Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2009 11 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Dailininkė Albina Žiupsnytė: „Būkite atviri dvasios vėjui“

Lapkričio 29 d., sekmadienį, 13 valandą Birštono sakraliniame muziejuje (Birutės g. 10) atidaroma dainininkės Albinos Žiupsnytės ir keramiko Irmanto Kazlausko sakralinio meno paroda „Dvasios vėjo knyga“.

Sakralinio meno paroda Birštone. Albina Žiupsnytė, Irmantas Kazlauskas. „Gyvenimas“

Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8).

Ši Biblijos eilutė tapo nelyginant moto visai parodai „Dvasios vėjo knyga“. Parodai autorius įkvėpė trys dalykai: Irmanto Kazlausko keraminės plokštelės, XIII-XVa. senųjų Biblijų rankraščių iliustracijos ir šventosios Hildegardos iš Bingeno (XII a.) muzika, tekstai ir piešiniai, sužavėję tikėjimo autentiškumu. Albinai suskilusių keramikos plokščių paviršiaus faktūra priminė šiuolaikinio žmogaus išvargusią sielą. „Mes esame panašūs į molį, išdžiovintą dvasinės sausros, – sako Albina. Mes esam įplėšti, sužeisti pasaulio istorijos, kurią kuriame patys, bet Dievo dvasia dar gali kurti kažką iš mūsų gražaus. Tad tvirta, patvari ir kieta molio plokštė atitiko žmogiškumą, o lengvas piešinys ir žodžiai – dvasios dvelkimą…” Sunku rasti subtilesnę ribą tarp materijos ir dvasios, kaip ištartas ar užrašytas žodis. Jis yra ir tarsi nėra. Dvasios vėjas prie suskeldėjusių plokščių prisilietė visai laisvai, tačiau Albina stengėsi kurti visumą, kad ,,sielos skyles“ aštrios spalvos sujungtų į dekoratyvią darną. Dievo dvasia būtent taip kuria mumyse ir iš mūsų, net mūsų totalinį netobulumą paversdama kūrybos vaisiais. Šiuolaikiniam skubančiam žmogui sunku net suvokti, kiek meilės ir išmonės įdėdavo vienuolis kūrėjas į vieną Šventraščio eilutę Biblijoje, su kokia dvasine atsakomybe jis atlikdavo savo kasdienę pareigą. Ant keraminių plokščių išvedžiotos Šv. Rašto (Giesmių giesmės, Psalmių ir Naujojo Testamento knygos), R. M. Rilkės poezijos ištraukos, pačios autorės kurtos maldos. Darbų vektorius kyla į Dievą, į jo gerumą, į žmogų, todėl šie kūriniai – paguodos žodis mums. Su didele meile gimė šie kūriniai, dviejų menininkų kūryba susipynė į visumą, iš kurios išaugo Dievui skirti darbai. Autoriai linki: būkite atviri Dvasios vėjui.

Irmantas Kazlauskas – keramikas, sakralinės dailės naujokas, iki tol kūręs abstraktų, įvairių simbolių apipintą dekoratyvų meną. Dirbęs tik individualiai, šį kartą nusprendė ieškoti gilesnės kūrybinės patirties. Darbų technika: baltas molis, maltas akmuo, glazūra, auksavimas, tempera, akrilas, rugiai, smilgos, linai.

Albina Žiupsnytė jau daug metų kuria sakralinę dailę, yra kūrusi pagonybės ir krikščionybės santykio tema, sukūrusi parodą pavadinimu ,,Haiku“, dalyvauja tautodailės parodose. Dailininkė dirba įvairiausiomis technikomis pradedant tapyba, baigiant karpiniais iš popieriaus. Ši paroda nėra pirmoji, kai kuriami bendri darbai su kitu menininku. Siūlome Rūtos Giniūnaitės parengtą pokalbį su dailininke Albina Žiupsnyte.

Sakralinio meno paroda Birštone. Albina Žiupsnytė, Irmantas Kazlauskas. „Prakartėlė“

Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?

Gamtoje kyla įkvėpimas kurti, juk ji visgi yra Dievo kūryba. Gamtoje yra viskas: spalvos, dermės, deriniai. Net mokydamasis žmogus negali nieko tokio sukurti, žinoma, jis bando, stengiasi, sukuria kažką panašaus, tačiau jis turi „išeiti“ į kažkokias intelektualines konstrukcijas, proto dalykus.  

Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinį meną? Ar Jūsų menas šiuolaikinis? 

Šiuolaikinis menas atsiriboja nuo gamtos, nacionalinio kolorito, doros ir moralės, nuo visų tiesų. Mūsų kūriniai dėl to šia prasme ir nėra šiuolaikiški, nes menas yra kultūros, dvasios dalis, jis turi nurodyti žmogui darną, kurti aukštesnio idealo ilgesį, kitaip jis bevertis. Estetikoje gali būti dekoratyvus gabalas gražus – bus gamtos dalis, bet jei menas pretenduoja ką nors pasakyti atsiriboja nuo dekoratyvumo, paskutinio laiptelio. Grožis irgi nurodo Dievą esant, o jei iš viso nieko nėra, tik intelektualinės konstrukcijos, kurios nieko neturi bendra su žmogaus tikraisiais idealais. Tada menas neatlieka savo pašaukimo, nutolsta nuo savo versmės ir tikslo, šiuo atveju mes nesame šiuolaikiški. 

Iš kur kilo įkvėpimas kurti tekstus ir piešinius ant keraminių plokščių?  

Visų pirma, įkvėpė Irmanto molio plokštės. Labiausiai imponavo plokščių simboliškumas, iš karto kilo mintis, kad čia žodžių ir piešinių vieta, kurie gražiai gali susijungti į vienį. Dvasios vėjas iš mūsų buvimo padaro kažką gražaus. Antra, XIII–XV a. senųjų Biblijų iliustracijos. Trečia, vienuolės Hildegarda (1098–1179 m.) autentiška kūryba. Šventoji paskelbta ne savo laikmečiu, gerokai vėliau. Buvo kilmingos giminės, rašė mistinius tekstus, regėtus per vizijas, kūrė poeziją, iliustravo Bibliją, visi piešiniai yra išlikę, neišblukę, kūrė muziką. Stulbina tekstų gilumu, neįprastumu, yra išversta keletas kūrinių į lietuvių kalbą. Įdomu, kad tuo laikotarpiu moterų kūryba nebuvo žinoma, o Hildegarda sugebėjo ir galėjo kurti, piešti net vienuolyne. Piešiniai keisti, tuo pagrindu dabar nekuriama, arba kuriama pseudotikrovė, fantazija. Hildegarda kuria tikrą piešinį su tikėjimo patirtimi, vizijų patyrimais – autentiškai. Šiuo metu daugelis apsimeta kitais, prisiima sau, ką išgirsta iš kitų, prisiskaito, ir po to daro, kaip patys nemąsto, jeigu skaitytume ir priimtume tik tą, kas tinka mums, taptume autentiški. Bet kuriame amžiuje asmenybė gali save išreikšti autentiškai, turi tokią galimybę. Irmanto plokštės galėjo būti nekeičiamos, jos atrodė baigtos kaip kūrinys, keista, kad jis leido man ant jų kurti, prisidėti, įdėti savęs. O vėliau plokštė pati padiktavo, ką piešti, dvasios vėjas taip ir papūtė… 

Ar pirma tekstas ar piešinys iškyla prieš akis? 

Jaučiu visumą, kad čia Giesmių giesmės vieta, plokščių skylės, koloritas diktuoja pačią kūrybos pradžią, kas ten gali būti. Gali matyti viską iš karto, o jei ne Šventojo Rašto ištrauka, tai malda paskui laisvai parašoma, tai irgi tema, kuri dera su estetika. Ar tai liepžiedžių motyvas, ar rudens, matai iškart, ir su tuo jungiasi, kūrybos dalyką sunku įvardyti. Kaip, pavyzdžiui, muzikantui sako: ,,Kaip tu nesupainioji klavišų?“ Jam niekada tokia ir mintis nekiltų. Ką mato, taip ir pavyksta.

Biblija patiko, kopijavau ją ir anksčiau, tačiau lapas per silpnas, simbolinei reikšmei reikia molio plokštės, kuri dar gali tapti knygos puslapiu, būdama stačiakampė.  

Ką galite pasakyti apie tekstą, kurį užrašėte ant plokščių? Ką manote apie dviejų menų – literatūros ir dailės – sintezę? 

Menų, literatūros ir dailės, susiliejimas tarsi pietų ir rytų vėjas (šypsosi). Šiuo atveju gal nieko baisaus. Dabar yra būgštavimas, kad menas negali būti literatūriškas. Literatūra – sau, o menas – sau. Literatūriškumas nėra literatūros savybė. Abejoti, kad Biblija nėra gera literatūra, negalim… Ant plokščių yra R. M. Rilkės tekstų ištraukos, mano kurtas poetinis tekstas, bet jis yra daugiau malda. Manau, yra organiška, kad kuriant išnyra savi žodžiai, sava malda. Biblijos žodžiai nebūtinai yra vienintelis šaltinis kurti šviesų meną, daug svarbiau yra noras kalbėti apie amžinuosius dalykus, temas, o ne tai, kas laikina. Nereikia tik angeliukus kurti ir Dievo žodžius rašyti, gali piešti peizažą, kuris atrodytų nieko ypatinga, bet jeigu randi dvasios judesį, kuris kelia aukštyn, tai jau yra kryptis į ten. Menas yra ir turi būti platus. Ikona yra bažnytinis menas. O, mano nuomone, religinis ir bažnytinis menas skiriasi. Religinis menas yra daug platesnė sąvoka, ji apima viską, kas nurodo į šviesą. 

Labai prasminga, kad tuo pačiu metu Jūsų parodos atidarymas ir advento laikotarpio pradžia.

Taip jau atsitiko, kad būtent ši paroda skirta ne žmonėms, o Dievui. Paroda atsirado iš dvasios vėjo, kūrybos centras buvo tikėjimas. Smagu kurti su kuo nors, kai randi dermę su kitu žmogumi, iš to gimsta geras santykis, yra unikalu, kad Irmantas leido man kurti ant savo darbų.

Ko norėtumėt palinkėti žmonėms, aplankiusiems Jūsų parodą? 

Būkite atviri dvasios vėjui, manau, kad darbuose perduota viskas, ką noriu pasakyti. Darbų vektorius kyla į Dievą, į jo gerumą, į žmogų, mano kūriniai – tai paguodos žodis. Mes vargšai galime būti sutvarkyti Dievo, iš mūsų gali būti kažkas gero. Plokštės išreiškia šiuolaikinės civilizacijos destrukciją, užtenka prisiliesti lengvumui, linijai, žodžiui ir iš to išeina dermė. Iš mūsų kuria Dievas, iš mūsų situacijų kasdienybėje, santykių su žmonėmis, aplinka, Ir ten būna susipyksti, nukerti, padarai skylę tinkle (santykiuose) ar tau padaro. Iš šono to nematome, o tik išgyvename, mes nesugebame aprėpti, tačiau aukštesnė esybė mato tą viską, kad tai yra kūrybos momentas, mes esame procese, aš formuojuosi. Tik amžinybėje Dievas parodo mūsų paveikslą, kokį sukūrėme, tada pamatome, kaip nesąmoningai visos skylės išsidėstė. Būtent taip simboliškai pasirodė ir plokštė iš molio, kuri yra sunki, tai ne popierius, kuris vos materialus, o molis buvo išdegtas kaip kūnas, turintis materialumo, kurio širdyje prakirto skylę ir žiopsojai, kaip ją čia uždaryti, o ta žiojasi, kol kažkaip voratinklis uždengia.

Sakralinio meno paroda Birštone. Albina Žiupsnytė, Irmantas Kazlauskas.
„Meilės žiedlapiai“

Kas yra „bernardinai“?

Arba, kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.