2009 11 30

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ramutė Skučaitė. Kiek sveria peteliškė?

Poetės Ramutės Skučaitės naujosios eilėraščių knygos „Aš – eilėraščių knyga“ ir „Jei nereikėtų skubėti“ stebina išlaikoma pusiausvyra tarp minties ir išraiškos. Kiek daug eilėraščiuose vaikiško, nesumeluoto ir nepasverto švelnumo, išminties, svarstymų. Kiek daug žaismingo kasdienybės atvėrimo skaitytojams.

Apie naujausius eilėraščius, prisiminimus ir kas nutiktų, jei nereikėtų skubėti, dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja poetė Ramutė Skučaitė.

Aš – eilėraščių knyga“

Kodėl „Aš – eilėraščių knyga?“ Ne, tai ne aš. Tai pati knyga taip prisistato. Matyt, taip turėjo būti, nes pavadinimas jai atėjo tarsi savaime.

Ši knyga sudaryta iš gerokai anksčiau parašytų eilėraščių. Juos tikriausiai dar prisimena dabartinės skaitytojų kartos tėvai. Na, o šiai kartai – tie eilėraščiai nauji. Nors knygynuose jų nebėra, bet kai kuriose bibliotekose dar „tebegyvos“ mano vėlesnės knygos – „Laiškas sekmadieniui“ ir „Takelis iš naujo“. Tad eilėraščių iš jų į šią rinktinę nedėjau.

Rinktinė sudaryta iš geros dešimties knygelių. Na, o skyrius apie muzikos instrumentus bemaž tiksliai atkartoja prieš daugiau nei dvidešimt metų išleistą atskirą knygelę „Susiradom smuiko raktą“.

Kaip gerai, kad muzikos instrumentai nesensta!

Sukit sukit galveles!

Trečiąjį knygos skyrių sudaro eilėraščiai-užduotėlės. Tie eilėraščiai, iš kurių sudarytas „užduotinis“ skyrius, ėmė rastis dirbant kadaise leisto žurnalo „Genys“ redakcijoje. Norėdami žurnalą paįvairinti, „įlindome“ į prieškario Lietuvos vaikų periodiką. „Žiburėlis“, „Vyturys“, „Žvaigždutė“ kiekviename numeryje spausdino rebusus, šaradas, mįsles. O aš ėmiau rašyti tiesiog eiliuotas užduotis – kalbines, logines, matematines. Taip atsirado ne viena „galvų sukimo“ knygelė.

Iš atrinktų eikėraščių atsirado skyrius: „Ką reiškė apuoko juokas – /Pelytė teisi ar apuokas?“

Norėčiau išleisti vienos temos jungiamąją eiliuotą užduočių knygelę, bet dabar tokių eilėraščių nerašau. Kodėl? Todėl, kad jų jau labai daug prirašyta. Tiksliau – daug kas juos rašo. Kai ta „mada“ praeis, gal atsisuksiu į tą „kūrybėlę“.

Poezijos ir muzikos vienovėje

Muzika ir poezija man neatskiriamos. Tam teiginiui pagrįsti rasčiau ne vieną ir ne du argumentus: bet paliksiu juos – gal kiti galėtų rasti priešingų.

Kažkada mokiausi muzikos mokykloje. Grojau smuiku. Įėjusi į mane muzika manęs nebepaliko. Už tai jai dėkoju.

Kai kurie muzikos su poezija nesieja. Ypač dabar. Bet juk kiekvienas kuria savaip.

Man eilėraštis jau savaime yra muzika. Net be papildomos muzikinės išraiškos (tarkime, tapęs daina), dar negavęs natomis parašytos melodijos, jis turi savo melodiją.

Knygoje esu tokia, kokia nebesu

Knyga „Aš – eilėraščių knyga“ man truputėlį truputėlį atrodo lyg būtų ne mano… Lyg nutolusi nuo manęs, lyg gyvenusi kažkur kitur. Dėkoju trims nuostabioms dailininkėms: Sigutei Ach, Erikai Minkevičiūtei ir Linai Eitmantytei-Valužienei, kurių naujos iliustracijos ją prie manęs priartino. Kodėl „nutolusi“? Matyt, rašydama įsivaizdavau kiek kitokį skaitytoją, o gal veikė (žinoma, kad taip!) kitokia aplinka, ir kitokia aš pati.

Vaikų literatūra – kas skatina ją kurti?

Manau, kad noras pasakyti vaikui tai, ko jis dar nežino. Pasakyti poetine kalba. Ne kompiuterine, ne buitine, ne informacine. Kodėl poetine? Todėl kad vaikas suprastų, kas gali slėptis po paprastai ištartu žodžiu, suvokti, nujausti, ką kalba šalia esantis, kartais visai nieko nesakydamas.

Beje, sakydama „vaikas“, turėjau galvoje daug platesnę sąvoką nei paties rašytojo vaikai ar anūkai. Ir nemanau, kad vaikų literatūra skirta tik vaikams. Daugeliu atvejų, ja nepakenktų pasidomėti ir suaugusiems. Viena iš priežasčių: prisiminus savo vaikystę, daug lengviau suprasti savo atžalą.

Pastaruoju metu, besidomėdama naujomis, vaikams sukurtomis knygomis, buvau tiesiog priblokšta (gerąja prasme). Gendručio Morkūno proza, kurioje tik spėk klausytis –

ima ir suskamba sakinys tikra muzika. Ir ne šiaip sau melodija, o gilios prasmės gaida. Seniai nebuvau patyrusi tokio knygos poveikio, kokį man suteikė šio autoriaus „Vasara su Katšuniu“.

Kas nutiktų, jei nereikėtų skubėti

Nieko ypatingo. Bet būtų galima sustoti ir ramiai, neišgąsdinant, pažiūrėti, kaip balutėje teškenasi žvirbliai, nuvyti prie jų sėlinančią katę, pamatyti, kaip vėjas įsiūbuoja paskutinį geltoną lapą, kaip tas atsiskiria nuo šakos ir tylutėliai priglunda prie šaligatvio plytos. Būtų galima išgirsti – ne, greičiau pajusti – kaip mama nuryja ašarą, ir paglostyti jai ranką. Galima gerai įsižiūrėti į plaukiantį debesėlį ir pamatyti, kaip jis šypsosi.

Bet grįžkime prie knygos „Jei nereikėtų skubėti“: joje kiekvienas eilėraštis turi savo atsiradimo istorijėlę. Jas parašiau ne šiaip sau. Tikrai norėjau, kad skaitytojas suprastų, jog niekas neatsiranda iš nieko – taigi ir eilėraštis nėra išimtis.

O knygos dailininkė Jūratė Račinskaitė sako, kad, iliustruodama knygą, ji norėjo skaitytojui parodyti tai, ko nepasako net eilėraštis. Vadinasi, kažkas dar slepiasi ir už jo!

Kalbino Kristina Buidovaitė