Klaudijus Driskius. Sugrįžti į savo gentį

2007 metais fotomenininkas Klaudijus Driskius savo žvilgsnį į du dešimtmečius fiksuotą autentišką Rytų Aukštaitijos kaimą palydėjo fotoalbumu „Arti Sartų“.

Keičiantis kaimo pavidalams, fiksuojant vis ryškesnę kaimiškumo ir miestiškumo bendrybę, sukurti naujausi darbai sugulė parodoje „Arti Sartų“, kuri, pasak fotomenininko, vientisa – darbai, sukurti prie daugiau nei du dešimtmečius, ir paskutiniais metais – neatsiejamas, vientisas Rytų Aukštaitijos paveikslas.

Kaip teigė V. Ališauskas, „net smagiausiose Klaudijaus Driskiaus fotografijose prasišviečia truputis skausmo, nekart seniai nuslopusio, nugrimzdusio į pasąmonę. Partizanų neviltis, akinanti sovietinio gyvenimo pilkuma, galiausiai, žinojimas – mes esame paskutiniai. Paskutiniai „tikri” sentikiai, paskutiniai „tikri” žemdirbiai, muzikantai, aludariai. Tai savotiškas Lietuvos istorijos ar bent vienos epochos liudijimas“.

Kas lėmė jūsų atėjimą į fotografiją? Kokia jūsų, fotografo, kūrybos istorija ir pradžia?

Pati pradžia – tolimoji vaikystė. Aš gimiau ir užaugau Aukštaitijos vienkiemyje. Pažintis su fotoaparatu prasidėjo tuomet, kai teko tą fotoaparatą nusipirkti už savo uždirbtus pinigus.

Mes augome smagiai: turėjome ką apsirengti ir pavalgyti, pakako žaislų, bet tokio dalyko kaip fotoaparatas, žinoma, neturėjome. Paprasčiausiai, tam, ko labai norėjosi, dviračiui ar fotoaparatui, reikėjo užsidirbti, arba pačiam susitaupyti pinigų. Susitaupyti galimybės nebuvo, tačiau per vasaros atostogas dirbome tarybinio ūkio darbus.

Mes, tos kartos paaugliai, organizuotai pirkdavome tuo metu mums reikalingus daiktus. Po penkių klasių visi nusipirkome dviračius. Buvo neapsakomas jausmas – kaip paukščiai lėkėme, važiavome. Paskui tuos dviračius remontavome, vėl važiavome.

Uždarbiai, žinoma, buvo nedideli, bet ir darbas nebuvo sunkus. Reikėjo šienauti pakeles, grėbti šieną, dirbti daržuose, atlikti kitus pagalbinius lauko darbus.

Po šešių klasių nusipirkome laikrodžius. Buvome „laikroduoti“ – tai buvo šiokia tokia brangenybė.

Baigę septynias klases, 1973 metais, daugelis iš mūsų nusipirkome fotoaparatus. Pirmasis mano fotoaparatas buvo rusiškasis SMENA 8M (M raidė reiškė „modernizuotas“). Pradėjome mokytis fotografuoti. Nuo to laiko man fotoaparatas liko vienas iš pagrindinių įrankių.

Pirmoji mano fotografija – negyva antis. Rastą negyvą antį su draugu pastatėme tarsi ji būtų gyva. Tuo metu suvokėme, kad fotoaparatu galima įgyvendinti stebuklą, įamžinti akimirką, kuri nepasikartos. Mes sukūrėme fikciją, kad ta žuvusi antis gyva, visiškai čia pat, prie kranto. Tai buvo pirmoji mano pažintis su gamta. Mano pirmoji fotografija. Visiškai kitokia nei dabar.

Kodėl jūs atsigręžėte į savo gimtąjį kraštą, kaip pats teigėte, į savo gentį? Todėl, kad jaučiatės „savas“? Ar jūsų regimas kraštas turi daug ką pasakyti?

Matyt, todėl, kad geriausiai pažįstu tą kraštą, tuos žmones, su kuriais kartu augau, iš kurių mokiausi. Manau, jog tame krašte esu labai stiprus. Galiu nesunkiai bendrauti su žmonėmis. Be to, man pasirodė, kad turiu ką pasakyti. Tai ir lėmė, jog kamerą pasukau į tą pusę.

O apie ką tas kraštas kalba, geriausiai pasakytų žiūrovas, matydamas mano darbus. Nesakyčiau, kad Rytų Aukštaitija kuo nors labai skiriasi nuo visos Lietuvos. Galbūt tik laikmetis. Mano fotografijose užfiksuoti du dešimtmečiai.

Iš esmė tai yra aukštaičiai, grynuoliai, dar Vaižganto aprašyti. Tai – labai sėslūs žmonės. Daugelio mano fotografijose užfiksuotų žmonių proseneliai, seneliai nėra iškeliavę už parapijos, apylinkės, dabartinės seniūnijos ribų.

Aš pasirenku labai ryškaus charakterio, įdomios išorės žmones. Daugiausia apie žmogų gali pasakyti jo veidas, akys, išraiška, šypsena – tokiu būdu, būnant šalia, atsiskleidžia jų vidinis pasaulis.

Kai kuriuos žmones man teko ne tik fotografuoti, bet ir užrašinėti tautosaką, pasakojimus, dainas.

Ar fotografuoti lengviau tai, kas pačiam menininkui artima? Tuos žmones, kuriuos pažįsti? Ar pakanka vienos akimirkos? Vieno momento?

Fotografija – momento menas. Visais laikais. Jo stiprybė – dokumentalumas, jo stiprybė – akimirka. Gali būti visaip. Fotoaparatas kūrėjui – tarsi plunksna rašytojui arba teptukas dailininkui – tik priemonė. Viskas priklauso nuo situacijos ir meistriškumo. Galbūt rašytojui reikia daug laiko atskleisti charakterį, o čia gali pakakti akimirkos.

Man atrodo, kad laikas labai gludina, labai niveliuoja tuos žmones. Dabar vis sunkiau sutikti charakteringų žmonių, matyti jų kad ir atlaiduose, kur susirenka giminės, šeimos, ištisi kaimai.

Kai šiuo klausimu man teko diskutuoti su fotomenininku A. Macijausku, kuris sukūrė Lietuvos turgų seriją, jis sakė, kad esu neteisus. Žmonių charakterių pilna ir dabar, tik aš jų nematau. Nežinau, kaip tai derėtų vertinti. Bet aš kalbu, remdamasis savo pastebėjimais, kad bent išoriškai, charakteringų žmonių gerokai sumažėjo.

Kaip manote, kas tai lemia? Laikas?

Laikas, žinoma. Nori nenori žmonės šiek tiek migruoja, keičiasi, išvažiuoja į miestus, prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo. Iš pradžių išvažiuoja tik žiemai, paskui visam laikui lieka pas vaikus mieste. Dažnai jie senatvės dienas praleidžia nebe savo vietoje, nebe savo įprastoje gryčioje, kur sutilpdavo trys kartos: seneliai, darbingas vidurinysis amžius ir anūkai. Seneliai anūkams perduodavo visą išmintį, juos auklėdavo, kol tėvai dirbo. Gyvenimas iš esmės keičiasi.

Į Aukštaitijos kaimą, į vienkiemius, kaip ir visoje Lietuvoje, ateina visiškai kita – vasarotojų, savaitgalinė miesto kultūra. Nebelieka tradicijos. Žmonės į kaimą žiūri kaip į savotišką poilsį, atsipalaidavimą.

Tai teikia labai daug privalumų. Būti gamtoje, šalia medžių, vandens, augalų. Tradicinė gyvensena lieka išbyrėjusi, išėjusi iš tų vietų. Todėl tų tipažų, charakterių tose vietose vis mažiau, ir kaimas iš esmės kinta.

Ar ta vasarotojų kultūra gali tapti medžiaga fotografijai?

Žinoma, netgi keliais aspektais: tik reikia meistro, kuris galėtų įsižiūrėti. Pavyzdžiui, pats buvimas gamtoje yra didžiulė šventė. Tokia tyla. Kur tu gali pajusti tokią tylą, kokią jauti būtent toje vietoje, įsiklausyti į ją.

Žinoma, jokia paslaptis, kad tą tylą nustelbia atvažiuojantys automobiliai, tranki muzika. Tokiu būdu būnama gamtoje. Kam reikia tylos? Į tylą vežamas triukšmas. Dar viena problema: tyloje, gamtos šventovėje, atvirai piknaudžiaujama alkoholiu. Juk tą galima daryti bet kur kitur. Bet vis tiek reikia tos šventovės, kur tradicinis lietuvis galėdavo pabūti šalia medžių, gamtos, augalijos.

Šiandien žmogus, atėjūnas, atvažiuoja su triukšmu. Matyt, triukšmas ateina į tą savotišką dvasinę bažnyčią. Galbūt žmogus negali atsiversti – jam reikalinga kaukė. Jis eina prie vandens, į tas ramybės vietas su ta savo kauke, su savo šiandienos buvimu.

Ar jūsų kūrybą galima būtų suskirstyti į tam tikrus periodus? Juk jūs vaizduojate kaimo istoriją, tarpukario Lietuvos automobilininkų istoriją, po 1990 metų buvo išleista keletas albumų religine tematika. Kas juos jungia? Istoriko, menininko, kraštotyrininko žvilgsnis?

Niekada savo kūrybos nedėliojau į lentynas. Tiesiog taip susiklostė, kad vienas darbas sekė kitą darbą. Sakyčiau, man buvo be galo įdomus 1990–1992 metų virsmas, kada atėjome į Nepriklausomybę.

Aš save laikau žmonių fotografu, tačiau, tuo metu, kai gyvenome nuo įvykio iki įvykio, Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, aš buvau savotiškas kronikininkas, savotiškas metraštininkas. Tuomet pasirodė mano pirmoji knyga „Lietuvos kelias“. Tekstą jai parašė poetas Sigitas Geda.

Paskui viskas keitėsi. Kartais atsiranda visai nenuspėjamų dalykų. Tokiu būdu atsirado knyga apie automobilius. Šis albumas gana sėkmingas ir vykęs.

O žmonės – neseniai vykusios parodos „Arti Sartų“ tema. Aš fotografuoju žmones ir kitose Lietuvos vietovėse, kaip ir lietuvių kalendorines šventes. Laikas nuo laiko pavyksta kelionėse arba per ekspedicijas užfiksuoti tam tikrus momentus, kurie tai vienu, tai kitu pavidalu sugula į ciklą ar parodą.

Nuo 1978 iki pat 1998 metų dalyvavau Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Romuva“ veikloje. Septyniolika vasarų tyrinėjau įvairius Lietuvos miestelius, rinkau etnografinę medžiagą. Teko paskelbti rašinių etnologine tematika: apie kalendorines šventes, žvejybą.

Kodėl jūsų fotoalbumas vadinasi „Arti Sartų“? Tai – tam tikra nuoroda skaitytojui?

Aš ilgai galvojau apie pavadinimą. Ieškojau tarmiško žodžio. Kadangi esu išeivis iš tų kraštų, apsilankau ten kaip svečias, mąsčiau apie tai, koks žodis tiktų apibūdinti pasisvečiavimą. Aukštaičiai turi tokį žodį „kieman“, bet antraštėje jis man tarsi netiko. Mąsčiau, kaip apibūdinti buvimą ten, artumoje, arti. Taip pavadinimas sutrumpėjo iki dviejų žodžių „Arti Sartų“, kurie talpina mano apmąstymus. Po juo gali slėptis daug kas. Bet man tai yra mano žmonės, mano gentainiai, kalbantys viena tarme, gyvenantys aplink didžiulį Sartų ežerą.

Kaimą fotografavote daugiau nei du dešimtmečius? Ar jis labai keitėsi?

Aš išskiriu du dešimtmečius, bet, žinoma, fotografavau su nemažomis pertraukomis. Paskutinė, didžioji fotografijų serija sukurta per pastaruosius ketverius ar penkerius metus. Tuo metu aš susikoncentravau, galvojau apie knygą, parodą. Nepaisydamas to, šalia turėdamas kamerą, nuolat stebėjau, šį bei tą fiksavau.

Kaimas labai pasikeitė, nes neliko žmonių. Manęs kažkas klausė, ar kaimas mano fotoalbume šiuo metu egzistuoja? Taip, tas kaimas yra. Bet šiek tiek kitais pavidalais. Pirmiausia – labai daug žmonių iškeliavo. Daugelio mano herojų jau nėra.

Laikas – visagalis. Ateina kitų žmonių. Kitas gyvenimas. Mažėja mokyklų, mažėja gyventojų. Kaimas niveliuojasi, susilieja su miesto kultūra. Šiandien į kaimą ateina kompiuteriai, palydovinė televizija, patogumai. Jis priartėja prie patogaus, miestietiško gyvenimo.

V. Ališauskas yra pasakęs, kad jūsų vaizduojamas kaimas – nebūtinai toks, kuriame norisi gyventi. Kodėl? Kas tai lėmė?

Savaime suprantama, kad tradicinis kaimas visada buvo atgaiva nuo skubėjimo, netikro, pašėlusio gyvenimo. Bet, deja, kaip jau minėjau, dabar viskas gerokai pasikeitę. Jei anksčiau skubėdavome į kaimą, tikėdamiesi išsipasakoti, rasti visapusišką prieglobstį – to dabar nebėra.

Pozityviosios, gerosios jėgos kadaise paliko kaimą. Atsidūrė kitoje kultūroje. Kaimą šiandien tapatiname su žmonėmis, nesugebėjusiais savęs įprasminti kitur. Pasikeitęs gyvenimas, kaip aš esu rašęs knygoje, daug brandžių vyrų sugrąžino į tėvų namus. Jie mėgino kurti savo gyvenimą iš naujo.

Bet kaimas yra toks, kuriame ne visi nori gyventi. Jis egzistuoja ne tik su savo pozityviais reiškiniais, bet ir nepriimtinais dalykais. Kartais rodosi, jog reikia bėgti nuo kaimo. Jis dažnai nebe toks, kad ten būtų miela gyventi.

Ar buvo sunku prieiti prie jums pasirodžiusių įdomių žmonių? Kai kurie iš jų jus įsileido itin asmeniškomis akimirkomis? Pavyzdžiui, vienoje fotografijoje fiksuojate išėjimą į Amžinybę.

Mane įsileido labai lengvai. Aš pažįstu tuos žmones, mano buvimas buvo tarsi natūralus. Jūs minėjote fotografiją „Mirties valandą“. Aš stebėjau tą šeimą, esu parašęs tekstą apie ją.

Buvo trys seserys. Jos augo, skynėsi kelią. Likimas jas išbarstė. Kai seserys tarsi nukeliavo gyvenimo kelią, palaidojo artimuosius, liko vėl vienos. Suėjo gyvenimą pabaigti kartu. Vienos iš seserų duktė jas karšino ir laidojo.

Toje fotografijoje „Mirties valandą“ iš tiesų užfiksuotos paskutinės moters gyvenimo valandos. Mano įsikišimas buvo minimalus. Aš aplankiau tą šeimą. Viskas buvo akivaizdu, natūralu, paprasta. Pabuvau kurį laiką, padariau keletą nuotraukų.

Nebuvo jokios ypatingos režisūros, įsiveržimo į asmeninį gyvenimą. Daugelį šeimų pažinojau nuo pat vaikystės.

Galbūt kiek sudėtingiau buvo patekti į sentikių, įsikūrusių ežero pusiasaliuose, šeimas. Jų likę labai nedaug, tik septynios šeimos. Laikas juos išlydėjo, išlaidojo. Sentikių šeimos gerokai sulietuvėjusios. Jos galbūt nemoka lietuvių bendrinės kalbos, šeimose stengiasi išlaikyti rusų kalbą, tradicijas, identitetą, ypač vyresnioji karta, bet jų vaikai, žmonės, su kuriais man teko bendrauti, puikiausiai kalba tarmiškai.

Kaip gimė tekstai apie fotografijose vaizduojamus žmones? Tarsi papildymas to, ko nuotraukos nepasako, ar nuoroda į tai, ką jos mums sako? Ko mes turėtume ieškoti?

Vis dėlto tekstai radosi vėliau. Nuotraukos jau buvo sukurtos. Galbūt rašyti tekstus mane paskatino V. Ališauskas. Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad reikia kalbėti fotografine kalba, tačiau V. Ališausko dėka atsirado ir tekstų. Aš galėjau daug ką papasakoti apie kiekvieną herojų. Tekstai radosi, mano manymu, todėl, jog tai įdomu. Problema buvo tik ta, kad kai kurių žmonių aš jau negalėjau sutikti, pakalbinti, tačiau turėjau savo ranka užrašytos tautosakos: įdėjau į jų lūpas sakinį, atsitikimą, anekdotą.

V. Ališauskas atkreipia dėmesį į jūsų buračišką aistrą „autentikai“. Kas jums yra autentika? Ar autentikos paieškos yra viena iš jūsų kūrybos idėjų?

Autentika man labai įdomi, tačiau jos labai nedaug. Galbūt niekada sau neatleisiu momentų, kuriuos esu praleidęs. Man jau neteko fotografuoti užkalbėtojų, žolininkių, kurių būta tame krašte. Tiesiog laikas jas nunešė anksčiau, nei aš jas pažinau.

Bet esu užfiksavęs pakankamai daug muzikantų, pasakotojų savo aplinkoje. Ta autentika mane pavergė, nors jos liko ir labai nedaug. Netgi sentikių, kurie labai uždari, sunkiai įsileidžia svetimą žmogų, namuose taip pat labai mažai belikę autentikos.

Vienas iš nuostabiausių dalykų man yra sentikių Sekminės. Sentikių šeimos nepaprastai laikėsi papročių. Jei pastebėtumėte, kaip aš aprašinėju sentikių Sekmines: jų meldimasis, atsisveikinimas su mirusiuoju, ėjimas – žmonių, prisirišusių prie savo vietos, prie savo namų, artimųjų būdas.

Kodėl nusprendėte surengti parodą „Arti Sartų“?

Į parodą ir į knygą žiūriu skirtingomis akimis. Knyga – paminklas. Paroda – spektaklis, nedidelis šou. Paroda praėjo, jos nelieka. Knyga – visiems laikams. Ją žmonės atsivers ir po kelių dešimčių metų.

Kadangi fotoalbume „Arti Sartų“ paskutinės fotografijos sukurtos 2006-2007 metais, o tą gyvenimą stebėjau ir vėlesniais metais, atsirado daugiau nei dvidešimt darbų, nerodytų albume, sugulusių į šią seriją.

Man ši paroda atrodo vientisa. Nesvarbu, kad darbai sukurti daugiau nei prieš dvidešimt metų ar šiemet – jie gana panašūs. Niekur nuo to nepabėgsi. Galbūt tai lietuvių fotografijos mokyklos įtaka. Darbus skiria laikas, tačiau jungia stilistika.

Kalbino Kristina Buidovaitė