme. Kita vertus, jie nenorėjo, kad aš nutautėčiau. Jų nedžiugindavo mano parnešti penketai iš dalyko ,,rodnaja reč“, tėvai labai norėjo, kad aš, vienintelis išlikęs jų vaikas, mokyčiausi lietuviškai. Pamenu viltingas tėvų akis, kai paštininkas atnešdavo laiškus ,,iš Lietuvos valdiškų namų“, kaip tada sakydavo mama. Ir atplėšus juos, jų veidai tapdavo rūškani. Lietuvos valdžia visam grįžti į gimtinę neleido. Gavęs bent tris neigiamus tuometinės LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo sekretoriato atsakymus, 1970 metais tėvas, mamos įkalbėtas, pasiryžo be leidimo sugrįžti namo. Iki šiol saugau tuos laiškus.

Paradoksalu, bet ir tėtis, buvęs partizanas, už gerą darbą Turuchansko miškų ūkyje buvo apdovanotas komunistinio darbo spartuolio ženkleliu, ir jo nuotrauka bei daugelio kitų tremtinių nuotraukos papuošė ir didelę visų darbščių miško kirtėjų garbės lentos vinjetę. Jam buvo parašyta darbštaus, pavyzdingo darbuotojo charakteristika, duota miškų ūkio direktoriaus. Tėtis vylėsi, kad tai galbūt padės jam gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tačiau teko patirti daugybę pažeminimo, vietinės komunistinės valdžiukės grasinimo išsikraustyti iš Kaišiadorių rajono per 24 valandas ir panašiai.

Daug vandens po to nutekėjo, kai panorome gyventi laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje, tokioje, apie kurią svajojo mūsų tėvai partizanai, ginklu kovodami prieš pavergimą. Tačiau ar apie tokią valstybę jie svajojo, kurioje dabar, kaip ,,gerais“ komunistiniais laikais tvyro didžiulė praraja tarp valdžios ponų ir liaudies. Įvairiuose patriotiniuose renginiuose susitinku dar likusių gyvų tėčio bendražygių – Laisvės kovotojų – partizanų. Jie su kartėliu linguoja baltas galvas ir sako niekas mūsų negirdi, esame reikalingi tik rinkimų agitacijai, kai kažkam reikia iškopti į valdžią. It garbingi monumentai, prie kurių ryšku nusifotografuoti reklaminiam lankstinukui. Paskui nuo mūsų nusigręžiama, mūsų teisybės žodžiai esantiems valdžioje tarsi žirniai į sieną. Dauguma išrinktųjų tvarkosi tik savo asmeninius interesus…

Mums atminimui liko dar vienas jo 2001 metais Lietuvos Prezidento suteiktas Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių medalis bei Kario savanorio statuso pažymėjimas. Taip pat saugau ir vienintelį Lietuvos Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio sveikinimo atviruką, siųstą tėčiui Kovo 11-osios proga, su parašytais lakoniškais, bet prasmingais žodžiais: ,,Tesuvienija mus Kovo 11-osios Viltis“… Tikiu, kad kažkada taip ir bus. Nepamiršime Laisvės kovos sąjūdžio metais ir tų tremtinių, politinių kalinių Sibiro vaikų, kuriems nepakako vietos gimtinėje, taip pat ir gyvenančius joje, bet visur jiems keliai uždari, nes jie visada buvo stebimi per didinamąjį stiklą.

Toks jausmas, kad dar nesugrįžome namo, į tikrąją laisvą Lietuvą. Mūsų tėvai nebuvo tam abejingi, aukojo gyvybę, laisvę, jaunystę. Privalome mes, partizanų vaikai, ryžtingiau padėti Lietuvai sugrįžti į save. Labai norėčiau, kad atsilieptų visos Lietuvos partizanų vaikai, gyvenantys čia, Sibire, ar kitur. Norėtųsi sužinoti, ką išgyveno ir kuo gyvena dabar kiti partizanų vaikai. Rašykite elektroniniu paštu: elvyra.zeiziene@gmail.com