Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2009 12 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Polemika. Gediminas Pranckūnas. Kaltieji?!

Kritika dalykas retas. Aprašymas, interpretavimas, rašinėlis kūrinio tema – įprasti kultūros diskurso elementai. Ką darysi, kriterijų laidotuves džiaugsmingai pasitiko tiek menotyrininkai, tiek ir autoriai. Yra kaip yra. Bet fotografijos kritikos mirtį skelbti išties dar anksti.

Romualdo Rakausko fotovi(t)ražai – raiškus ir gyvas autorinės kritikos pavyzdys, kai autorius nedaro reveransų, skaudžiai kerta vieniems, švelniai glosto kitus. Viskas gerai – pozicija visados imponuoja. Blogai, kai tai lieka vieninteliu ir kartu tarsi neapskundžiamu vertinimu ar net nuosprendžiu, ypač kai jis sklinda iš fotografiniame olimpe sėdinčio autoriaus, į kurio mintis įsiklausoma. Tačiau viena, kad ir nuoširdžiai išsakyta nuomonė ir liks tik viena galima nuomone. Visada atsiras ir kita, ne mažiau argumentuota ir įtikinama. Deja, neretai ji taip ir liks artikuliuotai neišsakyta. Dažnas nepasivargins. Rimtos polemikos tradicija ir praktika apnykusi ir tik patys banaliausi ir vulgariausi jos elementai veši interneto komentarų skiltyse. Išimtys retos. Tiek tos įžangos.

Toliau kitos mintys – polemika su R. Rakausko tekstu, pasirodžiusiu „Nemune“ Fotovi(t)ražai: Sugrįžimo iš Dangaus į Žemę dokumentas (beje, publikuotu ir Bernardinuose) apie A. Šliogerio knygą „ Melancholijos archipelagai“. Nors ant viršelio yra viena A. Šliogerio pavardė, knygos metrikoje matome ir kitas sudarytojų bei dailininkės pavardes su pažymėtomis autorių teisėmis. Knygos sudarymas ir apipavidalinimas yra autoriniai darbai. Tai turėtų būti visiems aišku. Va jie – vieni mažiau kiti daugiau ir papuola į kritikos ugnį. „Todėl kaltųjų paiešką tenka pradėti nuo sudarytojų….” – rėžia autorius, pavartęs knygą ir nusivylęs, kad albumas neišėjo „gražus“ pagal R. Rakausko grožio supratimą. „Kaltųjų paieška“ – iš kokio kafkiško teismo koridoriaus šis leksikonas? Ar kritikas jau ir teisėjas? Ar tai reiktų suprasti, kad knygos sudarytojai ir dailininkė nusikalto prieš R. Rakauską, kad ne pagal jo supratimą sudarė knygą? Jei ne tie kaltinimo žodžiai, gal ir negaiščiau laiko, nepasivarginčiau, bet viešas autorių kaltinimas už jų supratimą ir koncepciją, kitaip sakant, už autorystę, švelniai sakant, yra skandalingas.

Gintautui Trimakui kliūna labiausiai. Ne tas A. Šliogerio fotografijas sudėjo, savo koncepciją įbruko, pasikartojančiais motyvais užtvindė albumą, neišrinko gražiausių (turbūt pagal Rakauską ) saulėtekių vaizdų. Toks trumpas „nuodėmių sąrašas“. Na, pirmiausia tai visos nuotraukos sudėtos knygoje (albumu, manau, A. Šliogeris tikrai nenorėtų jos vadinti) yra visiškai lygiavertės ir jokiais meninės fotografijos kriterijais (kurių buvimu A. Rakauskas tiki) negali būti vertinamos. Pati A. Šliogerio fotografijos koncepcija tokį dalyką eliminuoja – jei fotografija yra liudijimas, tai jis negali būti vertinantis, kitaip sakant, negali būti vertintinas vertybiniais kriterijais.

Tad pasikartojantys motyvai knygoje tik patvirtina, kaip kiekvienas saulėtekis, net toje pačioje vietoje, yra tik kitoks, nebūdamas nei gražesnis už prieš tai buvusį, nei kuo nors prastesnis . Šios A. Šliogerio ištiktys manau neturi hierarchijos. Ir Rakausko panaudota A. Šliogerio citata: „Iš daug padaryti mažai; iš visko padaryti beveik nieką; iš milžiniško kalbos masyvo išplėšti keletą žodžių…“ bandant parodyti, kad G. Trimakas nesugebėjo atrinkti geriausių vaizdų, jokiu būdu nepritaikoma vaizdams, nes joje rašoma apie kalbą. Dar įžangoje A. Šliogeris prisipažįsta turįs „slaptą siekinį“ parodyti, jog kalba neatitinka vaizdo. Kalbos ir vaizdo priešprieša yra knygos kodas, esmė, jos vertė ir unikalumas. Reikšmingumas, jei norite. Jei knygoje kiekvienam puslapyje būtų po vis kitokį saulėtekį, turėtume margą vaizdų rinkinį, mažai kuo besiskiriantį nuo įprastos knygynų makulatūros turistui ar gražių vaizdų mylėtojui. Rinkinį, kurį galėtų sudaryti ne vienas pažengęs fotografijos entuziastas su kamera pasitinkantis saulėtekius. Gal kažko panašaus ir tikėjosi kritikas. Manau, G. Trimakas, atrinkdamas nuotraukas, bendravo su A. Šliogeriu ir suprato jo fotografijų atsiradimo prielaidas. Manau, kad jam fotografijos patiko, nes kokia gi būtų prasmė sudarinėti knygą iš dalykų kurie tau nepatinka.

Pažiūrėjus į knygą tikrai nesusidaro įspūdis, kad autorius mėgintų sumenkinti ar nuvertinti fotografijos žanrą. Seka, pagal kurią sudėtos fotografijos, turi savo ritmą, pasikartojantys elementai sukelia saulėtekio tylos įspūdį, spalvinės temperatūros varijuoja savu ritmu. Sigutė Chlebinskaitė subtiliai išnaudojo tekstui skirtas vietas, erdvė ir išretinimai skatina įsiskaityti, gal net pakartoti. Parinktas knygos formatas ir fotografijų santykis su tekstu labai tiksliai nurodo, kad tai nėra tik vaizdų knyga.

Giedrės Kadžiulytės išrinktų teksto iš dvitomio veikalo ištraukų pagrįstumą gal galėtų vertinti tik perskaitę abu „Niekio ir Esmo“ foliantus. Kiek tokių perskaičiusių esama? Bet kokiu atveju, G. Kadžiulytes kompetencija šioje srityje abejonių nekelia.

R. Rakauskas kvestionuoja knygos autoriaus kalbos ir vaizdo neatitikimo koncepciją: „Keistoka koncepcija. Be didelio vargo galima įrodyti žymiai sudėtingesnę atvirkštinę žodžio bei vaizdo vienybę, tai jau daug sykių įvairiais poetiniais leidiniais buvo padaryta.“ Išties drąsu teigti, kad poetiniai leidiniai įrodo filosofo sistemos nepagrįstumą. Į A. Šliogerio filosofinį mūrą kaip į kokią Kusko sieną neįsprausi geležtės. A. Rakauskas keliais anoniminiais leidiniais įsivaizduoja ją sugriaunąs. Tenka tik stebėtis, kad knygos sąranga sukelia R. Rakauskui atmetimo reakciją ir užkerta kelią įsiklausyti į sudarytojų ir A. Šliogerio diskursą. Gaila ir apmaudu, jog unikalios knygos pasirodymas nurašomas į nesėkmes. Tai filosofijos knyga su negailestingai čaižančiu tekstu ir fotografijomis, bet ne saulėtekių albumas. Tai knyga, kurią reikia dar ir skaityti, nes tik tekstas paradoksaliai gelbėja fotografijų žiūrėtoją ir stumteli jį melancholijos glėbin, einant už fotografijos rėmelių ribos, iliuzijos link.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.