Holodomoras Ukrainoje: „Valgyti savo vaikus – barbariška“

Sovietų Sąjungoje užsienio šalių diplomatams, žurnalistams ir šiaip žymiems žmonėms buvo mėgta organizuoti parodomąsias keliones po šalį. „Na, ir kur jūs matote maisto trūkumą?“ – sovietų valdžios vaišingumu sužavėtas George‘as Bernardas Shaw kartą priekaištingai paklausė Christian Science monitor Sovietų Sąjungoje korespondento Williamo Chamberlaino žmonos. Grįžęs iš Sovietų Sąjungos namo, į Londoną, 1931 metais G. B. Shaw surengė spaudos konferenciją, kurioje tvirtino Sovietų Sąjungoje nematęs nė vieno pusbadžiaujančio žmogaus. „Jų žandai su duobutėmis, manote, jie prikišti gumos?“ – juokaudamas klausė jis.

Tokių apžavėtų Sovietų Sąjungos pažanga ir savitumu vakariečių tada buvo ne vienas. Štai kaip žymus Prancūzijos rašytojas, kurį laiką simpatizavęs komunistinei santvarkai, Andre Gide, prisimena savo vizitą Sovietų valstybėje: „Kai tik išsitraukdavau piniginę, norėdamas apmokėti savo sąskaitą restorane ar viešbutyje, būdavau apdovanojamas gražia šypsena, po kurios sekdavo autoritetingas mūsų palydovo gestas: „Jūs turbūt juokaujate! Juk jūs mūsų svečias, ir visi penki jūsų palydovai – taip pat.“

Tačiau pats žymiausias žurnalistas, prisidėjęs prie realios socialinės, ekonominės ir politinės situacijos Sovietų Sąjungoje iškraipymo buvo Walteris Duranty iš New York Times. „Čia nėra jokio bado ir nepanašu, kad jis bus“, – rašė W. Duranty 1932 metų lapkritį, kai badas Ukrainoje ir gretimose teritorijose jau buvo nusinešęs daugybę aukų. Kritiškiau nusiteikusieji užsieniečiai, tie, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje nuolat, o ne tik atvažiuodavo žavėtis ir garsinti Sovietų Sąjungos tariamų laimėjimų – laviravo. Nenorėdami būti išprašyti iš šalies, dauguma jų į savo būstines siųsdavo pranešimus, kuriuose rašydavo tik dalį tiesos.

Taigi 1932–1933-ųjų badas, prasidėjęs po to, kai Sovietų Sąjungos valdžia įvedė didžiulius mokesčius Ukrainos valstiečiams, praėjo beveik negirdomis. Pranešimai apie tai, kas vyksta Ukrainoje, Vakarų spaudoje ėmė rodytis pačiame bado įkarštyje. Jie buvo prieštaringi ir neatskleidė tikrojo įvykių masto. Nekalbant jau apie „pažangiausią santvarką“ liaupsinančius pranešimus.

Sovietų Sąjungos spauda taip pat tylėjo. Vietiniuose laikraščiuose nepasirodė nė menkiausios žinutės apie kaimuose masiškai mirštančius žmones. Priešingai, spaudoje buvo skelbiami nauji laimėjimai ir planų viršijimai: „Užbaigtas Turkestano – Sibiro geležinkelis, pastatyti nauji pramonės kombinatai Urale, Sibire, visur. Visur šimtaprocentinė kolektyvizacija […].“

Sunku pasakyti, kiek tiksliai žmonių mirė nuo bado. Kaip savo memuaruose rašė Nikita Chruščiovas, tada vienas Komunistų partijos Maskvoje lyderių: „Niekas jų neskaičiavo.“ Šiandien istorikai kalba apie 4–5 milijonus mirusiųjų. Istorikas Robertas Conquestas mini 7 milijonus bado aukų, iš jų 5 milijonus – Ukrainoje. Kiti du milijonai žmonių mirė Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze, Kazachstane. Kai 1937 metais surašius Sovietų Sąjungos gyventojus paaiškėjo, kad trūksta milijonų žmonių, gyventojų surašinėtojai buvo sušaudyti…

Kalbant apie holodomorą, „bado“ terminas čia tinka tik iš dalies. Badas yra gamtos katastrofa. Tuo tarpu badas Ukrainoje, daugumos istorikų manymu, buvo sukeltas dirbtinai, priėmus politinį sprendimą. Dėl holodomoro negalima kaltinti mažo derliaus, nes 1932-ųjų derlius buvo tik šiek tiek mažesnis nei įprasta ir netgi šiek tiek didesnis nei praėjusiais metais. Josifas Stalinas, tuometinis Komunistų partijos sekretorius, su jam būdingu cinizmu oficialiai pareiškė: „Niekas negali paneigti, kad bendras 1932 metų grūdų derlius viršija 1931-ųjų derlių.“

Negalima kaltinti biurokratijos, esą ji „neapsižiūrėjusi“ ar pridariusi klaidų. 1932 metais J. Stalinas ir jo aplinka puikiai žinojo, šią informaciją jiems siuntė vietos komunistai, kad Ukrainos valstiečiai yra nuvarginti maisto produktų rekvizicijų ir badauja; nepaisant to, buvo įsakyta rekvizicijas tęsti. Iš valstiečių ūkių rekvizuoti grūdai nepaliaujamu srautu keliavo į kareivių saugomas valstybines grūdų saugyklas, o iš ten didžioji dalis plaukė į Vakarų rinkas. Už Vakaruose gautą tvirtą valiutą Sovietų Sąjunga pirkosi įvairias mašinas didžiuliu tempu vykdomai industrializacijai.

Savo knygoje „Marksizmas ir tautinis kolonijinis klausimas“ Stalinas rašė: „Fermeriai – tai pagrindinė tautinio judėjimo jėga. Tautinis klausimas – tai iš esmės valstiečių klausimas. Šiuo požiūriu Ukraina yra ypač svarbi, padėtis ten itin bloga, tad jeigu mes nesiimsime priemonių padėčiai pagerinti, mes galime prarasti Ukrainą. Mes turime iškelti sau tikslą – kaip galima greičiau paversti Ukrainą tikra Sovietų Sąjungos tvirtove.“

Norint pasiekti tikslą, reikėjo pašalinti pagrindinę kliūtį – individualų ūkininkavimą. Stalinas tai įvardijo paprastai: „sulaužyti valstiečiams stuburą“, t. y. atimti iš valstiečių darbo priemones, suvaryti juos į kolūkius, rekvizuoti maisto produktus valstybės reikmėms. Kolektyvizacija Rusijoje pavyko palyginti nesunkiai. Čia ilgus amžius žemė buvo valdoma bendrai; Ukrainoje padėtis buvo kitokia. Individualiai dirbantys Ukrainos valstiečiai, kurie taip pat priklausė ir didžiausiai valstybėje nacionaliniai mažumai, kėlė bolševikams didžiausią grėsmę.

Teroras prieš Ukrainos valstiečius vyko trimis „persidengiančiomis“ fazėmis: buvo rekvizuojami maisto produktai, vyko nubuožinimai, galų gale – žmones ištiko badas. Rekvizicijos brigados Ukrainos kaimuose pasirodė jau 1928-ųjų pavasarį. Atvykę sovietiniai aktyvistai – kartu su vietiniais – sušaukdavo mitingą ir pareikalaudavo „savo noru“ atiduoti tam tikrą kiekį grūdų ir mėsos. Žinoma, kaimiečiai balsuodavo prieš. Tada jie buvo apšaukiami kontrrevoliucionieriais, areštuojami ir laikomi uždaryti, kol sutikdavo atiduoti tai, ko reikalaujama. Grūdų ir sėklos konfiskacijos sukėlė neramumų; buvo nužudyti kelis šimtai vadinamųjų maisto paruošų agentų.

1929 metų gruodį Stalinas nusprendė „likviduoti buožes kaip klasę“. Tai reiškė, kad bus areštuotas, deportuotas ar nužudytas kiekvienas, kuris priešinsis kolektyvizacijai. Taip turėjo būti sunaikinti Ukrainos kaimų lyderiai. Anot Aleksandro Solženicyno, „stipriai ūkininkaujantys, smarkiai dirbantys ir apskritai turintys tvirtus įsitikinimus [žmonės]“. Nubuožinimas, kaip ir Komunistų partijos valymai, vyko pagal kvotų sistemą, t. y. buvo tiksliai nustatyta, kiek kiekviename rajone reikia eliminuoti buožių. Sąrašai buvo išdalinti vietinių „troikų“ – institucijos, veikusius už įstatymo ribų, – nariams.

1930–1931 metų žiemą Ukrainos miestuose ėmė sklisti gandai, kad kaimo vietovėse vyksta kažkas negero. Suteikim žodį Viktorui Kravčenkai, tada Charkovo universiteto Technologijos fakulteto studentui ir komjaunimo aktyvistui: „Mes matėme ilgiausius traukinius iš gyvulinių vagonų, pilnus valstiečių, kurie pravažiuodavo Charkovą šiaurės kryptimi, tikėtina į taigas ir tundras. Žmonės kalbėjo apie kaimuose žudomus komunistus ir masiškai šaudomus nepaklusnius valstiečius. Sklido gandai, kad valstiečiai išskerdžia visus savo gyvulius, taip priešindamiesi kolektyvizacijai.“ Miestuose vėl pasirodė daugybė benamių, beglobių vaikų; taip buvo tik pilietinio karo ir 1920–1921 metų bado metais.

Deportacijų į priverčiamojo darbo stovyklas šalies Šiaurėje ir Centrinėje Azijoje metu mirė apie dvidešimt procentų deportuojamųjų – daugiausia pagyvenę žmonės, vaikai ir ligoniai. Tie, kurie nemirdavo kelyje, kaip gyvi mirusieji ištinusiomis nuo vandenligės kojomis vaikščiodavo tranzitinėse stotyse – viena didžiausių buvo Vologda – alkanomis akimis prašydami valgyti. Kiti guldavo, kur pakliuvo, ir mirdavo. V. Kravčenka prisimena numirėlius netoli geležinkelio stoties buvusiame parke. Likusieji buvo vežami toliau.

Kas tuo tarpu vyko ukrainiečių kaimuose? 1931 metais dar buvo ką slėpti, 1932-aisiais nebeliko nieko. Tada jau veikė įstatymas, kuris numatė mirties bausmę (arba 10 metų laisvės atėmimo) už kolūkio laukuose nuskintą rugio varpą ar saują grūdų, išsineštą iš kolūkio svirnų badaujančiai šeimai. Tai buvo pavadinta skambiu „Socialistinės nuosavybės grobstymo“ vardu. Kad būtų užtikrintas įstatymo vykdymas, prie laukų buvo pastatyti bokšteliai, kuriuose budėjo sargyba. Tas pats V. Kravčenka buvo išsiųstas į kaimą netoli Dnepropetrovsko „organizuoti derliaus“.

Atvykęs į kaimą, jis buvo priblokštas „nežemiškos tylos“: „Tai, ką aš pamačiau… buvo neapsakomai siaubinga. Mūšio lauke žmonės žūsta staiga, jie gali priešintis, šalia jų yra jų draugai, juos jungia pareigos jausmas. Čia aš pamačiau žmones, kurie mirė lėtai, vieni, niekieno nematomi, be jokio atsiprašymo. Jie buvo įkalinti ir palikti mirti kas sau, savo namuose, dėl tolimoje sostinėje, konferencijoje, prie banketinio stalo priimto politinio sprendimo.“

Žmonės valgė, kas papuola – kai šunys ir katės buvo suvalgyti, imta valgyti žolę, lapus, giles, sraiges, skruzdėles ir sliekus. Žmonės virė kritusių gyvulių kaulus ir odą, lupo nuo medžių žievę, grūmėsi dėl arklio mėšle pasitaikančių nesuvirškintų sėklų. Paplito savižudybės, žmogžudystės ir kanibalizmas. Valdžia, užuot sustabdžiusi beprotiškas rekvizicijas, išleido plakatus su užrašu „Valgyti savo vaikus – barbariška!“ („Kušat svoich detei – diko“). „Mama prieš mirdama leido mums ją suvalgyti“, – sakė jaunesnysis brolis vyresniajam, šiam sugrįžus namo iš komunistinių statybų.

Valstiečiai bandė bėgti į miestus, tačiau keliuose ir geležinkelio stotyse, Stalinui įsakius blokuoti Ukrainą ir Kubanę, jų laukė patikros postai. Tie, kuriems pavykdavo prasmukti, mirdavo miestų gatvėse. „Žmonės skubėjo paskendę savo reikaluose“, – prisiminė žymus rašytojas Vasilijus Grosmanas, „[Žmonės] ėjo į darbą, į kiną, gatvėmis važinėjo tramvajai, o visur aplink – badaujantys senukai, vaikai, ropojantys keturiomis tarp jų.“ Niekas į juos nekreipė dėmesio.

Grūdų rekvizicijos oficialiai buvo sustabdytos 1933 metų kovą. Tada buvo mirę penktadalis visų Ukrainos kaimo gyventojų, apie 5 milijonai žmonių. Oficialiuose dokumentuose mirties priežastimi buvo nurodoma „mirtis nuo išsekimo“. Labiausiai nuo bado nukentėjo tirščiausiai gyvenamos Charkovo ir Kijevo sritys centrinėje Ukrainoje. Čia žmonių mirtingumas įprastinį vidurkį viršijo 9–10 kartų. Nenukentėjo tik Vakarų Ukraina, tada priklausiusi Lenkijai.

Iracionali industrializacija ir kolektyvizacija turėjo katastrofiškų pasekmių Ukrainai. Per penkis šimtus dienų buvo sunaikintas ištisas visuomenės sluoksnis žmonių, pavadintų, kaip rašė A. Solženicynas, „čaižiu“ buožės vardu, buvo suardyta per šimtmečius susiformavusi visuomeninė sankloda. 1928–1933 metų bolševikų veiksmai prieš ukrainiečių valstiečius, kaip ir ketvirtojo dešimtmečio Komunistų partijos „valymai“, socialine ir ekonomine prasme buvo tokie neįtikėtini ir savižudiški, kad ir šiandien daliai istorikų kyla sunkumų interpretuojant to meto įvykius. Kad ir kaip būtų, Stalino ir jo aplinkos veiksmai prieš Ukrainos valstiečius buvo kraupiai logiški žvelgiant iš politinės totalitarinės valstybės perspektyvos.

2006 metų lapkričio 28 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuriuo holodomoras buvo pripažintas ukrainiečių tautos genocidu. Įstatymą pasirašė Viktoras Juščenka. Netrukus ukrainiečių tautos genocidas buvo pripažintas tarptautiniu mastu. 2008-aisiais Europos Parlamentas savo ruožtu priėmė rezoliuciją, kuria holodomoras buvo pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.

Maskvoje toks vertinimas sulaukė griežtos kritikos. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė vykti į holodomoro metinių minėjimą ir apkaltino V. Juščenką istorijos klastojimu. Išsamiame laiške V. Juščenkai D. Medvedevas teigė, kad Kijevas, falsifikuodamas istoriją, siekia siaurų konjunktūrinių tikslų. Pasak Rusijos prezidento, holodomoras nebuvo nukreiptas prieš kurią nors vieną Sovietų Sąjungos tautą. Tuo metu žmonės badavę ne tik Ukrainoje, bet ir Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze, Vidurio juodžemio zonoje, Vakarų Sibire, Kazachstane, Baltarusijoje. Taigi teiginys, jog holodomoras buvo sąmoningai planuojamas ir nukreiptas prieš ukrainiečių tautą, yra vertintinas kaip nacionalinio kurstymo aktas. Laiške taip pat pabrėžiama, jog holodomoro laikymas genocidu neatitinka 1948 metais priimtos Konvencijos dėl genocido apibrėžimo.

Parengta pagal Annos Reid knygą „Borderland. A journey through the history of Ukraine“.