2009 12 02

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Donatas Vaišnoras „Giedrė“: Keista meilės dramaturgija

Gruodžio 1 dieną kino teatre „Pasaka“ pristatytas režisieriaus Donato Vaišnoro vaidybinis filmas „Giedrė“.

Tai nepaprasta dviejų žmonių meilės istorija, gerokai nutolusi nuo romantiškų, įprastų filmų siužetų linijos.

Tiesą sakant, ši meilės istorija parodyta paprastai, be jokių perdėtų meninių „pagražinimų“, tačiau pats filmo atspirties taškas šiek tiek glumina: jį galima vadinti įtaigiu realizmu, išsiskleidžiančiu ribų peržengimu, moraliniu, asmeniniu nužmogėjimu, susidvejinusios asmenybės ieškojimais.

Vaidybinio filmo pagrindu tampa kankinamas jausmas, kuris vangiai išsakomas, tačiau beatodairiškai demonstruojamas mimika, judesiais, savirefleksijomis, nuolatiniu skausmingų situacijų išgyvenimu ir draskančiu norėjimu, kad jos pasikartotų dar kartą.

Filmo centre – jauna, fatališka, mylinti, nesuvokianti, kodėl mylinti, ir kodėl besiskirianti, moteris – Giedrė (Marija Korenkaitė).

Ją supa provokuojantys vyrai: du tą pačią dieną gimę draugai Donatas ir Darius (Donatas Vaišnoras ir Ignas Miškinis), dalijęsi moterimis, tačiau nenorėję dalytis Giedrės, todėl vienas kito nekenčiantys.

Knygyno darbuotojas Giedrius (Giedrius Savickas), kuris tarsi marionetė „stumiamas“ elgtis taip, kaip elgėsi JIS, Giedrės mylimasis.

Nors kai kurie buvusių mylimųjų ritualai priverčia Giedrių nualpti, Darių ir Giedrę tai tik suartina, skatina spontaniškai dalytis intymiausiomis gyvenimo akimirkomis – tokiu būdu įprasminti prarastą artumą.

Nutrūkusi Giedrės ir Dariaus meilės istorija, mėginta „prikelti“ kituose santykiuose, per kitus žmones, kurie patys to nežinodami tapo skausmingo išsiskyrimo, išprovokuotos skausmingos saviieškos liudininkais.

Sumišimas, pasireiškiančios pamišimo formos, fizinis ir dvasinis žmonių suartėjimas, bėgimas nuo savęs, nesugebėjimas pasakyti, ką jauti – visa tai lėmė ateinantį suvokimą, kad Darius ir Giedrė vienas be kito negali.

Herojams nepavyksta susitaikyti su tuo, ką jiems teko išgyventi, todėl filme matomos žūtbūtinės pastangos laiką atsukti atgal, tokiu būdu susigrąžinti tai, kas, rodytųsi, jau seniai prarasta.

Režisierius Donatas Vaišnoras kartu su kūrybine grupe pasidalijo mintimis apie filmą „Giedrė“.

Dar neįvykus filmo premjerai, spaudoje pasirodė pranešimas, kuriame Donato Vaišnoro filmas „Giedrė“ vadinamas eksperimentiniu?

Nemanau, kad šis filmas eksperimentinis, nes laikiausi labai griežtos formos. Galbūt eksperimentinis principais, kurių siekėme, bet aš manyčiau, kad jis labiau tradicinis. Mano eksperimentai jau baigėsi.

Pirmasis pilnametražis filmas. Kaip iki jo priėjai?

Aš labai blaškiausi. Visuomet buvo parašyta scenarijų, bandyta kurti trumpametražių filmų. Bet ta pilno metro filmo baimė – juk tai tarsi visas gyvenimas. Trumpo metro filmas – situacija, įspūdis, o pilno metro filme turi funkcionuoti gyvenimo paslaptis. Iki šiol bandymai kurti pilnametražį filmą baigdavosi „negyva“ forma. Brendimas vyko ne darbu, tačiau pasiryžimo kaupimu – tai, kas leistų filmui įkvėpti gyvybės. Aš tapau toks drąsus, kad išdrįsau kurti šį filmą.

Jei reikėtų apibūdinti filmą „Giedrė“. Apie ką jis?

Aš šį filmą labai griežtai vadinu meilės istorija. Ne drama, nes pakankamai gerai skiriu šiuos žanrus. Tai, kas vyksta meilėje, skausminga, liūdna, džiugu, tačiau tai nevyksta pagal tradicinės dramaturgijos principus. Be to, skiriasi personažų motyvacija. Meilės istorija – pseudodramaturgija, artėjanti prie poezijos.

Du vienas kitą mylintys žmonės yra ne ant skyrybų slenksčio. Juos skiria asmenybinė įtampa, nesusišnekėjimas, skirtinga pasaulėžiūra. Kaip labai maskulinizuotam vyrui ir šiek tiek ekscentriškai, ryškiai moteriai susitarti? Du mylintys žmonės skiriasi. Kaip tai įmanoma?

Mylėdami žmonės daro labai kvailų dalykų, ypač po kurio laiko, įvertinę tai, kas įvyko. Aš bandžiau atskleisti keistą meilės dramaturgiją.

Pradinė filmo fazė – keistos jausmo poetikos parodymas, ir moters pergalė filmo pabaigoje. Žaidžiama pagal moters taisykles. Tačiau moteris neįveikiama. Meile dalijamasi.

Kodėl filmas vadinasi „Giedrė“?

Aš linkęs į fantazijas, mėgstu slėptis už efektingų dalykų. Kartais gyvenime sutinki žmogų, prieš kurį stovi tarsi prieš rentgeną. Nebelieka melavimo, apgaudinėjimo.

Mes kūrėme pasakojimą konkrečiam žmogui. Jeigu tam žmogui beprasmiška meluoti, vadinasi, aš pasieksiu tikrumą, išgausiu tiesą.

Anksčiau norėjome kurti globalius filmus, valdyti mases, nagrinėti banalias, trivialias temas. Pavyzdžiui, skaitovas pasirenka vieną žmogų, žiūri į akis ir jam skiria jausmą. Aš maniau, kad ir filmą galima kurti vienam žiūrovui, todėl jį pavadinau „Giedrė“. Šis vardas man turi savo mitologiją.

Ignai, kaip jūs vertinate savo vaidmenį?

Ignas Miškinis. Mano vaidmuo nebuvo lengvas. Kaip man pavyko, turėtų įvertinti žiūrovas.

Ar jūs su D. Vaišnoru tarėtės dėl scenarijaus?

Nebuvo tartasi. Donatas labai greitai rašė šį scenarijų. Nors mes labai gerai pažįstami, kuriant filmą, aikštelėje turėtų būti vienas režisierius.

D. Vaišnoras. Čia yra Igno diskursas. Jis atsiriboja, ir aikštelėje nekuria dvivaldystės.

Filmo pradinė versija buvo be muzikos?

Rašydamas scenarijų sąmoningai siekiau varianto be muzikos. Aš neturėjau sėkmingų kontaktų su kompozitoriais.

Titas Petrikis. Mes su Donatu susipažinome per „Artimųjų šviesų“ premjerą. Filmo prodiuserė pasakė, kad Donatas kuria labai įdomų filmą, bet gal reikia muzikos. O Donatas nenori muzikos – tokia filmo koncepcija.

Kaip aš sakau, jei nereikia muzikos, filmas dar geresnis. D. Vaišnoras papasakojo man dramaturginę liniją, kuri pasirodė nuosekli ir aiški. Filme man patiko būtent tai, kad pavyko įgyvendinti dramaturginį aiškumą. Veikėjų pasauliai atskleisti. Su muzika, mano nuomone, galima dar išplėsti jų vidinį pasaulį. Muzika šiam filmui tik padeda.

Be dramaturgijos, muzika skirta padėti sukurti būtent vidinį Giedrės pasaulį.

D. Vaišnoras. Filmas darėsi paveikesnis. Pirminis filmo variantas – racionali, šiek tiek reflektuojanti, analizuojanti meilės istorija. Trūko paveikumo, kurį suteikia muzika. Aš net keičiau montažą, kad T. Petrikis kurtų muzikinį emocijos auginimą. Filmas pasidarė nebe toks šaltas. Jis yra šaltas – tokia jo struktūra, bet ta emocija pradėjo funkcionuoti siužete. Jis kokybiškai pakito.

Jūsų filmo biudžetas itin mažas? Kaip jums sekėsi dirbti?

Filmai, kurių biudžetas didelis, paprastai susilaukia neigiamos reakcijos. Aš labai noriu šį filmą parodyti žiūrovams, susilaukti reakcijos, noriu, kad jie atsisakytų negatyvumo. Filme svarbiausia tai, ko negali nupirkti pinigais.

Be to, pinigų klausimas lietuviškame kine tapo purvinas ir nepakeliamas. Aš abejoju, ar kas nors mato filmus – žiūrovai mato biudžetus.

Gauti pinigų Lietuvoje – nužudyti filmą. Geriau jų nereikia. Norisi, kad žiūrovas išgyventų istoriją, kuri vyksta.

Parengė Kristina Buidovaitė