Laiškai iš kaimo. Ar tamsios lapkričio naktys?

Prie Bamblyno ežerėlio – Beržininkų ananasas

Tas svarbumas turi ateiti iš vasaros, iš ankstyvo rudens, kai dienos buvo ilgos ir gražios. Bet būtent šitokį vėlų rudenį (tiksliau šis metų laikas vadinamas priešžiemiu) pasitaiko dienų, kai norisi atsikelti prieš aušrą, ir ne prie šiltos krosnies glaustytis, o išeiti prie tų šiurpokai švokščiančių viksvynų. Paskui įkopti į aukščiausią Ricielių kalvą prie Koštano Ravo ir žvelgti į rusvą Kreisos slėnį, kažko tarsi laukiant ir tikintis. Visi takeliai čia jau užžėlė žole, ir joks žmogus nepasirodys, ir jokia mašina nesudrums rudeniškos rimties… Taip yra. Lietuvoje lyg ir neliko didelių pirmykštės Gamtos oazių, bet tebėra tokie savaiminiai fragmentai, kur viename kvadratiniame kilometre būna tik vienas žmogus.

Ir nereikia keliauti į Čepkelius ar Biržų girią, užtenka atžingsniuoti prie Kreisos upelio tarp Ricielių ir Gailiūnų vienkiemių. Čia ilgai gali būti vienas, nesitikėdamas nieko sutikti, gali klausytis to aštraus, šiurpoko viksvų šiugždesio. Yra čia žvėrių, žvėrelių ir paukščių, o žmonių nėra. Šiaurės Amerikoje šitokios brangios vietos pavadintos labai iškilmingai: pirmykštės Gamtos perėjos. Sako, kad įvažiavęs į kokį Nacionalinį parką ir sumokėjęs visus mokesčius, pasižadėjęs, kad pats išsiveši savo šiukšles, tu galėsi žingsniuoti vos matomu takeliu, ir būsi vienas. Ir netgi lėktuvas virš tavęs nepraskris. Tenai už tokį malonumą reikia mokėti, o šičia nereikia.

Palieku dviratį netoli tuščios Karaluko sodybos ir einu neskubėdamas, iš tolo su žiūronais apžvelgdamas Kreisos slėnio erdves. Ir kramtau rūgščias barbariso uogas. Ir tikrai žinau, kad viename kvadratiniame kilometre dabar esu vienas.

Ten, Marcinkonių krašte, viename kvadratiniame kilometre gyvena devyni žmonės, visame Varėnos rajone vidutiniškai dvylika, Lietuvoje – penkiasdešimt, Belgijoje – gal aštuoni šimtai, o čia, prie Kreisos upelio esu vienas…

Jau girdžiu, kaip groja Bamblyno viksvynai. Pučia smarkokas pietų vėjas, užgauna rudus trikampiškus viksvų lapus, ir tas tikrai pirmykštis Gamtos garsas dabar yra svarbiausias. Ne upelio almėjimas, ne strazdų tarškesys, o viksvos dabar išduoda rudenį. Viksvų rudeniškos muzikos dabar nebeslopina kiti apyežerio žolynai, nesušvelnina sniegas. Atrodo, kad ankstyvą pavasarį irgi turėtų būti panašiai, bet šitokio šiurpoko gaudimo tada tikrai neišgirsi… Kaip teisingai rašė Ivanas Buninas viename eilėraštyje: rudenį, o ne pavasarį pirmykštė Gamta šaukia labiausiai, ir žmogus užsigeidžia lyg žvėris nakvoti palaukėje, laukti aušros ir dar nežinia ko. Ir Michailas Prišvinas gražiausių savo rudeniškų impresijų ciklą yra taip pavadinęs: “Aš keliuosi prieš aušrą”.

Keliauju žvėrių takeliu kalvos papėde, kairėje – aukšti nešienauti šunažolynai, susisiekiantys su Bamblyno viksvomis, o dešinėje – gencijonų, raudonėlių, lieknųjų plukių ir karlinų šlaitas, kurį suraižė siauros raguvos, priaugusios gudobelių, puslaukinių obelaičių ir kriaušių. Medeliai jau be lapų, žolynai nugeltę, bet viskas dar lengvai atpažįstama, net savotiškai pavydu, kiek nesurinktų žolynų, uogų, vaisių ir sėklų lieka čia visokiems graužikams bei paukščiams.

Aukštėliau – balto smėlio kaupas ir gilyn vedantis urvas. O prie to urvo – gražiausi gelsvi obuoliai, atriedėję čionai nuo kalvelės, kur gražiai išsikerojusi didoka obelis. Pakeliu vieną obuolį, pjaunu ploną skiltelę lyg tikras degustatorius, kramtau – ir aiškiai suprantu: Beržininkų ananasas! Gerokai rūgštesnis už tą tikrąjį, veislinį, ir laikas gi ne tas – Beržininkų ananasai sunoksta rugsėjo pradžioje, bet aromatas ir skonis tikrai tas pats. Štai ir atradimas, štai ir nebepavydėsiu nei pilkiesiems pelėnams, nei lapėms, nei strazdams. Kraunu obuolius į kuprinę, vis apsidairydamas, tarsi dar kokios dovanos laukdamas.

Stiprėjančio pietų vėjo užgautos vėl sušvokščia Bamblyno viksvos, bet dabar jau tas laukiniškas garsas man yra lyg vienas konkretus klausimas: kas buvo čia prieš šimtą metų, kai Peterburgo profesorius Adomas Hrebnickis surado šią ypatingą obelį Ignalinos krašte ir pavadino Beržininkų ananasu? Ar gali būti, kad šita ypatinga obelis seniai seniai atsirado ir ten, ir čia? Ir dar kur nors. O gal kažkuris Ricielių sodininkas atsivežė tą tikrąjį Beržininkų ananaso medelį iš medelyno, paskui paukštis atnešė čia jo sėklą, kuri perdavė naujam daigui tikrosios veislės savybes. Taip būna nedažnai, bet pasitaiko… Štai pabandyk dabar išsiaiškinti tokį, rodos, paprastą klausimą ir įklimpsi į šalutines istorijas, sutiksi žmones, kurių gyvenimo legendos bus labai toli nuo legendinio profesoriaus Adomo Hrebnickio ir nuo šito mažyčio Bamblyno ežerėlio…

O kažin kas ten tamsuoja tarp rusvų nendrių, ramiame ežeriuko užutekyje? Ė, taigi ten mažytė valtelė. Ir jeigu dabar perbridęs Kreisos upelį, nusigaučiau į kitą Bamblyno krantą, ko gero surasčiau ir slaptą takelį, vedantį Kašalyno vienkiemio link. Gal prieš dešimtį metų senasis Kašalynas vaišino mane ypatingomis trešnėmis, rodė iš didelių akmenų sumūrytą kalvę. Bet Kašalynas mirė. Tai kieno galėtų būti ta valtelė? Ne, nekeliausiu į aną krantą, žinau, kad nebus ten šito rudeniško viksvų ošimo. Nesinori dabar sutikti jokio žmogaus, negalvoju ir apie lauželio šilumą. Atrodo, kad šitas skaudokas pietų vėjas, grojantis šiurkščiomis Bamblyno apyežerio viksvomis, turi atnešti dabar kažkokią svarbią praėjusių amžių išmintį. Kaip priartėja dabar prasmingas Eriko Koljerio gyvenimas, kokios romantiškos atrodo Pilkosios Pelėdos kelionės…

Toks Valdo Kavaliausko mąstymas: gyvenu kaip noriu

Vėlus ruduo – konferencijų bei rimtų pokalbių metas. Į Marcinkonis, Dzūkijos nacionalinio parko centrą, atvažiuoja nevyriausybinių organizacijų vadovai, neordinariniai gamtininkai, Varėnos ir Alytaus krašto ūkininkai – eksperimentatoriai ir netgi svečiai iš Prancūzijos. Kalbame apie kaime dirbantį žmogų, apie geranorišką požiūrį į visokią gyvybę šalia to žmogaus lauko, apie sodiečio pasaulėjautą. Visi mato tokio paprasto gyvenimo privalumus, kai dirbama nežiūrint į laikrodį, kai profesija ir pomėgis nė kiek nesiskiria. Bet vis dėlto reikalinga ir produkcija, ir ne tiktai sau, nes jeigu nieko neparduosi, tai tu, laimingas sodieti, neturėsi už ką net pieštuko nusipirkti. Ir atrodo, kad geriausias pavyzdys čia yra Rasos ir Valdo Kavaliauskų iš Dargužių kaimo gyvenimas. Jie augina ožkas, ir jau paskaičiavo, kad viena melžiama ožkelė kiekvieną mėnesį padovanoja šeikininkams tris šimtus litų. Ir taip – ištisus metus. Ožkiukų mėsa yra skanumynas, tik reikia mokėti paruošti.

Bet svarbiausia, žinoma, sūris. Ilgai brandintas sūris labai skanus. Kainuoja jis nepigiai, bet su realizacija bėdų nėra. O darbas? Apie savo darbą  Valdas Kavaliauskas pasakoja taip, lyg būtų neseniai apsigynęs filosofijos daktaro disertaciją. Kai išgenam savo ožkeles į vasaros ganyklas, sako Valdas, gyvenam tarsi kokie bastuokliai – be rūpesčių dėl šiandienos ir dėl rytdienos. Kai sirpsta avietės – aviečiaujam, kai dygsta baravykai – kepam baravykus, o ožkelės ganosi sau ir taip pat yra laimingos…

Šitaip paprastai kalba Valdas Kavaliauskas, pažvelgęs į Rasą, kuri sėdi kitoje didžiulio stalo pusėje ir šypsosi (vis dėlto tas ožkeles reikia pamelžti, rodos, jų yra šešiolika). Bet visus labiausiai ir sudomina būtent toks paprastas gyvenimas, ypač vasarą. Tas betikslis klajojimas miškais ir paupiais (žengiu žingsnį, matau medį ir kuriu mintį, sako Valdas), tas ilgiausios vasaros dienos jutimas, kai žinai, kad čia pat yra tavo šeima ir tavo gyvūnai, ir šioks toks stogas virš galvos, jei užeis lietus – visa tai ir yra tikras gyvenimas. Pabandyk šitaip vaikščioti be tikslo mieste, pabandyk šitaip mąstyti ardamas didelį lauką naujovišku traktoriumi – ir bus blogai. O augindamas šešiolika ožkų gali gyventi taip, kaip nori, ir kaip tą dieną dangus leidžia.

Ką pasakytų Rabindranatas Tagorė?

Ir menininkai, ir filosofai tą sąmoningą žmogaus sugrįžimą į paprastesnį gyvenimą yra apibūdinę labai aiškiai: tai yra alternatyva į pražūtį žengiančiai techninei civilizacijai. Ir kokius skirtingiausius mąstytojus čia galima įsivaizduoti stovinčius greta: Žan Žakas Ruso, Osvaldas Špengleris, Albertas Šveiceris, Aurelio Pečeji, Rėjus Bredberis, Baris Komoneris…

O kiek yra užmirštų  mokytojų, kurių vertingą asmeninę patirtį dabar žino tiktai mokslo istorijos tyrinėtojai? Šiandien biologai profesionalai patyliukais jau prisipažįsta, kad pačių subtiliausių Gamtos ryšių mums nebus lemta išsiaiškinti, vis atsiranda tokių reiškinių, kurių neįmanoma įsprausti į ordinarinio  mokslo postulatus. (Pabandyk, pavyzdžiui, paaiškinti, kas yra chaosas, ir kodėl jis yra!). Tai ir prisiminkime, ką prieš šimtą metų rašė Rudolfas Šteineris: tegu gyvuoja profesionalus mokslas, bet kur kas svarbiau yra kiekvieno mąstančio individo stebėjimai bei išvados. Tie stebėjimai, sakė Rudolfas Šteineris, bus atsitiktiniai, bet svarbu, kad jie bus tavo, tie atradimai bus maži, bet jie – tavo atradimai, ir tik šitaip atsiras tavo pasaulėjauta…

Intensvus žemės ūkis, kurio pagrindas yra trąšos, technika ir naujos trumpalaikės veislės, anksčiau ar vėliau bankrutuos, nes tokia veikla iš esmės prieštarauja imanentinėms Žemės galioms – taip galvojo Rudolfas Šteineris jau prieš šimtą metų. Jo idėjoms pritarė Albertas Hovardas, Hansas Miuleris, Peteris Rušas. Šitaip išsirutuliojo biologinės žemdirbystės samprata, atsirado ekologiniai produktai, susikūrė netgi žemės ūkio produktų gamintojų ir miestiečių (valgytojų) asociacijos.

Anuo metu Vokietijoje Rudolfo Šteinerio mokymas (antroposofija) buvo visiškai naujas požiūris į Žemę ir gyvybę. Sovietiniuose žodynuose Rudolfas Šteineris vadinamas mistiku. Kitaip ir negalėjo būti, kai vyravo viena ideologija ir viena partija. Bet štai kaip netikėtai dabar vienminčių susitikime Rudolfo Šteinerio metodas iškyla lyg svarbiausias tyrimo būdas: viską stebėk be jokios programos, be ypatingo tikslo – ir pamatysi, koks aiškus, gražus yra šis pasaulis, ir koks svarbus tame pasaulyje esi tu pats…

Panašiai kalba ir Valdas Kavaliauskas, ir klausantis jo atrodo, kad tuoj tuoj bus paminėta šita visų užmiršta Rudolfo Šteinerio pavardė. Betgi ne – sūrininkas iš Dargužių kaimo pasakoja tiktai tai, ką pats yra atradęs ir pajautęs. Ir tas įtarimas, kad jis slepia kažkokią teoriją yra, matyt, nereikalingas, juk ir fizikai, ne tiktai gamtininkai gali prisiminti daug atsitikimų, kai beveik vienu metu skirtingose šalyse buvo atrasti svarbūs dėsniai. Juk ir tas Beržininkų ananasas galėjo atsirasti ne tiktai Ignalinos krašte, bet ir Ricielių kalvose. Gal ir lapkričio naktų tamsumas nėra toks baisus, kokį įsivaizduoja miestiečiai, žibindami skaisčias lempas. Ne vien tiktai Pilkoji Pelėda, bet visi, kas keliauja naktį, kas tyrinėja naktinių gyvūnų gyvenimą, gali pasakyti: ypatingai tamsių naktų būna nedaug. Gal panašiai galvojo ir Rabindranatas Tagorė, kai rašė šiuos žodžius: „Aš dažnai susimąstau, ar iš tikrųjų žmogus tiek daug skiriasi nuo žvėries. Gal dar galėtume prisiminti anas tolimas dienas, kai visi mes vaikščiojome vienais takais. Gal dar yra išlikę mūsų giminingieji pėdsakai kokioje pirmykštėje, žmogų ir žvėrį glaudusioje girioje tartum rojuje?..

Ir galgi vieną sykį bežodė, nežemiška mūsų širdžių muzika staiga pabudins atmintį, sugrąžins mums anas stebuklingąsias dienas. Žvėris pasitikėdamas sustos ir įsižiūrės mums į akis, o mes, neslėpdami jaudulio, taip pat su meile įsižiūrėsim į akis jam, žvėriui. Susitiksime kaip brangiausi draugai, vos vos beatpažinę vienas kitą, nes kažin kokia stulbinanti jėga staiga bus nuplėšusi nedovanotino užsimiršimo kaukes, kuriomis mus yra paženklinęs laikas.“