2009 12 03

Andrius Navickas

LRT.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Andrius Navickas. Kleptokratijos košmaras

 Pradėkime nuo apibrėžimo. Kleptokratija – tai toks valstybės valdymo būdas, kai valdžia jaučia liguistą potraukį savintis tai, kuo jai patikėta rūpintis.

 Mano įsitikinimu, dabartinė Lietuvos santvarka turi visus esminius kleptokratijos bruožus. Tiesa, nėra paprasta atsakyti, ar politiniai postai traukia kleptomanus, ar žmonės, gyvenę daugiau mažiau sąžiningai, patekę į kokį nors politinį postą, paprasčiausiai suserga. Akivaizdu tik tai, kad ligą diagnozuoti kur kas paprasčiau, nei ją išgydyti. Būtų daug paprasčiau, jei egzistuotų kleptomanų partija ir būtų aišku, ko iš jos galima tikėtis. Jei šios partijos atstovai patektų į Seimą ar Vyriausybę, nebestebintų liguistas noras prisikimšti savo kišenes tuo, kas priklauso kitiems. Tačiau nė vienos Lietuvoje įregistruotos politinės partijos programoje neradau teiginio: „Kadangi nesisavinti svetimų gėrybių negalime, tai negundykite mus privilegijomis, įvairiomis išmokomis ir galimybe priimti korupcinius sprendimus.“ Priešingai, visos partijos ir visi politikai žada ryžtingai ir nuosekliai kovoti su korupcija ir teigia, jog rūpinsis tautos, o ne asmenine gerove. Gal jie net tiki tuo, ką rašo, bet liguistas potraukis įveikia daugelį.

 Kaip kitaip nei liga galima paaiškinti, kai politikai, apie kurių turtus dauguma Lietuvos žmonių galėtų tik svajoti, pradeda kurti gudrius planus, kaip pavogti bent po kelis tūkstančius litų per mėnesį. Pavyzdžiui, galima kanceliarines lėšas pervesti giminaičiams, bičiuliams, sudarant keisčiausias nuomos sutartis su pačiu savimi. „Viskas teisėta“, – prieš televizijos kameras  teisinasi politikai. Regis, net nuoširdžiai tuo tiki, nes politiką supranta kaip galimybę elgtis su mokesčių mokėtojų pinigais savo nuožiūra.

 Pažvelkime, kaip ieškoma, kaip užkaišyti biudžeto skyles: iš savęs sumažinsiu trupinį, iš žemesnius politinius postus užimančių atimsiu saują trupinių, o tiems, kurie silpniausi ir toliausiai nuo galios centrų, palikime kelis trupinius ir dar pabarkime, jog nejautrūs bendroms bėdoms. Tik kleptokratijoje įmanoma, kad bent penki pensininkai turėtų pragyventi iš tiek, kiek jų pasamdytas politikas gauna kanceliarinėms reikmėms.

 Manau, kad dauguma prisimenate išraiškingą Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ personažą – kultūros namų direktorių. Jis vogdavo valstybinį turtą, nes paprasčiausiai negalėjo nevogti. Ne dėl to, kad stokojo, negalėjo pragyventi – jis negalėjo praeiti pro tai, kas gali būti pavogta. Tiesa, kitaip nei dabartiniai politikos kleptomanai, jis nuolat rausdavo ir jausdavo gėdą. Dabartinės kleptokratijos „grietinėlė“ gėdijasi nebent to, kad ne viską spėja sugriebti. Beje, visiškai neteisinga būtų ją tapatinti vien su valdančiąja koalicija, nes labai panašu, jog didžioji dalis opozicionierių ant valdžioje esančių pyksta ne todėl, jog jie prastai tvarkosi, bet todėl, kad turi daugiau galimybių pasirūpinti savimi ir savo bičiuliais.

 Blogiausia tai, jog liguistas potraukis negali būti iki galo numalšintas. Apetitas auga bevalgant. O kartais tampa toks žvėriškas kaip liūto. Tada ir atsiranda trigalvių slibinų, kurie transformuojasi į „Leo Lt“. Natūralu, jog tokios įspūdingos transformacijos žiūrovams gerokai kainuoja. Tik niekas nepaklausia: ar mes norime mokėti už tokį reginį? Dar įdomiau, kai paskelbiama, jog politikos ir verslo aktoriai siekia mistinės taikos ir draugystės sutarties. Esą bus mūsų vardu konstatuota, kad mes pretenzijų neturime ir manome, jog „Leo Lt“ buvo smagus spektaklis, už kurį vertėjo ištuštinti valstybės kišenes. Esą mes džiaugiamės, jog egzistavo darinys, kuris mokėjo milžiniškus atlyginimus ir dar didesnes išeitines pašalpas, kurio vien vadovybės išlaikymas mums kainavo tiek pat, kiek kelių tūkstančių pensininkų. Esą sutinkame, kad tai buvo sąžiningas sandėris, nors valstybė iš jo neturėjo jokios naudos, tik nuostolius. Tikėtina, jog keliasdešimt ar keli šimtai politikos ir verslo kleptomanų gerokai praturtėjo, o mes visi nuskurdome. Ir viskas gerai? Niekas nekaltas? Visi šypsomės ir džiaugiamės, kad taip „pigiai“ išsisukome?

 Net ir kleptokratijos sąlygomis nelabai suprantu, kas gali suteikti valdžioje esantiems politikams įgaliojimų konstatuoti, kad tam tikras sprendimas teisėtas ir teisingas, jog valstybė, suprask, mes visi – jokių pretenzijų neturime. Aš asmeniškai turiu. Manau, kad liguistas potraukis savintis tai, kas priklauso visai tautai, nepateisina vagysčių, nugrimuotų kaip oficialūs sandoriai. Teismai turi ne tik mosuoti geležine kuoka esą valstybę apvogusioms motinoms, kurios, augindamos vaiką, užsiima dar ir kita kūrybine veikla, tačiau įvertinti ir tuos, kurie vagia milijonais ar milijardais.

 Vadinkime daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais. Jei politikas, kuris mūsų išrinktas siekti bendrojo gėrio ir teisingumo, ieško landų, kaip prisikimšti kišenes, jis vagia. Jei politikas, priima įstatymą, kuris orientuotas ne į visos visuomenės, bet į savo ar kurios nors grupės gerovę – jis vagia. Deja, kleptokratinėje santvarkoje vagystės tampa tiek įprastos, jog pradedamos vadinti normalia politine veikla.

 Tačiau tikiu, jog mes kada nors pabusime iš šio kleptokratijos košmaro. Svarbu, kad norėtume iš jo išsivaduoti, o ne dairytumėmės, ką ir kur galima būtų pavogti, apgauti.