2009 12 01

Vanda Zaborskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Rūškana diena

Portretas.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šių metų rūškanas ruduo teikia progų daugybei prisiminimų ir apmąstymų. Prieš 70 metų rugsėjo pirmąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris pakeitė pasaulį neįsivaizduojamai giliai, Lietuvą – taip pat.

Antroji Respublika, o dabar – Trečioji. Galima jas lyginti įvairiais aspektais, galima suvokti, kaip pliuso ir minuso priešpriešas, galima pagaliau vertinti, kaip mūsų nebrandumo vienavertes manifestacijas – viskam galima rasti argumentų. Abi mūsų valstybingumo fazės turi savo silpnųjų, tamsiųjų pusių ir savo šviesos. Bet šiandien nebijosiu būti vienapusiška ir sutelksiu žvilgsnį į tai, kas leidžia pasitikėti savo tauta ir jos išgalėmis. Paskatino neseniai vienas straipsnis „Veide“ (Petras Stankeras, „105 dienų karas, sugėdinęs Lietuvą“, Nr. 47, p. 42–43) apie Suomijos ir SSSR Žiemos karą ir to straipsnio išvada. Apie suomių tautos didvyriškumą (tam reikia pritarti be jokių išlygų) ir apie mūsų gėdą, kad nepasielgėme kaip suomiai.

Tai ne pirma tokia mūsų skaudžios praeities interpretacija – pradedant J. Aisčio žinomu eilėraščiu ir baigiant ne vieno istoriko ar politiko nuomone. Neketinu leistis į išsamią polemiką, bet norėčiau bent trumpai išvardyti argumentus, kurie neleidžia matyti priešpriešos tarp Suomijos ir Lietuvos kaip tarp garbės ir gėdos.

Ar Lietuva galėjo pasipriešinti Sovietų Sąjungai kaip pasipriešino Suomija? Manau, kad tikrai ne. Visų pirma – skirtinga abiejų valstybių geopolitinė padėtis. Suomijos ilga ir saugi vakarinė siena, kuri leido nebijoti smūgio į nugarą. Daug didesnė negu Lietuvos teritorija su daugybe ežerų, upių, sąsmaukų – visa tai, kas sudarė labai palankias sąlygas įrengti tvirtus gynybinius statinius – Mannerheimo liniją. O ką turėjo Lietuva? Lietuvos siena buvo saugi tik su Latvija šiaurėje, bet piečiau – siena su nedraugiška Lenkija, kuri ką tik buvo mums įteikusi ultimatumą, be to – drauge su Vokietija dalyvavusi išdraskant Čekoslovakiją ir tuo atskleidusi savo agresyvų charakterį; siena su Vokietija, neseniai tapusia TSRS sąjungininke, aneksavusia Austriją ir Čekoslovakiją. Dviejų supergalybių suspaustos, neįsileisti sovietų bazių 1939 m. rudenį negalėjo visos trys mažutės Baltijos valstybės. O Lietuvos padėtį dar komplikavo Vilniaus atgavimo aplinkybės. Ryžtingai ir nuosekliai reikalavusi Vilniaus per visą dvidešimtmetį, Lietuva nebūtų galėjusi jo atsisakyti 1939 m. rudenį – tautai tai būtų buvę absoliučiai nepriimtina, net nepakeliama.

Dar pati atsimenu, kaip anuomet visi užgniaužę kvapą laukė žinios, ar bus dėl Vilniaus susitarta su Maskva, ir koks buvo džiaugsmas sužinojus, kad Amžinoji Sostinė grįžta Lietuvai. Nepaisant grėsmės nuojautos. Tomis dienomis Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Ta rudenio diena – pilka, liūdna, šaltoka, / Ir debesys žemi su vėju iš rytų. / Taip kažko neramu, taip kažko širdžiai stoka, / Kaip paukščiui, pasiilgusiam šiltų kraštų. // Tokią tai dieną Vilniau, Trijų Kryžių soste, / Tu mums pro ūkanas iš tolo sušvitai…“ Beje, šis puikus eilėraštis, pasirodęs „Lietuvos aide“ 1939 m. spalį, sovietmečiu nė karto nebuvo perspausdintas. Pirmąkart jis įdėtas į Raštų pirmąjį tomą 1989 metais ir šiandien skaitančiai visuomenei mažai žinomas. O jis puikiai išreiškia tą prieštaringą jausmą, kuris daugelį buvo apėmęs.

Kai tą rudenį karinės bazės buvo įsileistos, tai koks pasipriešinimas būtų buvęs galimas kitų metų birželio 15-ąją, kai ne tik pasienyje buvo sutelktos didžiulės sovietinės karinės pajėgos, bet pilna grasinančios kariuomenės buvo ir krašto viduje?

Gerai, o jeigu vis dėlto būtų pabandyta pasipriešinti, jeigu būtų iššautas bent vienas simbolinis šūvis, pralietas, anot poeto, nors vienas kraujo lašas? Ar tai nebūtų uždegę Pilėnų laužų? Ar tai būtų apsaugoję nuo pokario kovų, kančių, trėmimų, kaip teigia ano scenarijaus gynėjai? Teisybė, gal tai būtų neleidę skleisti ir taip aiškią melagystę, kad Lietuva savo noru įstojusi į TSRS. Gal Stalinas būtų, kaip neva ketinęs, Lietuvai po karo suteikęs „liaudies demokratijos“ statusą kaip Lenkijai, Vengrijai ar Čekoslovakijai. Visa tai tėra spėliojimai, bet vargu ar vienoks, ar kitoks Lietuvos beviltiškas bandymas pasipriešinti būtų mūsų naudai pakreipęs pokario pasaulio politinę logiką. Todėl ir nenoriu sutikti, kad anų metų mūsų valstybės laikysena būtų buvusi gėdinga. Lietuva tapo agresijos auka, tokia pat auka kaip Latvija ir Estija, Austrija ir Čekoslovakija, kaip per tris savaites sutriuškinta Lenkija, ar karo pradžioje nesunkiai parklupdyta Prancūzija. Suomija tėra laiminga išimtis.

Jau buvau parašiusi savo tekstą, kai „Balse“ pasirodė Egidijaus Papečkio straipsnis „Ar galėjo Lietuva pasipriešinti SSSR?“, atsakantis į klausimą ryžtingu „taip“, tat norėčiau į jį sureaguoti.

Autorius savo strateginiuose apmąstymuose gretina gerą ano meto Lietuvos kariuomenės būklę ir SSSR militarinį neįgalumą (atsiskleidusį Suomijos kare) ir daro išvadą, kad mūsų kariuomenė būtų galėjusi kurį laiką sėkmingai laikytis, kol į Vokietiją būtų pasitraukusi jos dengiama vyriausybė ir norintieji civiliai gyventojai, o paskui pati kariuomenė būtų internavusis Vokietijoje. Bet siūlydamas tokią alternatyvą ar autorius pagalvojo, kas būtų likę iš Lietuvos po tokio „lėto pasitraukimo kaunantis“? Ar Vokietija, kuri gyveno savo santykių su SSSR „medaus mėnesį“, užmezgusi jai labai naudingą savitarpio pagalbos sutartį, būtų atidariusi sieną Lietuvos pabėgėliams ir kariuomenei? O koks likimas būtų laukęs Lietuvos baigiantis karui? Ar toks kaip Rytų Prūsijos, kai vokiečius sumušusi Raudonoji armija ėjo žudydama, prievartaudama, degindama, nušluodama nuo žemės paviršiaus viską? Tai būtų buvę ne lengviau, o tikriausiai dar pragaištingiau, negu mūsų išgyventi žudymai ir trėmimai. Ir dar – kokių tai būtų turėję politinių pasekmių pasibaigus karui, kai Lietuva būtų atsidūrusi nugalėtųjų nacių pusėje? Žodžiu, „Balso“ autoriaus argumentai man neatrodo įtikinami.

O dabar norėčiau grįžti prie savo straipsnio nutrūkusios minties.

Noriu didžiuotis mūsų Antrąja Respublika (1918–1940), o ne gėdytis, nors žinau, kad ten būta apsčiai visokio blogio – valdininkų korupcijos, karjerizmo, išpuikimo. Nepuošia nei 1926 m. tautininkų perversmas, nei 1935 metų Suvalkijos ūkininkų streikas bei jo dalyvių žiaurus nubaudimas. Bet juk gyvenimas visados yra nevienavertis ir nevienareikšmis. Aišku, pageidautina kiek galima objektyviau matyti jo visumą – jo daugiaspalviškumą ir sudėtingumą. Bet visuomenė, deja, mato, t. y. jai paprastai parodomas vienas ar kitas aspektas. Šiandien linkstama rodyti tamsiąją gyvenimo, istorijos pusę, bet visuomenė tuo yra persisotinusi, nuo to pavargusi, ir nori matyti ir šviesiąją, jai šito reikia kaip vaisto nusilpusiam organizmui .Reikia šildančios ir įkvėpiančios šviesos, kuri neleistų nugrimzti į beviltiškas rudens sutemas.

Tad visų pirma noriu didžiuotis Antrąja Respublika, o ne jos gėdytis. Pasididžiavimui pagrindo yra pakankamai. Užtenka žvilgtelėti į švietimo ir kultūros sritis. Tauta, kuriai iki XX a. pradžios buvo uždrausta spauda tradiciniais lotyniškais rašmenimis, mokykla gimtąja kalba, teatras, draugijos, bibliotekos su knygomis gimtąja kalba – atgimusioje nepriklausomoje valstybėje ji susikūrė visą lietuvišką švietimo sistemą nuo vaikų darželio iki universiteto. Jau pirmo nepriklausomo dešimtmečio pradžioje ji turėjo profesinį dramos teatrą ir operą – visa tai yra iš tikrųjų stebuklingas žygdarbis. Antrajame dešimtmetyje, ypač jo antrojoje pusėje, visuomenėje jau dominavo nauja, lietuvišką mokyklą išėjusi šviesuomenė, kūrusi gerą, modernią literatūrą ir kitus menus. Apskritai per nepriklausomybės dvidešimtmetį užaugo inteligentijos karta, atsigręžusi į Vakarų Europą, ten ėjusi mokslus, šviesi ir kūrybinga. Jau neminint pavykusios žemės reformos, modernaus aniems laikams žemės ūkio, galingos kooperacijos, sulietuvėjusių miestų ir miestelių.

Okupacija, karas visa tai negailestingai nukirto, iki pašaknų. 1990 m. buvo pradėta beveik nuo pradžių. Ir ką turime šiandien, beveik po dvidešimtmečio, lygindami su ana Nepriklausomybe? Galime pasakyti, kad yra blogiau negu anuomet (sakykime, moralė), galime – kad daugi geriau (pvz., tarptautinė padėtis), galime – kad yra visiškai, nepalyginamai kitaip (pasibaigę tautinių valstybių laikai vykstant totaliai globalizacijai). Bet žvilgtelėkime tik į tą patį mūsų gyvenimo aspektą, kuriuo žvelgėme, į Antrąją Respubliką, kuris yra labai svarbus, nes tik jis, tiesą sakant, išlaikė per visą katastrofišką pusamžį mūsų tautinės egzistencijos tęstinumą – tai kultūra. Kokia šiandien yra kultūros būklė?

Neturime gerai permąstytos kultūros politikos – apie tai daug ir pagrįstai kalbama. Reikia su apgailestavimu pasakyti, kad nepavyko reikšmingiausias pastarųjų metų kultūros projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Nepavyko dėl įvairiausių priežasčių: dėl užklupusios krizės, dėl užsiangažavimo ne pagal jėgas. Buvo labai gražių renginių, bet visuma nėra džiuginanti. Tačiau vis dėlto – kokia yra ta mūsų šiandienos kultūra minėtų ir neminėtų nesėkmių kontekste?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Turime teatrą, kurio viršūnės kelia pasaulio pasigėrėjimą – to niekados anksčiau nėra buvę. Turime muziką ir jos atlikėjų, plačiai laimėjusių pasaulinį pripažinimą. Turime intensyviai besivystančią dailę – daugybę po miestą išsibarsčiusių galerijų ir pagaliau taip ilgai lauktą modernią ir reprezentatyvią Nacionalinę galeriją. Ir visam tam užtenka žiūrovų, klausytojų, skaitytojų. Netgi toje pačioje visų keikiamoje televizijoje turime Triumfo arką, masinį žiūrovą patraukiančią prie aukštojo meno. Kad tauta trokšta kultūros, džiaugsmingo atsitraukimo nuo kasdienės pilkumos, kad ji turi gyvą savo kultūrinės tapatybės pajautimą, puikiai parodė šios vasaros Dainų šventė, visas Valstybės dienos minėjimas, kuris buvo netikėtumas net mums patiems. Tad iš tikrųjų galima sakyti, jog visuomenė trokšta pozityvo, kad ji yra pavargusi nuo neišbrendamo neigimo, įtūžio ir netikėjimo. Tai tautos sveikas savigynos instinktas, kuriam reikia paklusti. O pirmiausia jam turėtų paklusti žiniasklaida, nuo kurios labai samarkiai priklauso dvasinė tautos atmosfera.