2009 12 01

Audronė Meškauskaitė

Nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Audronė Meškauskaitė. Palata protingiems žmonėms

Kartais atsitinka taip, kad į kritinį laiko tarpą sukrenta du vienas kito atžvilgiu vertingi dalykai. Jų vertė dažniausiai ir apibūdinama tik atsidūrus greta, sulyginus, nustačius opozicinius ar papildančius santykius. Taip kaip įprasta. Praėjusį savaitgalį į vieną dieną sukrito: Kauno valstybinio dramos teatro scenos premjera – Antono Čechovo „Palata“ ir Regimanto Tamošaičio „Juodasis jazminas“.

Kūriniai įprastai vertinami pagal meniškumo kriterijų, kurio sudedamųjų dalių yra tiek daug, kad skonis darosi sunkiai nusakomas. Sakykime, vienas jų yra aktualumas ir kūrinio svarba šiandien. Aptirpęs laikas, kuris skiria klasiką nuo mūsų gyvenimo aštrumo, svarbus, kad kūrinys neliktų vien dokumentas to, kas nutiko kadaise. Todėl vos grįžus iš moralinių-filosofinių apmąstymų kupino spektaklio matai, kaip špagas kovai išsitraukia R. Tamošaičio eilutės: „Juk filosofija dažniausiai yra beviltiški samprotavimai apie būties problemas. Pamanyk tik, žmogus klausinėja: o kas yra būtis? Iš ko ji padaryta? Kam padaryta? Kodėl visa tai yra? (…) Tarsi pasaulis būtų padarytas kaip koks vien mums skirtas daiktas, tik mes niekaip nesurandame tikros jo vartojimo instrukcijos ir bijome apsigauti. Filosofuoti linkę susireikšminę žmonės. O tokiam žmogui neįtiks joks atsakymas, kuris nepatvirtins jo buvimo žemėje begalinės svarbos.“ Lyg ir mėgini čia pat mintyse pasendinti A. Čechovą, kurio „filosofavimai“, idėjos ir dvasinės kategorijos jau seniai virto kito žanro kategorijomis. Pamatai, kaip toje opozicijoje išryškėja rūstus laiko veidas. Tačiau netrukus vėl sušvelnėja. „Jei iš savo gyvenimo atimtume sapno gaivinančią gelmę, išsektų visi mūsų džiaugsmo šaltiniai. Iš ten ateinanti gyvastis tampa kūnu, organišku kūriniu. Mes visą gyvenimą tampame, virstame kažkuo, kad tik nebūtume savimi, kad nesugrįžtume į grynąjį gyvasties sapną. Gyvenimas yra tarsi kokia kunkuliuojanti versmė, kurios matome labai mažai, tik tamsią akį – kaip tą keistą šaltinį, kuris muša pievoje prie Ūlos upės“, – R. Tamošaitis prasitaria apie tokius pasaulio užkaborius, kurie veriasi į neaprėpiamas, nepažinias platumas. Jų krašteliai prašmėžuoja sapnuose. A. Čechovo palatose jos šiek tiek išsiskleidžia vizijose ir žmogiškuose santykiuose. Nei klasika, nei šiandiena nesuabejoja dėl jų traukos. Sutapimai…

Lapkričio 13, 14 d. Ilgojoje Dramos teatro salėje šiek tiek lyg ir grįžtelėta atgal. Režisieriaus ir aktoriaus Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Palata“ – lyg atvirukas ir pasveikinimas, išsiųstas prieš kelis dešimtmečius buvusiam teatrui, jame gyvenusiems spektakliams, jų dvasiai ir stilistikai. Labai panašus į toje praeityje patirtą dilgčiojantį jausmą (gal skausmą?) po spektaklio, kai kažkas lyg mažą skylutę sieloje mėgina prakrapštyti.

R. Kazlas teigia visai nebijojęs važiuoti dirbti į teatrą, kurio Didžioji scena virtusi griuvėsiais. Jo manymu, Kauno dramos teatras ir be jos turi labai įdomių erdvių ir puikų aktorių – pavyzdžiui, Liubomirą Laucevičių, kurio talentas iki šiol nepakankamai įvertintas. Tokia pagarba ir privertė R. Kazlą užleisti jam daktaro Ragino vaidmenį, kurį, kaip jis teigia, pats svajojo suvaidinti kada nors vėlyvoje aktorystės brandoje. Niekada ne vėlu. O dabar režisierius (tai jau antrasis režisūrinis R. Kazlo bandymas) negalėjo praleisti progos Kauno dramos teatre daryti tai, kas jam pačiam įdomu ir ko norisi. „Tokia galimybė pasitaiko gal tik vieną kartą. O ši pjesė buvo mano sena svajonė“, – teigė R. Kazlas. Labiausiai dėl to, kad, pasak režisieriaus, ji šiandien gali mums atstoti vaistus, padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Daugybė simptomų rodo, kad sergame, todėl pagaliau reikia gelbėtis.

Dirbti, atrodo, nebuvo lengva. R. Kazlas pakėlė dvigubą krūvį: pačiam režisuoti ir atlikti pagrindinį vaidmenį spektaklyje yra didelė našta. O aktorius L. Laucevičius, pirmą karto dirbęs su režisuojančiu aktoriumi, prasitarė apie netikėtai skvarbų jo žvilgsnį, iš pradžių šiek tiek net trikdžiusį ir trukdžiusį vaidinti.

„A. Čechovas yra genijus, todėl jo negalima paprasčiausiai iliustruoti. O genijai gali ir pražudyti, jei neturėsi ką pasakyti“, – apie pjesės interpretacijas kalbėjo režisierius. Nors kurdamas inscenizaciją jis sujungė dvi A. Čechovo apysakas – „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ – kitaip tariant, leido sau drąsiai interpretuoti, pagarbos kūrinių autoriui liko daug daugiau, nei noro demonstruoti ir realizuoti savo ambicijas. Matyt, R. Kazlas ir liks režisieriumi, besirūpinančiu teatru, jo raiška, o ne asmenine savirealizacija. Dabar, kai tiek daug teatre kalbama apie dulkių nupūtimą, nereikalingų stilistinių sluoksnių nuvalymą nuo klasikos, tie kūriniai vis labiau virsta ne interpretacijomis, o šiandienai skirtomis adaptacijomis. Teatras vejasi žiūrovą, tik kodėl jam nors retkarčiais pačiam nežengus žingsnio klasikos link ir nepamėginus išlukštenti tuometinių realijų sluoksnius. Tuomet žaidimas bent jau bus abipusis. R. Kazlo „Palata“ – puiki proga tai daryti.

Į sceną spektaklyje sugrįžta butaforijos žavesys, kuriama realybės iliuzija (spektaklio dailininkė Neringa Keršulytė). Jokio sąlygiškumo, schematiškumo ir simbolių: „reali“ mėnulio šviesa pro langą ir „tikras“ varnų krankimas. Realūs ligoninės baldai, atkeliavę iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, prikaupę skausmų ir likimų. O Ilgoji scena siūlo tam tikrus sprendimus. Ji lyg ir susluoksniuoja svarbiausias erdves, pirmajame plane susitinka dvi stiprios asmenybės: daktaras ir jo ligonis, už grotuotų langų – kitas, „realusis“ pasaulis, kuriame tarsi vaiduokliai šmėžuoja „sveikieji“: prižiūrėtojas Nikita (aktorius Arūnas Stanionis), naujai atvykęs gydytojas Chobotovas (aktorius Arūnas Sužiedėlis), slaugė (aktorė Raimonda Šukytė). Žiūrovui tie du pasaulio sluoksniai susikeičia. Pridvisusi, tvanki, nešvari palata alsuoja gyvenimu, o judrusis pasaulis atrodo lyg dūstantis vakuume. Tik kartkartėmis praveriamos durys, ir jo veikėjai, lyg laikini intarpai, įsiveržia į palatą, tačiau vėl greitai išskuba atgal. Niekaip nesusiliečiantys paviršiai ypač ryškūs kavos gėrimo scenoje.

A. Čechovo personažai beveik visuomet atsiskleidžia per santykius su kitais. Vieni jie liktų beveidės, statiškos moralinės kategorijos. (Dar vienas sutapimo taškas – R. Tamošaitis: „Mano gyvenimo vertė – tų santykių kokybė. Kai jie trūkinėja ir nejungia manęs su kitais, jaučiuosi blogai ir man skauda širdį. Tada sakau – esu vienišas, o kartais mane graužia sąžinė.“) Pagrindinių personažų – daktaro Ragino ir buvusio tarnautojo Gromovo, atsidūrusio psichiatrijos ligoninėje (aktorius Rolandas Kazlas), bendravimas išauga į dviejų skirtingų ir kažkuo vienas į kitą panašių žmonių dramą. Jų asmenyse susikerta teorija ir patirtis, kančia ir lengvumas, kraujas ir svajokliškos iliuzijos, azartas, jėga ir plaukimas pasroviui.

Trūkčiojančio proto ir punktyriškos sąmonės Gromovo asmenybė vis keičia savo dvasinės dislokacijos vietą. Įsileidžia Raginą, vėliau išstumia, panyra į vizijas ir prisiminimus, pasiduoda nuovargiui, paskui – vėl azartiškam norui gyventi. Tiek kartų teatre narpliota gyvenimo su demonais tema vėl aktuali. Ar tai pakeliama našta žmogui? Šį kartą ji labiau linksta misionierystės link. A. Čechovo psichiatrijos ligoninės palatose guli dvasinių ieškojimų iškankinti, gyvenimo prasmės paieškų išvarginti žmonės, kurių ir išlikimas, ir mirtis prilygsta aukai. Jie primena nušvitintuosius, parblokštuosius atgal, nes tikėjosi pasiekti ir pamatyti daugiau nei leista. Ligonio ar daktaro pozicijos čia neturi jokios prasmės, žmogiškąja prasme jie absoliučiai lygūs ir net tapatūs. Taigi jų ginčai, skirtingos gyvenimiškos patirtys ir įsitikinimai taip pat nereikšmingi. Raginas suranda pirmą sau lygų pašnekovą, nes kalbama apie panašias žmogiškumo dimensijas. Todėl itin skaudi, nors išoriškai neakcentuota scena, kai Raginas turi pasitraukti iš palatos, jį atstūmus Gromovui – vėl įtrauktam savin paslaptingos vidinės būtybės. (R. Tamošaitis: „Vardu iš nebūties išskirto žmogaus jau nebėra, bet žmogiška būsena kažkaip lieka, štai kas man įdomu ir ką galiu suvokti tik sapne.“) Suskamba vienuolio miražo akcentas, kuris spektaklyje kartojasi ne vieną kartą vis kitais rakursais. Atsikartojimai, atspindžiai, susidvejinimai lydi veikėjus, jų mintis, pamažu formuoja begalinio, susinarpliojusio, priklausomybėmis grįsto gyvenimo sąrangą.

Juodojo vienuolio, vėliau ir Darjuškos (aktorė Lili Stepankaitė) pasaulis sukuria dar vieną efemerišką erdvės sluoksnį. Tik jo akcentai spektaklyje kol kas sunkiausiai nuspėjami. Vizijos šiek tiek sutrauko spektaklio ritmą ir nesukuria paslapties. Gal ir dėl to, kad Juodasis vienuolis (aktorius Dainius Svobonas) yra arčiau žiūrovų nei visi kiti. Jo paukščio (varnos?) skrydis, perveriantis visą spektaklį ir vis grįžtantis užuominomis, kažkodėl padvelkia komiškumu. Jo spektaklyje taip pat pribarstyta ne vienoje scenoje. Juoko ir skausmo mišinys įtraukia žiūrovus į keistas dilemas. Kai Gromovas, laukdamas grįžtančio vienuolio, paruošia jam vaišes, o pro duris įžengia Nikita, komiškumas apsivelia daugybe liūdnų, skaudžių niuansų. Juokas tarsi įžemina A. Čechovo veikėjus. Tačiau net ir be jo Gromovas ir Raginas išlieka itin gyvenimiškos asmenybės. Jų personažai, nors ir pasinėrę į filosofinių apmąstymų kupinus pokalbius, netampa simboliais ar abstrakčiais apibendrinimais, schemomis, į kurias galima dėlioti visus kitus variantus. Nuo jų tarsi nuvalomi praeities sluoksniai, jos stilistika.

Pjesėje išlaikytas dramos dinamiškumas, nors inscenizacija rašyta pagal apysakas. Aktorius L. Laucevičius pastebėjo, jog dramos žodis visada veiksmingesnis. Šį kartą teko papildomai dėlioti minčių akcentus, apkarpyti istorijos išsišakojimus. Šiuolaikiniame teatre vis daugėja dramų, kurios virsta proza, išsiraizgo į begales istorijų, likimų vingių, tarpusavio santykių sąsajų, o „Palata“ turėjo įgauti dramos judrumo, dinamikos. Spektaklio struktūra sutraukta į apibrėžtą laiką ir vietą, beveik izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Pamažu atsiranda vis skaudesnių natų, linkstama į apibendrinimus. Daktaro Ragino, netikėtai atsidūrusio ligonio lovoje, atsidavimas mirčiai spektaklį beveik visiškai „nutildo“. Jis panyra į labiau apibendrinantį kalbėjimą vaizdais, simboliais, nors tekstas spektaklyje aiškus, suprantamas ir paprastas, jo prasmės visai nesunkiai pasiekiamos. Žiūrovui paliekama daug erdvės jausmams, emocinėms reakcijoms, o ne reikšmėms aiškintis.

Tikėjimo ir nemirtingumo, amžinojo gėrio ir būties prasmės klausimai dabartyje užduodami labai tyliai, beveik šnabždant. O R. Kazlas išdrįsta šiek tiek daugiau. Ir mums tai iš tiesų rūpi. R. Tamošaitis: „Iš tikrųjų gyvenu tada, kai sapnuoju, o miegas be sapnų – tai jau tikras nemirtingumas. Visa kita – tai tik prabudimo išgąsdintos sąžinės reikalai.“